Apie kūrybiškumą ir įkvėpimą
„Manau, kad jeigu tu nejauti įkvėpimo, tai tu neturi būt tame darbe. Jeigu tu ateini į tą darbą, tą repeticiją, jei ateini į tą situaciją, tai yra tavo problema, kaip tu save įkvėpsi, kaip tu sureguliuosi savo gyvenimą ir absoliučiai visą aplinką, kad tu padarysi maksimumą.
Ir jokiu būdu savo problemų nereikia užkrauti kitiems. Nes jeigu jūs ateinat pas mane į operą ir aš sakau: „Na, aš gerai nesijaučiu ir apskritai man trūksta įkvėpimo, tai nesvarbu, kad jūs sumokėjot 50 Eur, spektaklis bus vidutiniškai blogas.“ Tai jūs gi jaustumėtės nusivylusi, teisingai?
Tu gali, tik reikia save įtikinti, kad tu gali.
Yra labai lengva pasakyti, kad šiandien blogas oras. Šiandien lijo, ir aš negalėjau padaryti to ir to. Mes dažnai nejaučiame atsakomybės. Pavyzdžiui, aš niekada neturiu problemų bet ką daryti bet kokiu oru, jeigu aš matau tikslą. Jeigu turi tai padaryti, tai nieks nesutrukdys. Tai mano problema susitvarkyti su būsena, nenoru kažką daryti, nuovargiu. To visada būna.
Bet manau, yra labai svarbu mokėti, turėti stiprią valią, turėti daug drąsos visą laiką kelti savo galimybių kartelę, bandyti daryti net daugiau. Tu gali, tik reikia save įtikinti, kad tu gali. Ir žinot, aš netikiu, kad yra kūrybiški žmonės ir yra nekūrybiški žmonės. Manau, kad mus visuomenė galbūt tik taip paskirsto.
Kūrybiškumas yra elementariuose gyvenimo dalykuose. Sugalvoti galbūt tą patį dalyką padaryti kažkiek kitaip. Nesistengti daryti taip, kaip visi. Nebūti rutinoje. Daryti taip, kaip tau atrodo. Kartais tu suklysi, padarysi blogai, nukrisi beeidamas, bet tada ateina atradimas.
Manau, kad mes sustabdome savo kūrybiškumą, savo įkvėpimą galvodami: „Aš to negaliu, aplinkybės netinkamos, ką kiti pagalvos.“ Mes labai save stabdome", – įžvalgomis dalijosi režisierė.
Apie kritiką
„Aš jaučiuosi kaip nepaprastai didelis ir daug daug visko gyvenime matęs, patyręs dramblys Afrikos Savanoj. O dramblio stora oda. Ir ant jo nusėda ten visokios muselės, paukščiukai ir kartais koks šakalas į koją įkanda. Bet dramblio niekada neatakuoja liūtai. Nes dramblys to net nejaučia.
Manau, kad yra labai svarbu žinoti labai tiksliai, ką darai, aiškiai apsibrėžti savo kelionę ir eiti savo keliu. Aš, pavyzdžiui, neskaitau komentarų internete nuo 2007 metų – nuo tos dienos, kai mirė mano labai artima draugė Jurga Ivanauskaitė. Ji buvo pašarvota Bernardinų bažnyčioj.
Aš grįžau namo, man nesinorėjo būti vienai, tai pagalvojau: o, paskaitysiu internetą, įvairius tenai aprašus apie Jurgos gyvenimą. Ir tenai buvo komentarų... Nežinau, kodėl aš paspaudžiau tuos komentarus. Ir nuo to laiko aš išvis neskaitau komentarų. Nei gerų, nei blogų.
Jeigu jums nepatinka asmenybė Dalia Ibelhauptaitė, tai kurių velnių jūs klausote, ką aš sakau, skaitote, ką aš sakau?
Man labai malonu, kai žmonėms patinka mano darbai. Žmonės ateina dažnai, apkabina, džiaugiasi, ir aš labai labai džiaugiuosi. Ir tai nereiškia, kad aš pasikėlus ir nesidžiaugiu. Bet aš, žinot... Menas yra subjektyvus. Jeigu kam nors nepatinka tai, ką aš darau, tai neikit.
Jeigu jums nepatinka asmenybė Dalia Ibelhauptaitė, tai kurių velnių jūs klausote, ką aš sakau, skaitote, ką aš sakau? Dieve mano, yra milijonas kitų. Ir mes gyvenime galime pasirinkti tai, kas mums suteikia pozityvą, geras emocijas", – sakė laidos herojė.
Apie sunkiausią etapą gyvenime
„Man buvo sunkiausia, kai mirė mano mama. Tuo metu buvau Berlyne, ir kai aš atskridau, jau mamytė iš namų buvo paimta. Aš niekada neužmiršiu to momento, kai aš atidarau duris į savo vaikystės namus, o ten nieko nėra, nors yra dar kvapas. Ir kai aš suprantu, kad aš neturiu nei mamos, nei tėčio, abu mirę, kad aš neturiu nei brolių, nei seserų, ir kai aš suprantu, kad Lietuvoje aš turiu tiktai tėvų kapus. Nieko daugiau. Tu esi absoliučiai vienas – va tas yra sunku. Iš tikrųjų sunku, nes tada tau atrodo, kad kažkoks tavo gyvenimo etapas užsibaigė.
Ir taip, gyvenime būna momentų, kai tu turi sustoti, turi persiprogramuoti, turi pakeisti savo požiūrį. Štai kelios savaitės prieš mamos mirtį... Jau mama praktiškai nekalbėjo, aš turėjau išvažiuoti dėl kito žmogaus. Bet tuo pačiu galvojau, gal man reiktų likti namie ir būti su mama. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai kalbėjau su mama.
Spėjom pasakyti apie meilę, apie šilumą viena kitai. Bet aš paklausiau. Sakiau: „Mamyte, ar tu nori, kad aš būčiau čia ar kad aš važiuočiau.“ Ir mano mama iš paskutiniųjų man pasakė: „Tu turi būti su kitais.“ Vadinasi, tai yra apie tą perprogramavimą. Jinai mane išstūmė, jinai mane išmetė, jinai žinojo, kad mūsų kartų paragrafas baigėsi ir kad aš turiu gyventi naujame paragrafe.
Mes, lietuviai, labai mėgstame savęs gailėtis. Ir kai savęs gailimės, mes mėgstame arba rasti aplinkybių, kodėl mums blogai, ir virti tose emocinėse sultyse, arba mes pastoviai žiūrime į praeitį.
Ir čia viskas yra apie žiūrėjimą, bet viskas yra tavyje. Nes mano mamytė, pavyzdžiui, iškentė tremtį. Ji buvo išvežta į Sibirą, kai jai buvo 16 metų. Bet didžiausia dovana, kurią man davė tėvai, – aš tapau savarankiška, aš nepriklausau nuo kitų.
Suprantat? Jūs mane galite paimti ir išsodinti ledynuose, dykumoj, kur norite. Su žmonėm, be žmonių, Pekino traukinių stoty, kur yra milijonas žmonių, kiniški užrašai, nežinai, ką skaityti... Bet jie mane išmokė, kaip gyventi pačiam. Ir kaip nekaltinti kitų, aplinkybių ir niekada nesitikėti iš kitų", – tėvų įdiegtas vertybes įvardijo režisierė.
Apie pašaukimą
„Jeigu tau yra 35 metai ir tu vis dar nežinai, ką tu gali daryti puikiai ir ko tu gyvenime nori, mano galva, čia jau reikia susirūpinti. Tu gali pakeisti kryptį, tu gali pakeisti kelią bet kada, kad ir 95 metų.
Bet tu negali būti kažkokiam nuolatiniam ieškojime. Tuo metu tai labai patogu. Suprantat, aš šiuo metu nieko nedarau, už nieką neprisiimu atsakomybės, na, nes aš ieškau. Ir visi visko ieško! Ir nieks neranda.
Aš esu iš tų žmonių, kurie turi daryt. Tu tiktai sužinosi, ar tu iš tikrųjų geras, jeigu tu darysi", – įsitikinusi D.Ibelhauptaitė.
Dalios Ibelhauptaitės priesakai
- Nebijok būti kitoks.
- Nejauti įkvėpimo – nebūk tame darbe.
- Savo problemų neužkrauk kitiems.
- Turėk drąsos kelti savo galimybių kartelę. Tu gali, tik reikia save įtikinti, kad tu gali.
- Kūrybiškumas yra elementariuose gyvenimo dalykuose. Sugalvoti tą patį dalyką padaryti kažkiek kitaip.
- Nesigailėk savęs ir nesigręžiok į praeitį.
- Davimas gyvenime yra grandininė reakcija, o ne „apsikeitimo“ forma. Duok, bet niekada nesitikėk gauti atgal.
- Tu gali pasiduoti tik tada, kai išbandai absoliučiai visus įmanomus variantus.
- Jeigu tu susitaikysi su pirmu „ne“, tai tuomet tavo svajonės buvo nieko vertos, ir tu jas pigiai pardavei.
- Tu sužinosi, kur iš tikrųjų esi geras, jei darysi.
- Tu turi įgalinti kitą žmogų augti – suteikti jam pilną laisvę būti savimi.
Žiūrėkite visą laidą „Vitaminai sielai“ su Dalia Ibelhauptaite čia:
„Vitaminai sielai“ – laida, kurioje jūs neišgirsite sensacijų, nebent didžiausia sensacija šiandien yra būti savimi. Įkvėpimo mokytoja Inga Jablonskė kviečia kartu leistis į vidinę kelionę, kurioje pasakojamos nepaprastų žmonių istorijos apie tai, kas svarbiausia gyvenime.
Laidose pozityvumo ir vilties žinią perduoda žmonės, kurie dažniausiai yra matomi šlovės apsuptyje, tačiau laidoje „Vitaminai sielai“ jie tampa tais, kurie, nepaisant aplinkybių, stiprybę atrado savyje – tokie ir yra šių dienų herojai.
