Šeimos gydytoja V.Kazlauskienė, vietinių vadinama tiesiog daktare, sako, kad žmogaus, atgaivinto po klinikinės mirties, gilus įkvėpimo garsas yra daug gražesnis nei Bethoveno simfonija.
„Turėsi būti gydytoja, – jai pasakė giminaitė, dirbusi kraujo perpylimo centre po to, kai sunkiai sergančiai tuomet trylikos metų Virginijai teko perpilti kraują. – Nes tau perpilta daug gydytojų kraujo.“
Tačiau Virginijos gyvenimas nėra tik medicina. 15 metų ji vadovavo Rozalimo bendruomenei, aktyviai jos veikloje dalyvauja iki šiol, o savo namuose nakvynei priima per miestelį einančius piligrimus, mat per Rozalimą veda piligriminis „Camino Lituano“ kelias.
***
Į Rozalimą Virginija kartu su vyru atvažiavo 1988 metais, praėjus keliems metams po santuokos. Ji pati buvo augusi Radviliškio rajone, o vyras – iš Suvalkijos.
„Kai tarybiniais laikais baigiau Kauno medicinos institutą, buvo paskyrimai. Iš 280 baigusiųjų aš buvau 99 pagal mokymosi pažangumą – patekau į geriausių šimtuką, kurie galėjo rinktis paskyrimo, kur dirbti, vietą.
Mes su vyru abu augę kaime, todėl į kaimą ir norėjome grįžti. Tad žiūrėjome, kur gražiausia vieta. Norėjome arba į Suvalkiją, nes vyras suvalkietis, arba į Aukštaitiją, nes aš aukštaitė.
Mano tėtis buvo autobuso vairuotojas, jis ir sako: gražesnės vietos, kaip Rozalimas, nerasi.
Taip, ką tik baigusi studijas, Virginija pradėjo dirbti miestelio ambulatorijos vidaus ligų gydytoja, šeima čia ėmė kurti savo gyvenimą. Nors Virginija turėjo pasiūlymą dirbti Pakruojo miesto ligoninėje, tačiau pati panoro likti Rozalime.
– Virginija, Rozalimas iš karto tapo namais?
– Rozalimas yra vieta, kurioje gali atrasti ramybę. Dabar tai mano namai, nors iš pradžių tikrai namai nebuvo. Gyvenau, nes gyvenau. Kada pajutau, kad čia mano namai, net ir negaliu pasakyti.
Bet dabar čia miela sugrįžti, o žmonės, kurie atvažiuoja į Rozalimą, pamato jį visai kitomis akimis. Jis atsiveria savo grožiu, savo įspūdinga gamta, architektūra. O jei atsiranda parduodamas namas – greitai ir nuperka.
– Rozalime paklausus nekilnojamasis turtas?
– Taip, perka. Nebent kainas užsišaukia. Nes yra žmonės, kurie pardavinėja, o yra, kurie parduoda. Čia kitas reikalas. Kalbant apie patį miestelį, Panevėžys netoli, Šiauliai netoli, Pakruojis netoli – patogi vieta.
– Kaip jūs apskirtai susidomėjote medicina?
– Nuo vaikystės potraukis medicinai buvo. Vaikystėje mėgdavau žaisti su mašinėlėmis, tačiau, žinoma, man dovanodavo ir lėlių. Kiek save atsimenu – aš jas visą laiką gydydavau. O pirmasis mano pacientas buvo žąsiukas. Man tada buvo 14 ar 15 metų.
– Žąsiukas – žaislinis ar tikras?
– Tikras. Gyvenome vienkiemyje, mama augino kalakutus, žąsis. Ir buvo trys žąsiukai. Vienas iš jų labai prastai augo, buvo toks nuskriaustas. Vieną dieną prisilesė viksvų, gūžys pasidarė didžiulis. Mamai ir sakau: mama, o jei aš jį išoperuočiau? Mama man: tu vaikeli, neblūdyk.
Pasislėpiau nuo mamos, susiradau labai aštrų peilį.
Pasislėpiau nuo mamos, susiradau labai aštrų peilį, nusideginau jį ant dujinės viryklės. Tada paėmiau žąsiuką, nuėjau už malkinės. Žąsiukas buvo visai nusilpęs, bet dar gyvas.
Perpjoviau jo skranduką, ištraukiau visas viksvas, tada pasiėmiau adatą su siūlu, susiuvau skrandį, odą ir, nusinešusi į kiemą, pasiguldžiau į tokį lovelį ant žolių, girdžiau su pipete vandeniu. Mano pirmas pacientas išgyveno parą laiko.
– O ką mama?
– O ką mama... Mato, kad neišgyvens.
Tiesa, vienas įvykis buvo ir iki žąsiuko. Kai man buvo 13 metų, labai sirgau, buvau nukraujavusi ir gulėjau Radviliškio ligoninėje. Mano teta buvo Kraujo perpildymo stoties direktorė. Man buvo perpilta labai daug kraujo. Pamenu, ji ir pasakė: turėsi būti daktarė, nes daug gydytojų kraujo tau perpilta. Labai aiškiai tą pasakymą atsimenu.
– Ar tiesa, kad iš tiesų norėjote būti chirurge?
– Taip, bet tuo metu moterys negalėjo būti chirurgėmis.
– Kodėl?
– Buvo dar sovietmetis, tokia tvarka. Jei moteris praktikos metu pasirinkdavo chirurgijos profilį, geriausiu atveju ji galėjo būti arba LOR gydytoja, arba okulistė. Chirurgių neleisdavo. Tiesa, savo medicininę karjerą pradėjau operacinėje – kai mokiausi, vakarais ir savaitgaliais čia dirbau sanitare.
– Kai pradėjote dirbti Rozalime, kokį jį, kaip gydytoja, pamatėte?
– Galėčiau nulenkti galvą prieš Panevėžio ligoninės skyriaus vedėją daktarą Grėbliūną, kuris dirbo bendrame terapiniame skyriuje. Per praktiką iš jo išmokau labai daug savarankiškumo. Aš manau, kad ten ir buvo mano darbo pradžia.
Kai baigiau institutą, man atrodė, kad aš viską žinau, o kai pradėjau dirbti, supratau, kad nežinau nieko. Baimė, nepasitikėjimo jausmas, atsakomybė – juk mano darbas ne detalę išsukt. Sunku buvo, knygų daug perskaityti teko.
Ateina kaimo močiutė pas gydytoją, o visi apatiniai drabužiai nauji, net su kainom kartais.
Tad tokia ir atėjau dirbti į Rozalimą – išsigandusi. Dar man pasirodė, kad ligoniai buvo labai apleisti, labai neištirti. Tais laikais būdavo, kad jei nori konsultuotis Vilniaus ar Kauno gydymo įstaigose – tai turėdavo būti suderinta su poliklinikos vedėja ir ant siuntimo turėjo būti jos antspaudas.
Buvau toks žmogus, kuris sieną muša kakta. Žmonės pradėjo važiuoti į Vilnių, Kauną, nes ant siuntimo ranka parašydavau: asmeniškai prašant. O ten, kitose ligoninėse, jau niekas nesidomėdavo, koks tas siuntimas – turi, ir gerai. Žmonės pas mane tiesiog plūsdavo prašyti siuntimų.
Dar likęs toks prisiminimas. Ateina kaimo močiutė pas gydytoją, o visi apatiniai drabužiai nauji, net su kainom kartais. Nes eina pas daktarą.
– Dabar dirbate ir savo pačios privačioje klinikoje Pakruojyje, tačiau tuo pačiu likote ir Rozalimo gydytoja. Ką reiškia būti daktare mažame miestelyje, kuriame ir gyveni?
– Pacientui tarsi tampi kaip šeimos narys. O ir karta jau keičiasi – mano pacientai atveda savo vaikus.
Buvo net atvejis, kad paskambino po darbo ir klausia: daktare, ar nežinai, kur rasti veterinorių, mano karvė susirgo. Tu esi tiek savas, kad jiems normalu imti ir štai taip skambinti. Aš manau, kad tai yra normalu, kad tai didelis tavo, kaip žmogaus, įvertinimas.
Kai tu bent 10 metų išdirbti toje pačioje vietoje, tu žinai visas šeimas kiaurai. Vienos-kitos gal tik nežinai. Tad kartais užtenka tik skambučio ir jau žinai, ar verta važiuoti, ar užtenka pasakyti, ką reikia padaryti.
– O kalbat apie žmogiškus dalykus: gydai tuos, su kuriais leidi laiką bendruomenėje. Tai netrikdo?
– Kabinete aš esu gydytoja, o miestelyje – Virginija. Esu žmogus, kaip visi – jei renginys, aš kartu švenčiu, šoku ir dainuoju.
Šovė man kartą mintis, kad reikia Naujus metus sutikti Rozalimo pušyne. Paskelbiau feisbuke, susiorganizavome leidimus, laužą, apšvietimą, muziką. Pasiūlau, kad kas nori, ateitų su mūsų šeima sutikti Naujųjų metų. Žmonių buvo per 50. Šokom, dainavom, žaidimus žaidėm, laužą kūrenom. Visi ir šiandien atsimena.
– 15 metų buvote ir bendruomenės pirmininkė?
– Kai Lietuvoje maždaug prieš 20 metų pradėjo atsirasti bendruomeninis judėjimas, pamatėme, kad iš tikrųjų yra gerai, kad galima turėti pinigų renginiams, galima tiesiog įsitraukti į papildomas veiklas. Kūrėme penkių žmonių iniciatyvinę grupę, po to – bendruomenę.
Buvo labai sunku iš nieko padaryti kažką, bet žmones suvienijo mūsų pušyno išsaugojimas. Jį norėjo išpjauti, buvo sužymėtos pušys. Pušynas yra prie pat miestelio, tai poilsinė zona. Žmonėms pavyko išsaugoti. Kai įsikūrė bendruomenė, prasidėjo ir bendruomeniniai renginiai – tiek bendruomenės, tiek kartu su kultūros namais. Taip, 15 metų tą dariau.
– Virginija, jūs savo namuose priimate nakvynei ir piligrimus. Kaip į tokią jūsų iniciatyvą sureagavo kaimynai – priimti nakvynei nepažįstamus žmones?
– Užuojautą reiškia. O aš sakau: pabandykit, pamatysit, kaip smagu. Tik jie nesupranta, iš kur pas mane toks varikliukas, kad galiu dirbti nuo 7 ryto iki 7 vakaro ir dar piligrimus priimti.
Aišku, dabar karantinas visą sumaišė, jaučiasi ir žmonių atšalimas, bendravimas nutrūkęs, renginiai. O kai karantino ribojimai bus atlaisvinti, priimsiu ir toliau. Žmonės jau skambina, klausia.
– Nakvynė pas jus kainuoja kelis eurus ir dar pusryčius pagaminat. Ne dėl pinigų juk tą darot?
– Ne, žinoma, kad ne. Tai yra žmonės, kurie tau atneša daug – emociškai. Man labai miela su jais bendrauti.
Aš ir išeiti jiems leidžiu, kada jie nori: pasakau, kad užrakintų namus ir kur reikia padėti raktą.
Aš ir išeiti jiems leidžiu, kada jie nori: pasakau, kad užrakintų namus ir padėtų raktą. Planuojam plėtrą namuose, kad duotume jiems daugiau privačios erdvės.
– Kokie žmonės jūsų pačios gyvenime paliko pėdsaką?
– Mūsų buvęs klebonas Anicetas Kisielius. Tėveliuku vadinome. Tas žmogus man be galo daug davė ir be galo daug savyje turėjo, ko iš jo mokytis. Dažnai ne tik pasimeldžiu prie jo kapo, bet ir prisimenu jo pamokas.
Pamokų gavau ir iš mokytojos Genovaitės Valčiukienės, kuri kovojo dėl pušyno. Nors tarp mūsų buvo daug ugnies, bet iš jos išmokau kovingumo, gamtos matymo iš kito taško.
O pamatyti tai, ko mes nemokame pamatyti, išmokė skurdžiai gyvenantys žmonės. Tada tu supranti, kaip mes nemokame branginti to, ką turime, o iš gyvenimo reikalaujame tokių nereikšmingų dalykų.
Pamatęs kito skurdžią buitį, ypač mirties akivaizdoje, imi viską vertinti kitaip. Teko ne vieną mirusįjį aprengti, pašarvoti ir su šeima esame važiavę, savo automobiliu esame vežę – visko čia buvę per tuos metus.
Pamatyti tai, ko mes nemokame pamatyti, išmokė skurdžiai gyvenantys žmonės.
O tada ir supranti, kad tavo gyvenimas tiek visko pilnas, kad tau bėdos atveju užtenka tik pirštu spragtelėti ir atsiras draugų, pažįstamų.
Labai didelę pamoką gavau Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centre, kur yra žmonės, turintys protinę negalią. Važinėdavau ten kaip gydytoja. Jų vidinė šiluma, nuoširdumas ir pastabumas... Vieną rytą nuėjau į darbą, visą dieną išvaikščiojau su vienu auskaru ir niekas nematė, o ten tik peržengiau slenkstį, ir iš karto klausimas: o kur jūsų auskaras?
Dar ypatingas jų nuoširdus meilės išreiškimas, jeigu tu moki su jais kartu bendrauti ir juos suprasti. Tada supranti, kiek gyvenime esi apdovanotas pats – visų pirma, sveikata. Ne turtai, ne materialinės vertybės gyvenime yra svarbiausi.