Dagnė pasidalijo nuomone apie medijų reikšmę mūsų gyvenime, ekranų kultūros keliamus iššūkius ir medijų raštingumo ugdymo prasmę.
– Antrus metus dalyvauji Britų tarybos ir „Meno avilio“ projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“ skaitydama paskaitas mokiniams. Kodėl tau svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis apie medijas, jų reikšmę?
– Yra keletas priežasčių. Kai pati mokiausi mokykloje didžiausią teigiamą įtaką man padarė susitikimas su dviem mokytojais – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Tapiniene bei etikos mokytoju Vytautu Toleikiu. Mano gyvenime jie atsirado labai svarbiu momentu – paauglystėje, kurią gerokai supurtė vidiniai virsmai, savęs paieškos ir bendras pasimetimas. Su tokia manim (ir būreliu panašios būsenos piliečių) atvirai kalbėdami, keldami bendražmogiškus, vertybinius klausimus, įtraukdami į užklasines veiklas, šie žmonės netiesiogiai padėjo man žingsnis po žingsnio priimti sprendimus, padėjo nenuklysti į pernelyg klampius ir rizikingus vieškelius, padėjo pasirinkti tai, kas svarbiausia. O gal tiesiog padėjo užaugti žmogumi. Labai tai vertinu ir, kai tik turiu progą bendrauti su mokiniais, žiūriu į tai su didele atsakomybe. Manau, kad mes, suaugusieji, neįvertiname savo įtakos jauniems žmonėms, o jei ir įvertiname, tai nepakankamai juos įveikliname tam, kad padrąsintume ir padėtume užaugti laimingais, mąstančiais, smalsiais žmonėmis.
Kita į mokyklą mane vedanti priežastis – noras dalintis. Ypač profesinėje veikloje. Dalintis žiniomis, gerąja praktika, klaidomis, atradimais, idėjomis. Pats vienas su tomis žiniomis esi niekas. Bendradarbiavimo džiaugsmas man yra pagrindinė varomoji jėga profesinėje veikloje. Medaliai, festivaliai, nuotraukos žurnaluose ir kiti panašūs laimėjimų įrodymai dulka lentynose. Jie tėra fejerverkai. Žmogus šiame pasaulyje lieka tiek, kiek jisai save išdalina, įprasmina, pratęsia kituose. Man tai visa ko, gyvenimo esmė.
Neslėpsiu, kad man didelį nerimą kelia šiandieninės Lietuvos visuomenės nuotaikos. Dažnai ir šeimoje, ir draugų rate keliame šį klausimą – tai, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad situacija keistųsi? Jis kyla kiekvieną kartą perskaičius, kiek žmonių išvažiuoja, kaip mūsų mažėja, kokie yra rinkimų rezultatai, kas vyksta eteryje, kaip ideologinis opiumas nuodija tautos mintis, kokie patogūs ir paslankūs daromės. Tai gąsdina. Bet aš nesu maištininkė aktyvistė, nesijaučiu gerai mitinguose, nemėgstu masinių protesto renginių, nors labai vertinu ir suprantu jų svarbą pokyčiams. Todėl renkuosi sau priimtinus būdus – užsispyrusi tyliai minu alternatyvius kelius ir apie juos pasakoju jauniems žmonėms, kad šie matytų pavyzdį, nebijotų ir mintų savus kelius, nepasiduotų dominuojančioms ideologijoms ir laikiną šlovę ar turtus garantuojančioms pagundoms.
– Tavo paskaita vadinasi „Medijų įtaka asmenybės formavimuisi“. Kokią pagrindinę idėją mėgini perteikti savo pranešimu?
– Mano tikslas – papasakoti apie medijas ir jų svarbą. Bandau paaiškinti ir pavyzdžiais iliustruoti, kodėl mokiniams svarbu suprasti, kaip veikia medijos. Žinau ir kalbu su jais apie tai, kaip kuriamas ir konstruojamas medijų turinys bei kaip veikia audiovizualinis sektorius. Stengiuosi jį dekonstruoti, aiškiai ir paprastai įrodyti, kad bet kuris ekranas tėra dar viena priemonė, tokia pat kaip popierius, čia nėra jokio stebuklo ar didelės paslapties.
Visos medijos yra kuriamos žmonių, kurie turi tam tikrų tikslų. Todėl įsijungę bet kuri ekraną turime išlikti sąmoningi. Turime nuolat galvoti – ko iš tiesų siekia žmonės, sukūrę šią reklamą, filmą, klipą, žinių reportažą? Ką jie nori pasakyti? Ar nori kažkaip mus paveikti? Ir ypač svarbu suklusti, kai pasijunti smarkiai emociškai paveiktas arba staiga kyla noras imtis kažkokios veiklos (nesvarbu ar pirkti naują produktą, ar stoti į savanorių gretas). Tai ženklas, kad kūrėjai tikslą pasiekė ir tu gali arba per daug negalvodamas jiems pasiduoti, arba stabtelėti ir pareflektuoti, kas nutiko, kodėl aš taip pasijutau, ar ši veikla tikrai skirta man, ar ji tiesiog kam nors naudinga? Bet tokiai analizei svarbu turėti bazinių žinių ir įgūdžių, kuriuos analogiški projektai ir siekia suteikti jauniems žmonės.
Taip pat norėjau atkreipti mokinių dėmesį į tai, kiek laiko jie praleidžia naudodamiesi įvairiomis medijomis. Jeigu su kuo nors praleidi labai daug laiko, nori ar nenori, tai veikia tavo sprendimus, formavimąsi, tai, ką tu darai, kaip jautiesi. Kaip jų šeima labai stipriai juos veikia, taip ir medijos. Sakau – naudokitės, bet galvokite.
– Mokytojai pastebi, kad šiuolaikiniai mokiniai išmano technologijas geriau nei jie patys. Moka filmuoti, montuoti, lengvai randa informaciją. Tuomet jiems kyla klausimas – o ko mes dar galime juos išmokyti? Ką atsakytum į tokį mokytojų nuogąstavimą?
– Manau, kad tai netiesa. Mes pervertiname tas žinias. Pavyzdžiui, vienoje mokykloje prieš paskaitą patys mokiniai labai greitai sujungė man visą techniką. Padarė viską, ko aš galbūt nebūčiau padariusi. Bet uždavus jiems paprastus klausimus, susijusius su audiovizualinio turinio kūrimu, suprantu, kad vos vienas kitas turi specialias montažo ar kitas analogiškas programas ir domisi šia sritimi giliau. Pastebiu tai ir savo artimoje aplinkoje, ne tik tarp mokinių. Žmonės galvoja, kad žino, bet tu parodai jiems kokią nors mažą gudrybę, pavyzdžiui, pasakoji apie kameros kampą, rodai, kas vyksta, kai filmuoji iš viršaus ir iš apačios. Parodai tokį paprastą „stebuklą“ ir jo poveikį, ir matai iš jų veidų, kad jie nebuvo apie tai susimąstę. Jaunimo puikios technologinės žinios, ir tai yra labai gera pradžia bei pagrindas, bet trūksta dėmesio turiniui ir analizei. Juk ne telefone ar kompiuteryje ir net ne socialiniuose tinkluose slypi grėsmė, bet turinyje, kuriame lengva pasimesti. Tam reikia konteksto, vertybinio pagrindo.
– Dalyvaudama projekte aplankei bent kelias mokyklas. Papasakok apie šią patirtį. Kas tave stebina šiuolaikinėje mokykloje? Kas priverčia susimąstyti?
– Visos mokyklos skirtingos. Bet manau, kad visose atmosferą diktuoja mokytojas arba jų kolektyvas. Jeigu mane pasitinkantis mokytojas yra atviras, prieinantis be išankstinės nuostatos, atvirai keliantis klausimus – jautiesi priimta, pakviesta į mokyklą ir lengviau surandi ryšį su pačiais mokiniais. Nes tokioje mokykloje ir vaikai jaučiasi panašiai kaip ir tu. Bet jeigu ateini ir supranti, kad turi tas 45 minutes, ir tiek ten tavęs ir tereikia, tą patį matai iš mokinių. Gali būti nebaigus sakinio, bet suskamba skambutis, ir jie tiesiog išeina. Nes greičiausiai jie ir patys tiek teįdomūs – nuo skambučio iki skambučio.
Mano paskaitai buvo skiriamas vienos pamokos laikas, o tai yra labai nedaug. Bet mokiniai yra labai imlūs. Gali bendrais bruožais papasakoti apie kūrybinį procesą, parodyti pavyzdį ir jie labai greitai suprantą esmę, veikimo principus bei perkelia į analogišką situaciją. Viena vertus, tai labai pavojinga, nes supranti, kaip greitai jie priima įvairią informaciją, bet kartu tai džiugina. Užtektų daugiau dėmesio, noro iš tikro suprasti ir dalintis su jaunais žmonėmis svarbia informacija. Manau, kad dažnai mes, suaugusieji, tiesiog kratomės atsakomybės ir labai lengvai pasiduodame įsivaizduojamoje kovoje su „medijų įtaka“. Manau, kad pirmiausia reikia pagalvoti, ką patys galime padaryti? Gal jau seniai laikas šalia muzikos, dailės, informacinių technologijų įvesti medijų raštingumo pamoką? Taip, tai pokyčiai. Sunku, nepatogu, bet tikrai įmanoma, jei tik švietimo kūrėjams tikrai rūpi vaikai, šalis, ateitis…
– Kalbėjimą apie šiuolaikines medijas dažnai lydi neigiamas emocinis fonas. Diskutuojama apie ekranų žalą vaikams – gebėjimui susikaupti, sumažėjusiam domėjimuisi gyvu bendravimu ir panašiai. Ką apie tai manai? Koks požiūris į medijas priimtinas pačiai?
– Jeigu žmogus gyvena bendruomenėje, kurioje nuolat aplinkui veikia kompiuteriai, televizoriai, telefonai, negali jų ignoruoti, turi naudotis ir džiaugtis jų teikiamais privalumais. Tiesiog tam, kad jaustumeisi bendruomenės dalis. Manau, kad bandymas atimti iš vaiko telefoną ar kompiuterį yra tiesiog atsakomybės nusimetimas. Aišku, lengviau vaiką atriboti nuo jį supančio pasaulio nei padėti jam jame išgyventi ir atrasti save. Manau, kad tai tiesiog savanaudiški sprendimai.
Todėl aš renkuosi prisiimti atsakomybę ir nustatyti ribas. Manau, kad naudojimąsi medijomis reikia riboti, ypač mažesnių vaikų. Kiek gali, tiek riboti. Svarbu parinkti tinkamą turinį, siūlyti. Kai kurios medijos tikrai labai įtraukia, pavyzdžiui, lengva panirti į socialinių tinklų srautą. Tik pasižiūri, o jau 2 valandos praėjo! Todėl šitoje srity ir aš pati sąmoningai save riboju.
Taip pat svarbu visą laiką siūlyti vaikams kitus pasaulio pažinimo būdus. Eiti į parodą, skaityti knygas, keliauti, bendrauti su žmonėmis. Gyvas žmogus arba gyvi potyriai yra įdomesni, ir vaikai natūraliai tai renkasi, jei tik turi galimybę. Pavyzdžiui, leidžiame vaikams naudotis telefonu po pusvalandį ar valandą per dieną. Tačiau, kai keliaujame, gyvename kempinguose, ir yra daug naujų įspūdžių ir potyrių, jie ekranus dažnai tiesiog pamiršta.
Kitas klausimas, jei neskiri vaikui dėmesio ir nepasiūlai alternatyvų, o tiesiog draudi. Tada tai yra tiesiog nesąžininga. Nereikia stovėti vaikui už nugaros ir tikrinti. Skatinčiau kalbėtis, domėtis tuo, ką jie atranda ekranų pasaulyje, kas juos sudomina, jaudina, bandyti pažinti tą jų pasaulį ir apie jį kalbėtis.
Turiu 10-ties metų dukrą. Jai įdomiausia – kurti video, filmuoti, parinkti muziką. Žinoma, reikia pagalbos ir paskatinimo, bet esu įsitikinus – jei tik pasiūlyčiau ką nors sukurti kartu, ji tikrai tai darytų mieliau nei žaistų žaidimą. Todėl, manau, kad reikia skirti savo laiko ir mokyti jaunus žmones naudotis įvairiomis technologijomis profesionaliau, paskatinti juos tapti aktyviais kūrėjais.
– Kuo kino medija yra išskirtinė? Ar reikia ir kodėl reikia mokytis žiūrėti kiną?
– Kinas – neįtikėtinai paveikus. Istorija rodo, kad vieni baisiausių pasaulio lyderių labai sėkmingai naudodavo kiną kaip propagandinę priemonę. Užtenka parinkti stipresnį filmo muzikinį takelį – visi verkia. Dažnu atveju pasidaro baisu, kaip paprastai žmonės pasiduoda emociniam poveikiui. Todėl reikia suprasti, ką matai ir girdi, tiesiog tam, kad tavimi nesinaudotų. Kad tavim nemanipuliuotų ir nepriverstų daryti, galvoti ar jaustis taip, kaip galbūt nenori pats.
Esu susirūpinusi dėl kai kurių filmų, kurie pristatomi kaip istoriniai lietuviški filmai. Juos žiūrėdama suprantu, kad propaganda gali būti labai įvairi. Meilė tėvynei – labai svarbi pilietinė pozicija, tačiau kiti dalykai tuose filmuose kelia klausimų apie pamatinius kūrėjų tikslus, bendrąsias vertybes. Dažnai žiūrovai tokius filmus vertina kaip tiesos šaltinį. Lyg jie būtų istorijos vadovėlio iliustracija. Tai yra pavojinga. Kai kurie filmai nepateikia jokios interpretacijos iš šiandienos pasaulio perspektyvos. Tai tarsi paminklo praeičiai statymas. Nepasitikiu filmais, kurie nekelia klausimų, neabejoja, teigia vieną tiesą, ypač jei ji pagrįsta tam tikromis ideologijomis.
– Į kiną dažnai žiūrima kaip į pramogą. Ar svarbu žiūrėti įvairesnius filmus ir kodėl?
– Į kiną visų pirma žiūriu kaip į meno formą, bet nepriešinu jo su pramoga. Aš tiesiog esu už kokybišką, įvairų kiną. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje daug ir įvairių kino festivalių, nes mums dar vis labai trūksta konteksto, įvairesnių filmų, kurie būtų kasdien prienami kino teatre, legaliose platformose internete, televizijoje.
– Žinau, kad pastaruoju metu intensyviai domiesi eksperimentiniu kinu. Papasakok apie tai daugiau. Kokių naujovių kine šiuo metu esama?
– Žodis „eksperimentinis“ – gana problemiškas, o gal netgi nebenaudojamas. Gal labiau tiktų „išplėstos kino formos“ ar „judantys vaizdai“ (moving images). Pagrindiniai kino festivaliai jau turi atskiras išplėsto kino (expanded cinema) programas, kino ribos plečiasi įvairiomis kryptimis. Vieni kuria interaktyvius projektus, kuomet žiūrovas gali paveikti siužetą. Tačiau ši kryptis man neįdomi, nes aš tikiu, kad tikroji interakcija, santykis tarp žiūrovo ir kūrėjo, yra kuriama per turinį, istoriją, keliamus klausimus. Mane labiau domina kūrėjai, eksperimentuojantys naujomis kino kalbos formomis, į šį lauką įjungiantys kitų meno sričių teorijas ir praktikas. Jie eksperimentuoja ir klysta, žaidžia ir atranda, ir galiausiai „įteikia“ konvencinio kino kūrėjams naujus, bet jau išbandytus bei pasiteisinusius kūrybinius įrankius. Ir, kaip rodo daugelio šalių pavyzdžiai, palaikomas eksperimentinis kinas labai praturtina ir suteikia ypatingų, išskirtinių bruožų bendram nacionalinio kino portretui. Lietuvos kino pasaulyje to dar labai trūksta.
Pati šia kryptimi susidomėjau, kai pradėjau dirbti su režisiere Emilija Škarnulyte. Ji daug metų savarankiškai dirba su judančiais vaizdais. Jos darbai rodomi ir meno galerijose, ir festivaliuose. Man pasidarė įdomu, kokios tokių kūrėjų galimybės Lietuvoje? Ar jie čia gali gauti pakankamai žinių? Ar turi galimybių gauti finansavimą tokiems nenaratyviams kino kūriniams?
Žinoma, tokie „kitokie“ keliai visuomet nepatogūs. Bet įdomūs. Man patinka būti šiek tiek alternatyvoj. Kai kas siekia užkariauti pasaulį, o aš kažkuriuo metu supratau, kad man tai neįdomu. Neturiu tokios vizijos – tas festivalis, anas festivalis, tada „Oskaras“, o tada kas? Man kine įdomu atrasti, ieškoti, džiaugtis procesu, ieškoti partnerių, kartu kurti. Bet tai ne vienos dienos sprendimas, o per daug metų atėjęs suvokimas, kad rezultatas tėra akimirka, dėl kurios neverta kankintis. Stengtis ir dirbti – taip, bet ne vargti ir kankinti save. Reikia džiaugtis, esame gimę būti laimingi.
Klausimus uždavė ir pokalbį spaudai parengė Jelena Šalaj.
Kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė skaito paskaitas mokyklose dalyvaudama Britų tarybos ir medijų edukacijos bei tyrimų centro „Meno avilys“ projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru. Tai yra Britų tarybos kultūrinių ryšių programos, vykdomos visose trijose Baltijos šalyse, dalis. Projektu siekiama ugdyti Lietuvos mokytojų ir vyresniųjų klasių mokinių medijų raštingumą. Ypatingas dėmesys kreipiamas į audiovizualines medijas ir mokiniams patrauklius medijų produktus (kino filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus, televiziją).
