Šis olandas buvo vienas garsiausių abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų. Jo tapyba buvo savita, o gyvenimo būdas – toks, kaip visų to rato menininkų: sekinantis darbas, juodas gėrimas, gydymas klinikose, vėl duobės, vėl darbas. Net keista, kad šiame ritme atsirasdavo vietos moterims, juolab dailininkas niekada neapsiribodavo viena: jo meilužės visada žinojo, kad kažkur šmėžuos dar keletas konkurenčių. Bet palydėti de Kooningo į laidotuves susirinko visos, kurios dar pajėgė.
Mama
Willemas gimė Roterdamo darbininkų rajone. Iš penkių de Kooningų vaikų išgyveno tik du: būsimas tapytojas ir už jį vyresnė Marie. Ji ir buvo gerasis Willemo angelas – guodėja, draugė, beveik mama. Nes tikrosios gimdytojos, agresyvios ir valdingos, vaikas paniškai bijojo. Dvylikos metų jis metė mokyklą ir ėmė dirbti, dvidešimties jau buvo pastudijavęs dailės akademijoje, kuri šiandien vadinama Willemo de Kooningo akademija. O paskui jaunikaitis spruko į Ameriką – toliau nuo namų. 1927 m. jis jau buvo vadinamas Billu, Manhatane nuomojosi dirbtuvę, tęsė tapybos studijas. Ir net buvo šiek tiek žinomas – kaip dʼArtanjanas, prisiplakęs prie trijų muškietininkų, kuriais de Kooningas vadino Arshileʼą Gorky, Stuartą Davisą ir Johną Grahamą.
Pirma jo meilė buvo akrobatė Nini – jie praleido drauge keletą metų. Iš to laiko žinoma tik tiek, kad Nini daug gastroliavo, o de Kooningas buvo pamišęs dėl džiazo ir pirko garso sistemą, brangesnę už naują mašiną... Kai Willemo motušė nutarė susipažinti su Nini ir išsiruošė į Niujorką, de Kooningą apėmė panika, nes jis jau gyveno su kita, Juliet Browner. Tapytojas įkalbėjo abi meilužes „atsižvelgti į situaciją“, išnuomojo dar vieną butą ir jame su Nini sutiko mamą. Šioji ištardė sūnaus draugę, sužinojo, kad Nini darė abortą, ir to pakako, kad ponia imtų siautėti. O liūdniausia buvo tai, kad porelė iš to streso vėl sugulė ir Nini teko daryti dar vieną valymą.
Apie menininko motiną buvo informuoti net tie, kurie niekada jos nematė, nes tereikdavo de Kooningui išgerti ir motina imdavo jam vaidentis kaip Hamleto tėvo šmėkla.
Mama visą gyvenimą lankė sūnų amerikietį ir vis ieškodavo priekabių. Jų ginčai galėdavo prasidėti iš nieko, o baigtis karo veiksmais: sykį mamytė į sūnaus kaktą sudaužė kavos puodelį, o šis jai į akis šliukštelėjo viskio. Dailininką tie kivirčai sekindavo, o ponia de Kooning jausdavo kone orgazmą. Apie menininko motiną buvo informuoti net tie, kurie niekada jos nematė, nes tereikdavo de Kooningui išgerti ir motina imdavo jam vaidentis kaip Hamleto tėvo šmėkla. „Kada pagaliau ta pabaisa mirs?!“ – rėkdavo jis. Nors dailininkas dosniai mokėjo už jos priežiūrą slaugos namuose.
Elaine ir Joan
Kita moteris, kurios tapytojas nuožmiai nekentė, buvo jo žmona. Aišku, tai neapykantai sunokti reikėjo laiko. Kai jie susipažino, aštuoniolikmetė Elaine Fried, beveik dukart jaunesnė už Willemą, studijavo tapybą ir buvo turbūt gražiausia Niujorko mergina. De Kooningą ji vaikė kaip pasiuntinuką, nors buvo tikra, kad „Billas taps geriausiu Amerikos menininku“, o šis ją mokė piešti ir laikė beviltiškai negabia. Bet ilgainiui gražuolė išmoko piešti ir įprato visur būti su mokytoju. O tapytojas netvėrė džiaugsmu, ketino pastatyti Elaine nuostabiausią pasaulyje namą ir tikėjo, kad ta moteris jam atstos visas kitas. Penktais pažinties metais (1943 m.) jie susituokė ir netrukus jaunavedys aptiko, kad Elaine jam neištikima.
Buvo laikas, kai jie taip sunkiai vertėsi, kad plaudavo vienkartines lėkštes. Bet tapytojas niekada nesijuto nevykėlis: jis turėjo užsakymų, laimėdavo konkursų, atsirado pirmų kolekcininkų. 1948 m. jis surengė parodą Charleso Egano galerijoje: niekas ten nieko nepirko, bet pasidarė madinga kalbėti, kad de Kooningas – pasaulinis talentas. Vyras nutapė garsiausią savo kūrinį „Ekskavacija“, pradėjo ciklą „Moteris“, kuris siejamas su termino „abstraktusis ekspresionizmas“ atsiradimu, ėmė dėstyti Jeilyje. Visą tą laiką menininkas gyveno beveik kaip blaivininkas. Bet Elaine tai nerūpėjo: ji darė tapytojos karjerą, o vakarėlius su svaigiaisiais gėrimais vertino labiau, nei su vyru praleistą laiką.
De Kooningas meną tapatino su kančia, amžinai būdavo savimi nepatenkintas, rytais nugremždavo vakare tapytus paveikslus. Gydytojai neabejojo, kad kaip tik dėl to jam prasidėjo širdies permušimai. O Willemas pastebėjo, kad šie dingsta išgėrus viskio; jis net sakydavo, kad jei ne alkoholis, seniai būtų negyvas. Vis dėlto anuomet jis dar skyrė darbą nuo gėrimo. Mėnesį tapydavo kaip apsėstas, kol po truputį imdavo nerimti. O tada prasidėdavo nevaldomas procesas, kuris buvo baisus dar ir todėl, kad užgėręs de Kooningas beveik nemiegodavo ir nevalgydavo. Nuo mirties jį gelbėdavo tik tai, kad kas nors išgabendavo menininką į kliniką. Bet tais laikais jis tapė geriausius savo paveikslus ir nors vilkėdavo vis tą patį dažais išterliotą kombinezoną, jau buvo tiek pralobęs, kad galėjo apsigyventi atskirai nuo Elaine.
Jis vėl turėjo daug moterų. Kaip sakė viena jų, skulptorė Marisol Escobar, pas de Kooningą būdavo nejauku užeiti, nes dažnai ten galėjai aptikti kitas tris jo pasijas. Privilegijuota tarp jų buvo tik Joan Ward – ji pagimdė tapytojui dukrą Lisą (1956–2012), vienintelį jo vaiką. Tai privertė sunerimti Elaine, kuri, dariusi tris abortus ir propagavusi „atvirą santuoką“, vis dėlto nenorėjo prarasti savo olando. O padėtis buvo rimta: de Kooningas nupirko namą, jame apsigyveno su Joan, davė dukrai savo pavardę ir tikrai ją mylėjo, nors motina stingdavo iš baimės, kai girtas tėvelis imdavo mažylę ant rankų. Jos gimimas nepakeitė dailininko įpročių ir kitos moterys niekur nedingo. Bet tai buvo Joan bėda. O Lisa iki dvylikos metų neabejojo, kad jos tėvai – susituokę ir gyvena kaip bet kuri kita šeima; tiesa, tėvelis daug keliauja.
Lisai buvo metai, kai de Kooningas pradėjo romaną su dar viena gražuole tapytoja, Ruth Kligman. Ji vos prieš pusmetį buvo Jacksono Pollocko mergina ir sėdėjo automobilyje, kurį girtas tapytojas sudaužė: Jacksonas mirė vietoje, Ruth buvo sunkiai sužeista. Ji vyrų turėjo, bet tam komplektui būtinai reikėjo bent vieno genijaus. De Kooningas tiko: jo darbai jau buvo išperkami vos atidarius parodą, o garsas apie olandą pasklido po pasaulį. Ruth gaudavo progų tuo įsitikinti, nes juodu beveik visą laiką keliavo. Ypatingos pagarbos de Kooningas sulaukdavo Romoje, kur dieną buvo sekiojamas gatvėje, o vakarais – kviečiamas į aukščiausio lygio priėmimus su princais. Tie baliai jį vargino, trukdė dirbti (nes jis čia tapydavo); gal dėl to vyras po trejeto metų paliko Ruth, kuriai mirtinai reikėjo aukštuomenės. Aišku, per tuos metus jis turėjo ir kitų damų, kaip ir vėliau. Bet jei visas minėsime, prasidės painiava. Juolab iš tos minios buvo tik viena, dėl kurios de Kooningas būtų ryžęsis skirtis.
1970 m. jis buvo supažindintas su trisdešimčia metų jaunesne Emilie Kilgore (Mimi), pasiturinčio juristo ir verslininko žmona. Ši irgi neatsispyrė tapytojo žavesiui, bet ne tiek, kad pamestų galvą. Vienu metu ta meilė atrodė tokia lemtinga, kad persigandusi Joan paskambino Mimi vyrui: „Sutramdykite žmoną!“ Bet Mimi nesutiko tekėti už genijaus. O jis jai dar dešimt metų rašė nuostabius laiškus ir vis neprarado vilties.
De Kooningo charizma abejoti netenka: jį dievino senutės ir tuntais sekiojo vaikai. Kai tapytojui buvo įvestas telefonas, vyras po kelių dienų jį išmetė per langą, nes skambučiai netildavo visą parą.
Vienos meilužės sakydavo, kad Willemas yra vyriškas, kitos – kad berniukiškas. Vienas žavėjo jo žalios akys, kitas – neordinarumas. De Kooningo charizma abejoti netenka: jį dievino senutės ir tuntais sekiojo vaikai. Kai tapytojui buvo įvestas telefonas, vyras po kelių dienų jį išmetė per langą, nes skambučiai netildavo visą parą. Bet de Kooningo charizma po truputį ėmė blėsti, nes viskis jo nepuošė. Joan privertė vyrą parašyti testamentą: didžiąją dalį pinigų ir paveikslų jis paliko dukrai Lisai. Elaine, vis dar teisėta žmona, pareikalavo išlaikymo.
De Kooningas jau nebegalėjo gyventi be asistentų. Šie ne tik atlikdavo didžiąją dalį maestro darbo, bet ir rūpindavosi, kad jis gyvas grįžtų į lovą. Laikyti jį beviltišku alkoholiku trukdė tik tai, kad parodos vyko, darbai brango, o žmonės ne taip jau dažnai matydavo šlitinėjantį maestro: jis, prisipirkęs žemių Long Ailande ir dar kažkur, nesėdėdavo vienoje vietoje. 1985 m. tapytojui buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Lisa ir Elaine kaipmat panoro tapti de Kooningo globėjomis, bet joms buvo paaiškinta, kad tokiu atveju teks paviešinti tapytojo negalią, o tai numuš jo kūrinių kainas. Aišku, abi to nenorėjo. Elaine kiek galėdama slėpė vyro ligą: ėmė kontroliuoti jo finansus, sprendė, kas jį gali lankyti, kas – ne; net pakišdavo tuos dažus, kurie, jos manymu, labiau tiko paveikslams. Kol ji buvo gyva, de Kooningas tapė. Tačiau 1989 m. Elaine, keletą metų kovojusi su plaučiu vėžiu, mirė. Dailininkas net nepasiteiravo, kur ji dingo, o apie laidotuves jam niekas nepranešė.
Skulptorius Ibramas Lassaw yra pasakęs: „Atsimenu, kaip jaunystėje mudu su Billu svarstėme: koks jausmas, kai esi garsus? De Kooningas tapo visam pasauliui žinomu menininku, bet – kokia likimo ironija – dabar jis to net nesuvokia.“
