Šios katės, kilusios iš naminių kačių, yra labai populiarios Amerikoje. Pagrindinis ir išskirtinis jų bruožas – atgal užsirietusios ausytės. Amerikiečių riestaausių veislė pripažinta tik 1993-aisiais. Kačiukai gimsta tiesiomis ausytėmis, tačiau po 3–4 dienų jos pradeda riestis atgal. Taip pat šios katės būna pusiau ilgo arba ilgo plauko, labai švelnaus kailio.
G.Bielskytė pasakoja, kad šešerių metų amerikiečių riestaausių (garbanių) veislės katinas Teofilis Venta*LT kasdien su ja negyvena, todėl niekaip negali nuo jos atsitraukti, kai ji grįžtanti iš įvairių kelionių.
„Mūsų šalyje šių kačių nėra daug. Vienas pirmųjų Amerikos riestaausį įsigijo Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ narys Bronius Gramavičius. Šį katiną gavome dovanų. Anksčiau auginau Abisinijos veislės kates, jas veisėme labai ilgą laiką, todėl iš pradžių buvo keista auginti Teofilį, nes kačių temperamentai labai skiriasi.
Abisinijos katės yra nepriklausomos, lakstančios palubėmis, o Teofilis lyg mažas vaikas – visada šalia, visada kartu, net kai plaunu indus, jis žaidžia su vandens srove, ko dažnai katės nemėgsta (šypsosi). Tai labai žaismingas, mielas murklys, norintis visada būti kartu. Teofilis net miega su manimi vienoje lovoje“, – sako G.Bielskytė.
Kauno Valstybinio muzikinio teatro artistė ne tik dainuoja, bet ir teisėjauja kačių parodose, yra tarptautinės federacijos FIFe teisėja mokinė.
„Anksčiau aš labai dažnai dalyvaudavau parodose įvairiose šalyse. Vėliau, išlaikiusi egzaminą, tapau teisėja mokine. Žinoma, tam reikia žinoti, kaip elgtis su gyvūnais, kas būdinga kokiai veislei, žinoti nustatytus standartus, spalvas, raštus, mokėti vadovautis atitinkama sistema. Dabar mano gyvenimas labiau susijęs su muzika, todėl parodose dalyvauju ir teisėjauju retai, sunku suderinti abidvi sritis“, – sako Gabrielė.
– Ar Lietuvoje yra daug šios veislės kačių? Ką patartumėte nusprendusiam įsigyti Amerikos garbanę?
– Šių kačių yra visai nedaug, vos keletas. Na, o norintiems įsigyti rekomenduoju apsilankyti ne viename veislyne, pasikonsultuoti galima ir su felinologų draugija „Bubastė“. Informacijos šaltinių yra labai daug, tačiau tikrai nerekomenduoju pasikliauti forumais ir tikėti tuo, kas ten rašoma.
Amerikos riestaausių garbanių priežiūra ar mityba tikrai nėra sudėtinga, netgi, sakyčiau, įprasta. Pavyzdžiui, Teofilis nėra vien kambarinis gyvūnas. Kai gyvena pas tėvus, jis dažnai laksto laukuose ir pagautą grobį neša tėvams į lovą (juokiasi). Viską tik į namus, o ne iš namų.
Nėra lengva pasakyti, kokio charakterio žmogui labiausiai tinka šis gyvūnas – Amerikos riestaausės nėra pernelyg aktyvios, tačiau ramybės ir intelektualumo joms tikrai netrūksta. Renkantis veislę ir katiną tu paprasčiausiai pajauti, kas tau labiausiai tinka – tuo ir reikia vadovautis.
Katinas Teofilis idealiai atitinka standartą, yra pasiekęs puikių rezultatų parodose bei sulaukęs daugybės simpatijų – pro jį nė vienas lankytojas nepraeina nesusižavėjęs. Felinologai dažnai juokauja, jog šios veislės standartas tai matematika – juk svarbu ir proporcijos, ir, pavyzdžiui, ausyčių užsilenkimo kampas, kuris negali būti mažesnis nei 90 laipsniu ir ne didesnis nei 180 laipsnių.
Veislė unikali ne tik savo ausimis. Akys didelės, išraiškingos ir nepaprastos žemės riešuto formos (viršutinė linija ovali, apatinė – apvali). Tokias ausis ir tokias akis turi vienintelė veislė pasaulyje. Tokio unikalaus katino šeimininkai taip pat turi būti nepaprasti – mokantys vertinti eleganciją, formą ir grožį.
Parodose susižavėjusių ir norinčių įsigyti tokią veislę visuomet netrūksta, bet priminsiu – ši veislė labai labai reta. Didžiausia šios veislės kačių populiacija yra Suomijoje, na, o daugelyje Europos šalių jų visai nėra.
– Kas nusveria jūsų gyvenime – meilė gyvūnams ar meilė muzikai?
– Abudu šie dalykai mane supa nuo vaikystės ir keliauja vienas šalia kito. Kai reikėjo apsispręsti, ką rinktis – muziką ar veterinarijos akademiją, nugalėjo muzika, tačiau gyvūnai ir meilė jiems niekada nedingo. Mes visada laikėme šunis, kates, o dabar tėvai gyvena sodyboje, turi savo ūkį, augina alpakas, vištas, povus, arklius, todėl man tikra atgaiva nuvykti pas juos ir pabūti tarp gyvūnų – tai lyg terapija, reabilitacija.
Išties įdomu auginti alpakas, jų charakteris išskirtinis. Apibūdinčiau jas taip – tau jų reikia, o joms tavęs – ne. Tai nėra katinas ar šuo, kuriuos galima paniurkyti, paglostyti ar apkabinti. Alpakos gali būti šalia, bet tik tiek.
Švedijoje dalyvavau seminare apie alpakų priežiūrą bei tai, kaip su jomis reikia elgtis, kad nepažeistume jų psichikos. Pasirodo, jos gali virsti labai agresyviais gyvūnais, galinčiais įkąsti arba įspirti, todėl tinkamas bendravimas ir dresūra yra labai svarbu.
– Jūsų laisvalaikyje taip pat daugiau dominuoja gyvūnai?
– Mėgstu laisvu laiku važiuoti pas tėvus į sodybą ir būti su gyvūnais – jie supranta mane, o aš juos, ir visa tai virsta puikiu atsipalaidavimu ir terapija. Manau norint, kad žmogus pajustų tikrumą ant scenos, tuos jausmus turi išgyventi čia ir dabar, o atsiriboti nuo to vėliau labai sudėtinga. Aš pastebėjau, kad buvimas su gamta ir gyvūnais man padeda pailsėti.
Vienas didžiausių ir mylimiausių mano vaidmenų – tai Karmen. Tiesa, nesakyčiau, kad realybėje esu tokia, kokia mano herojė, mes nesame panašios, tačiau šis vaidmuo mane subrandino, kadangi tiek fiziškai, tiek psichologiškai tai sudėtinga patirtis. Todėl jaučiu, kad gyvūnai man labai padeda – jie būna šalia, kai nieko kito nėra šalia.
Ant scenos esu nepasiekiama, tačiau mane lengvai galima sutikti kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, tarptautinėje kačių parodoje Kaune kovo 18–19 d. talkinsiu teisėjams vertinant kates.
– Koks jūsų požiūris į dabartinę gyvūnų situaciją Lietuvoje?
– Pati daug metų, jau nuo paauglystės, bendradarbiavau su gyvūnų globos namais, ten dirbau, savanoriavau, padėjau prižiūrėti benamius augintinius. Man būdavo jų taip gaila, kad bandydavau jiems surasti namus, todėl visi draugai ir šeima būdavo apdovanoti (juokiasi). Iš tikrųjų esame paėmę auginti ne vieną be šeimininkų likusį gyvūnėlį.
Iš patirties pastebėjau, kad žmonės rinkdamiesi gyvūną daugiau vaikosi mados, jie nėra sąmoningi ir apgalvoję savo sprendimą nuo... iki, neįsigilina į veislę, neprisiima atsakomybės už tai, ką augina, todėl po kelių metų sugalvoja atsikratyti.
Pavyzdžiui, anksčiau buvo haskių mada – tai labai sudėtingi šunys, kuriems reikalingas didžiulis fizinis krūvis, su jais reikia užsiimti, nueiti ne vieną kilometrą per dieną. Jeigu to nebus, natūralu, kad ta energija bus išlieta kitais būdais, tarkime, šuo pradės graužti baldus. Žmonės susižavi šuniuku mėlynomis akytėmis, tačiau nepagalvoja, kas bus, kai jis užaugs.
Į prieglaudas gyvūnai atkeliauja su liūdnomis istorijomis ir savininkų nesąmoningumu. Tačiau žmonės šiais laikais tą patį daro ir su savais. Man visą gyvenimą patiko mintis iš „Mažojo princo“, kuria stengiuosi vadovautis – „Amžinai tampi atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“. Taigi, lygiai tas pats galioja visiems mums. Gaila, kad žmonės vienas kitam ir gyvūnams yra tokie žiaurūs.
