„Homo Office“ – ironijos kupinas pasakojimas apie darbą ir vidinius demonus, kur personažai ir situacijos sukurti iš autentiškų asmenybių ir žinomų organizacijų.
Bėgimas į darbą ir atgal, technologijų diktatas, depresija, priklausomybė nuo kvaišalų ar maisto – riba, už kurios gali laukti tiek pražūtis, tiek išsigelbėjimas. Tai – pasakojimas apie klaidas, neturinti teisingų atsakymų.
Pačios D.Povilaitės gyvenimas – tarp įkalnių ir nuokalnių. Apie 20 metų tarptautiniame versle, vadovaujamos pareigos, sutvarkyta buitis, gražūs namai ir neįžodintas, tačiau gilus supratimas, kad kažkas jame – ne taip. Atsakymas atėjo tada, kai Daiva susirgo nepagydoma liga.
15min GYVENIMAS pokalbis su autore – ne tik apie kūrybą, tačiau ir apie jos pasirinktą temą, savo asmeninį santykį su ja.
– Turbūt pirmas klausimas: kodėl apskirtai nutarėte rašyti knygą? Ir kiek laiko ją rašėte?
– Nutariau tada, kai supratau ir patikėjau, kad turiu, ką pasakyti. Šį romaną rašiau ketverius metus. Dvejus metus kūriau istorijas, dar dvejus – keičiau struktūrą ir gludinau tekstą.
– Kodėl knyga vadinasi „Homo Office“? Kaip pasirinkote temą ir kiek ją lėmė jūsų asmeninės patirtys?
– Mano darbinė patirtis buvo pirminis impulsas. Buvau panirusi į darbą, nebemačiau nei gamtos, nei šeimos, nei pati savęs, nebepasivijau laiko, nieko nespėjau. Sekmadienio popietė virsdavo pirmadieniu, atostogų metu man būtinai reikėdavo wi-fi darbo paštui patikrinti, nuolat lydėjo jausmas, kad kažko nepadariau, kažką praleidau – iš homo sapiens virtau homo office.
Patyriau šias „žiurkių lenktynes“, bet pavyko iš jų ištrūkti. Tada atsigręžiau atgal ir nusprendžiau, kad istorija įdomi.
Buvo liūdna matyti, kaip dūžta perdegusių, pervargusių žmonių gyvenimai.
Į verslo karjeros pabaigą hierarchinę sistemą aš pradėjau vertinti skeptiškai, mačiau daugiau, nei derėtų lojaliam darbuotojui. Buvo liūdna matyti, kaip dūžta perdegusių, pervargusių žmonių gyvenimai. Ar dėl darbo verta aukoti savo asmeninį gyvenimą? Jei įgyvendinu kažkieno pateiktus tikslus, tai kas vyksta su manaisiais? Tada supratau, kad reikia išeiti. Hierarchinėje sistemoje būdamas turi jos teisingumu tikėti, turi norėti paklusti. Tik tada sistema veikia.
Tokia štai mano patirtis. Romane tų patirčių yra ir daugiau – susidūrimas su liga, santykiai su vaiku, artimojo savižudybė. Aprašytas ir būdas, kaip galima iš esmės pakeisti gyvenimą. Manau, kad tų būdų ne tiek ir daug, o man tinkamas apskritai atrodė tik vienas (apie jį pasakoju romane). Bet pakeitus būstą, darbą dar reikia pakeisti elgesį, įpročius. O šitai užtrunka, ir galbūt yra dar sunkiau.
– Kokia vadovė buvote jūs pati?
– Jei šito būtumėte paklaususi anuomet, būčiau atsakiusi, kad buvau demokratiška vadovė su autoritariniais protrūkiais. Šiek tiek apie tai jau pasakojau, kai kalbėjomės apie laisvę.
Bet vienaip pasaulis atrodo, kai esi viršūnėje, atlieki tam tikrą vaidmenį, kai su tavimi elgiasi kitaip, nei su paprastu žmogumi, ir visai kitaip – kai vėl atvirsti į save. Šiandien į šį klausimą atsakysiu taip – buvau labai vieniša vadovė. Tikriausiai nėra vienišesnio darbo. Vadovas negali būti nelaimingas, pavargęs, nepakankamas. Geras vadovas jaučiasi tik gerai. „Homo Office“ knygoje taip pat justi dusinantis vienišumo jausmas.
– Kaip pristatytumėte pati save: esate kūrybos ar verslo lauko žmogus? Daug metų buvote versle, o kaip atradote kūrybą?
– Dvidešimt gyvenimo metų praleidau bohemiškai, rašiau, tapiau, keliavau, dalyvavau tikriausiai visuose įmanomuose protesto judėjimuose. Dar dvidešimt metų praleidau versle. Kažkokiu būdu šios patirtys susiliejo ir įvyko keista sintezė, kuri sutapo su vidurio amžiaus klausimais – ką ir kodėl aš čia veikiu?
Atsakymai išėjo pernelyg ironiški ir pasirodė svarbūs, kad juos laikyčiau tik sau. Pradėjau vėl rašyti, pasirodė mano esė, novelės, vienas kitas straipsnis. Drąsos man pakanka, todėl ką rašau, įdomu ir kitiems.
Budistai sako, kad tik nurimus raibuliams gali pamatyti ežero dugną.
Yra žmonių, kurie mąsto kalbėdami, aš mąstau rašydama – taip man patogu, saugu ir dabar jau būtina. Sėsdama rašyti niekada nežinau tiksliai, kas išeis. Labai mėgstu stebėti aplinką, klausytis žmonių, pastebiu mažiausias detales. Kartą, eidama Laisvės alėja, klausiau praeivių pokalbių nuotrupų, ir sudėjau jas į vieną tekstą. Buvo labai įdomu.
Rašydama atrandu dalykų, kurių įprastai galvodama neaptikčiau. Budistai sako, kad tik nurimus raibuliams gali pamatyti ežero dugną. Man reikia tylos, kad išrašyčiau paviršines mintis, kad atsidengtų įdomiausios. Todėl man kasdien reikia bent po truputį vienatvės.
Literatūros įrankis leidžia nieko nesužeidžiant, tiesiogiai parodyt labai jautrias situacijas. Vienas kolega, perskaitęs tekstą, pasakė – tu kalbi tai, apie ką mes galvojame, bet garsiai niekada nekalbame. Atrodo, situacija juokinga, veržiasi kvatojimas, betgi ne – akyse jau kaupiasi ir ašaros. Tokia ir manoji knyga – euforija ir neviltis, visagalybė ir depresija, du skirtingi poliai.
– Rašydama rėmėtės „Amazon“, „Apple“, „Tesla“, Lietuvos įmonių kultūra ir darbo principais. Ar tai buvo iš viešai prieinamų šaltinių, ar tai pokalbiai su žmonėmis, tik įvilkti į romano drabužį?
– Medžiagą naudojau tiek iš viešai prieinamų šaltinių, tiek iš savo patirties. Pavyzdžiui, knygoje kalbama apie Sandėlių Žmones, kurie neturi laiko nueiti į tualetą, tad šlapinasi į nešiojamus buteliukus. Šis atvejis – iš milžiniškų „Amazon“ sandėlių, kur pietų pertraukos trumpos, ir jie tiesiog nespėja.
Kitur pasakojama apie „motyvacinę“ skundų sistemą ir konkurencinį „renginį“, kuriame žaidžiama iš darbuotojų likimų. Tai – dokumentuota „Amazon“ biurų realybė. Romane yra vieta apie gaisrą, kurio metu žmonėms liepta nesustojant dirbti – ši situacija išgalvota, bet „Tesla Motors“ gamykloje linija darbuotojui susižeidus irgi nestabdoma. Jau nekalbant apie atvejį, kai Vokietijos mėsos perdirbimo gamykloje, darbuotojui beveik nusikirtus koją, kitiems liepta nesustojant dirbti, kol nelaimėlis rangėsi ant grindų, laukdamas pagalbos.
Daugiausia situacijų paėmiau iš pasaulinių verslo milžinų kultūros ir jų įkūrėjų elgesio, bet yra ir Lietuvos pavyzdžių.
Bankininkai ir elektronikos inžinieriai, dirbantys po 96 valandas per savaitę, verkiantys prie darbo stalų, drebantys darbuotojai, gavę savininko laišką su vieninteliu ženklu „?“.
Tai tikrovė, ji atsispindi knygoje. Daugiausia situacijų paėmiau iš pasaulinių verslo milžinų kultūros ir jų įkūrėjų elgesio, bet yra ir Lietuvos pavyzdžių. Vis tiek situacijos visur panašios – darbuotojai, prarandantys šeimas, sveikatą ir blaivų protą. Lyderiai, kažkuriame etape pradėję jaustis dievais. Man tai daro įspūdį. Tai kelia ir susižavėjimą, bet kartu ir nuostabą – juk tai vyksta dabar, laisvame pasaulyje. Romane vienas personažas, valdybos narys, turi įprotį susinervinęs išsitraukti manikiūro žirklutes, ir prie visų rakinėtis nagus – skamba beprotiškai, bet netgi ir šitai neišgalvota.
– Pristatydama knygą akcentuojate ir Suicidologijos tyrimų centro 2019 metų duomenis, kur teigiama, kad Lietuvoje 94 proc. žmonių darbe jaučia įtampą, o 35,5 proc. ši įtampa ypač didelė. Kaip jūs manote, kodėl yra tokie skaičiai? Ir apie tai knygoje sako jūsų herojai?
– Manau, kad panaši padėtis ne tik Lietuvoje, tas pats JAV, Vokietijoje. Skandinavijoje kiek kitaip. Šiaulių ligoninėje visi seniai žinojo, kas vyksta. Žuvus žmogui, ligoninės vadovas kažkodėl nušalinamas tik dabar. Ir tik vienas. O Skandinavijoje greičiausiai būtų atsistatydinęs pats, ir su visa komanda, tą pačią dieną.
Žmonės, sužinoję romano turinį, po truputį pradeda pasakoti istorijas, nuo kurių man šiaušiasi plaukai.
„Homo Office“ herojai apie įtampą darbe nekalba, bet romane ji net spengia. Betgi jokiam darbe niekas nekalba apie įtampas, mobingą, patyčias, nors nuodinga situacija būna akivaizdi. Nes tai didelis tabu. Visur, visame pasaulyje. Kodėl? Nes toną užduoda hierarchijos viršūnė. Spaudimui leidžiantis į organizaciją, vyksta žiaurūs išlydžiai, kuriuos sugeria darbuotojai.
Paprastai žodį „žinau“ vartoju atsargiai, bet šįkart drąsiai sakau – aš žinau, kad tai vyksta, kaip tai vyksta. Todėl kalbėti apie tai, ko gero, yra ir mano romano misija. Žmonės, sužinoję knygos turinį, po truputį pradeda pasakoti istorijas, nuo kurių man šiaušiasi plaukai. Ir suvokimas, kaip stipriai tai paplitę, kelia neviltį.
– Jūsų gyvenimas taip pat yra su slenksčiais, turiu mintyse sveikatos slenksčius. Kaip jūs manote, kiek darboholizmas, stresai darbe, įtampos, nemiegotos naktys prisideda prie mūsų savijautos, sveikatos?
– Iš vienos advokatės girdėjau tokį pasakymą: dabar dirbam, dirbam, dirbam, po to gydomės, gydomės, gydomės. Darbo perkrova ir nuodinga darbo aplinka kenkia ne mažiau nei pasyvus rūkymas – tą sako mokslininkai. Įmonės samdo trenerius, įrenginėja žaidimų ir sporto kambarius darbuotojams. Bet dažnai ten užeiti galima tik po 80 valandų darbo savaitės, arba per atostogas, taigi salės dažnai tuščios. Tačiau gyvename laisvoje visuomenėje – juk į organizacijų mėsmales varu niekas nevaro.
– Kodėl kai kurie iš mūsų darbui atiduodame net daugiau, nei turime?
– Tikiuosi, kad tokį klausimą skaitytojams iškels „Homo Office“ romanas. Geras klausimas, kodėl tai darome – kodėl aliname save. Aš sau į jį atsakiau, ir atsakymas nebuvo malonus. Karjera man sekėsi, greitai pasidaviau įtraukiama pašėlusio tempo. Tik vėliau pagalvojau, kad tai mano puikybė, mane ilgam įkalinusi. Išeiti iš šio užburto rato reikėjo milžiniškų pastangų – apie šio žingsnio sėkmes ir nesėkmes yra antroji, visiškai „neofisinė“ romano pusė.
– Kodėl jums apskritai pasirodė patraukli romano forma?
– Man pačiai įdomiausi visapusiški ir sudėtingi kūriniai. Kita vertus, jau žinojau, kad mano sumanytai istorijai papasakoti į novelę neišsiteksiu. Todėl dėl žanro klausimų nekilo.
– Dalia Jazukevičiūtė yra pasakiusi: romaną parašyti – labai sunkus darbas. Ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Tai ne straipsnis, kai pradėjai, įsibėgėjai ir – kad ir kaip būtų sunku – už poros valandų užbaigei. O kaip atrodo jums?
– Kas yra sunkus darbas? Man sunkus darbas yra tas, kurio nemėgstu. O rašyti aš labai mėgstu, tad net ir tos ilgos valandos, dirbant su redaktore, „paskutinės minutės“ keitimai atiduodant tekstą leidyklai, man niekada tai nebuvo kančia. Atvirkščiai. Medžiagos rinkimas, veikėjų lipdymas, psichologiniai portretai – man tai buvo atradimų metai.
O kad romano rašymas reikalauja maratono disciplinos – pritariu. Tam reikia savidisciplinos, ugdomų įpročių – laikas nuo laiko reikia pasimankštinti, išeiti pasivaikščioti, laiku atsigerti, kokybiškai maitintis, pakankamai miegoti. Turint vaikų, iššūkių dar daugiau.
– Visuomet yra įdomi pirmosios knygos patirtis. Nutariate, jog rašote ir... Kas tada? Ar buvote sau nusistačiusi terminą, kada rašydavote ir koks jums pasirodė šis darbas – rašyti knygą?
– Dar dirbdama versle aprašiau daug absurdiškų, tragikomiškų epizodų, kurias maniau sudėsiu į noveles. Daug keliavau, stebėjau žmones, ypač gerai rašydavosi lėktuvuose ir oro uostuose. Bet pastaraisiais metais suvokiau, kad rašomi tekstai gula į gilesnę istoriją, kurią beliko sujungti į visumą.
Daug keliavau, stebėjau žmones, ypač gerai rašydavosi lėktuvuose ir oro uostuose.
Atrodė paprasta – beliko suverti jau esančią istoriją. O tai netikėtai užtruko dvejus metus. Nes prireikė rimtų rašytojo įrankių, kurių neturėjau, jų teko mokytis. Medžiojau mokymus, ieškodama kokybės ir gylio. Nuostabu, kad dabar yra galimybė mokytis iš geriausiųjų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu. Taigi – dveji metai rašymo, dveji – teksto gludinimo, iš viso ketveri metai. Tai buvo nelengva, bet nuostabi atradimais nauja patirtis, nauja pradžia.
– Ar yra nerimo, kaip ją priims visuomenė, kritikai? Ar jaučiatės ramiai, tiesiog atlikus savo darbą? Su kokiu jausmu galima palyginti pirmosios knygos pabaigtuves? O kai parašai, baigi tekstą – nesijauti kaip ištuštėjęs indas, viską atidavęs?
– Man svarbu, ką galvoja literatūros lauko kritikai. O ką galvoja visuomenė – dar svarbiau. O jei rimtai, tai prieš atiduodama leidyklon, išgirdau stiprių aprašomo lauko profesionalų nuomonę – verslo konsultantų, psichologų, verslo atstovų. Atsiliepimai rūpi dėl turinio. Manau, kad tai labai aktuali tema. Labai skaudi. Baisi.
Pirma knyga – didelis įvykis mano gyvenime. Tekstą mintyse jau paleidau – jis jau gyvena savarankiškai. Dabar jaučiuosi ramiai. Prieš atiduodama leidyklai dariau taisymus paskutinę minutę. Bet ramybė atėjo dirbant su redaktore ir maketuotoja – tada pamačiau, kad pavyko parašyti taip, kaip norėjau. Dabar aš jaučiuosi ne tuščia, o pilna.
– Kam patartumėt perskaityti savo knygą ir kokiam skaitytojui ją skiriate?
– Tai knyga-nuotykis bet kuriam kolektyve dirbančiam žmogui – biuro, medicinos ar mokslo įstaigos darbuotojui. Patyriau, kad skirtingi žmonės romane atranda skirtingus dalykus. Iš keleto labai skirtingų žmonių girdėjau žodžius „sukrėtė“, „skilau“ ir t.t. Kai kas pasakė: „terapija”. Kažkas ruošėsi dovanoti perdegusiam draugui. Nustebau, kad knyga sudomino ir jaunąją kartą, kuriai jau aktualus ne tik perdegimas, bet ir panikos priepuoliai.
Ant knygos viršelio yra espresso puodelis, o kava išsipylusi. Kavą rytais geriame dėl skirtingų priežasčių – dėl to, kad skanu, dėl to, kad reikia prabusti, kad reikia papildomos energijos. Lygiai dėl tų pačių priežasčių ir siūlau šią knygą.
– Daiva, kokios būtų penkios citatos, kurios jums pačiai atrodo svarbios ir iliustratyvios?
– „Pasitaiko, kad išvadybintieji skundžiasi, net kreipiasi į teisininkus. Betgi neteisybė pati savaime nėra nelegali.“
„Gyvenimas sunkus, mes visi ką nors aukojam, tad beveik niekas nesiskundžia. Tik pastaraisiais metais įmonėje auga sergamumas, epidemiškai daugėja lėtinių ligų, plinta alergijos ir netgi kažkokia astmos atmaina. Priskiriu tai prie smulkių veiklos išlaidų.“
„Niekas neabejoja, jog vadovas šalia, jaučia alsavimą į nugarą, visur – netgi namuose, netgi pabudę vidury nakties, netgi per Kalėdas, Velykas ar atostogas.“
„Aš negaliu, negebu prisiminti savo buvusių gyvenimų – vien tik tą, kurį gyvenu dabar. Ramūs laikai neateis, niekas nebus stabilu, laiko visad trūks, jo pasaulinės atsargos senka. Mano pačios laikas eina nepriklausomai nuo pasaulio įvykių, kitų žmonių nuomonių, orų prognozės, ekonomikos rodiklių, maisto ar degalų kainų.“
