Danijoje yra klinikų, kurios priima sekso paslaugas teikiančias moteris, neregistruotas šalyje, todėl neturinčias teisės į nemokamas medicinos paslaugas. Ten joms suteikiama socialinė, krizių, psichologinė ir sveikatos priežiūros pagalba.
Trejus metus vienoje tokių klinikų Kopenhagoje dirbanti gydytoja A.Urbutė sako per tą laikotarpį supratusi, kad pats darbas – nebūtinai yra didžiausia tų moterų problema.
„Kiek sunkesnis klausimas yra tai, kad tik mažuma tų merginų (taip mes jas vadiname) priima sprendimus savo gyvenime. Už daugelį nusprendė kiti – ką jos dirbs, kur, kam, kaip gyvens, kiek atlyginimo atiduos „vadybininkams“, kiek išsiųs savo šeimai svetur, kada matysis su savo vaikais, ar galės nusipirkti vaistų ir pan.“, – instagramo puslapyje, kuriame su kolege šviečia moteris apie jų sveikatą, rašė A.Urbutė.
Su gydytoja pasikalbėjome apie Lietuvoje neįprastą savanorystės modelį – dirbti gydytoja savanore sekso paslaugas teikiančioms moterims, apie tai, kokią pagalbą tos moterys gauna klinikoje, kodėl joms smagu ten lankytis, kokia tų moterų kasdienybė ir ką reiškia dirbti gatvėje, iš kur jos atvykusios, kodėl pasirinko šią profesiją, ar klinika pajėgi padėti toms, kurios patiria smurtą ar yra patekusios į prekybos žmonėmis pinkles, koks Danijos, kurioje prostitucija legalizuota, visuomenės požiūris į šį darbą dirbančias moteris.
– Aivara, kodėl nusprendėte tapti gydytoja savanore sekso paslaugas teikiančioms moterims?
– Lietuvoje baigiau mediciną, atvykusi į Daniją pradėjau savo mokslinę veiklą. Čia, kiek kitaip nei Lietuvoje, gydytojai neretai doktorantūrą atlieka dar prieš rezidentūrą. Negalėjau nustygti vietoje, tad apsiėmiau visokių veiklų. Tarp jų atsirado ir ši savanoriška veikla.
Danijoje gydytojams įprasta studijuojant doktorantūrą neturėti kitų darbų, nes norima, kad visas dėmesys būtų sutelktas į mokslus. Mano doktorantūros darbas – ne su žmonėmis, aš tyrinėju registrų duomenis, statistiką, tad pradžioje man labai trūko gyvo kontakto. Būtent tai ir paskatino mane paieškoti kitų veiklų – savanorystės, kurią galėčiau atlikti kaip gydytoja.
Man iš pradžių atrodė labai neįprasta, kad sekso paslaugas teikianti moteris gali turėti šeimą, planuoti vaikus ar turėti vaikų.
– Ar Danijoje įprasta praktika būti gydytoju savanoriu?
– Tai yra gana populiaru. Ir, tiesą sakant, ne tik tarp gydytojų, čia apskritai visuomenė labai savanoriauja. Tarkime, įvairios organizacijos kartą per metus renka aukas, tai bent kartą per metus daugelis išeina padėti tų aukų surinkti, arba kartą per mėnesį savanoriauti. Yra tokių iniciatyvų, žmonės jas palaiko, didžioji Danijos visuomenės dalis yra savanoriai. Jie prie to pratinami nuo vaikystės.
Aš pradėjau ieškoti savanorysčių, kur galėčiau išnaudoti gydytojo kompetencijas. Tokių vietų yra net keletas. Yra centrai, kuriuose teikiama pagalba vietos moterims ir / arba atvykusioms iš kitų šalių – tokioje vietoje dabar ir dirbu. Yra benamių, narkomanų centrai, kuriuose gydytojai taip pat labai laukiami padėti, nes juose įsteigtos klinikos (pavyzdžiui, Raudonojo kryžiaus). Manau, šie centrai yra pagrindiniai visoms socialiai pažeidžiamoms grupėms, kurios dėl įvairių priežasčių nesikreipia į gydytojus ar neturi tam teisės.
Šiaip Danijoje sveikatos priežiūra yra nemokama visiems čia registruotiems gyventojams. Bet ne visi yra registruoti arba kai kuriems reikia anonimiškumo. Dėl to reikalinga savanoriška gydytojų pagalba.
– Papasakokite apie savo organizaciją. Kokiu principu ji veikia?
– Ji nėra valstybinė, prieinama apskritai visoms socialiai pažeidžiamoms moterims. Organizacija skirstoma į dvi dalis: danų moterims – jos viską gali gauti danų kalba, ir moterims iš kitų šalių. Kai kurios danų moterys irgi užsiima sekso paslaugų teikimu arba „sugar dating“ (liet. „abipusiai naudingi, be kokių įsipareigojimų pasimatymai“), jos čia yra registruotos, tačiau yra socialiai pažeidžiamos. Todėl šioms teikiama ne gydytojo, o įvairi socialinė pagalba.
Apskritai Danijoje yra labai daug socialinių organizacijų. Veikiausiai teikdami pagalbą socialiniai darbuotojai atkreipė dėmesį, kad trūksta ir medicininės pagalbos, taip atsirado galimybė prie šios veiklos prisidėti ir gydytojams.
– Kokios pagalbos klinikoje sulaukia sekso paslaugomis užsiimančios moterys?
– Moterys gauna socialinę, krizių (prekyba žmonėmis, sulaikymas, smurtas ir pan.), psichologinę ir sveikatos priežiūros pagalbą. Prie socialinės pagalbos, esant reikalui, jei situacija susijusi su prekyba žmonėmis, kalbama apie deportaciją, kad jos negali gyventi šalyje, moterys gauna ir teisinę pagalbą. Yra ir akušerės pagalba, jei sulaukiama nėščių moterų. Socialiniai darbuotojai stengiasi jomis pasirūpinti visomis prasmėmis. Jei moterys suserga ir neturi galimybių įsigyti vaistų, jų nuperka socialiniai darbuotojai.
Kalbant apie sveikatos priežiūros pagalbą, mes joms galime teikti bendrines, kasdienes paslaugas: išrašyti receptus, jei yra peršalimas, šlapimo pūslės uždegimas ar reikia kontracepcijos. Specializuoti klinikos gydytojai taip pat atlieka abortus, prižiūri nėštumus, gydo sudėtingesnes ligas.
Tačiau, jei matome, kad moteriai reikėtų gimdos kaklelio tepinėlio ar ji pati įtaria, kad turi kokių gumbelių krūtyse, jei kalbame apie vėžį ar kai kurias lėtines ligas, kurioms reikia ne tik vaistų, mes jau nelabai kuo galime padėti. Kadangi tos moterys nėra registruotos šalyje, joms negalima suteikti išsamesnės apžiūros ligoninėje, instrumentinių, vaizdinių tyrimų, taip pat ir gydymo šioje šalyje. Tokiais atvejais įspėjame jas ir paaiškiname, kad turėtų kreiptis į specialistus toje šalyje, kurioje yra registruotos.
– O kaip tokios situacijos baigiasi, jūsų veikiausiai tos žinios jau ir nebepasiekia?
– Ne. Iš tiesų ne visos turi galimybę grįžti ten, kur yra registruotos. Yra įvairių situacijų.
– Kokių tautybių moterų jums tenka sutikti klinikoje ir ką galėtumėte papasakoti apie jas?
– Dauguma moterų, kurios lankosi mūsų klinikoje, yra iš Nigerijos. Nesu tikra, ar dėl to, kad dauguma jų yra dirbančių gatvėje, ar dėl to, kad jos yra pamėgusios mūsų kliniką (šypsosi). Taip pat yra nemažai rumunių, moterų iš Pietų Amerikos.
Mūsų socialinės darbuotojos lankėsi daugybėje tailandietiško masažo centrų, kadangi moterys ten teikia įvairias paslaugas, dabar turime ir keletą moterų tailandiečių. Bet jos daugiausia yra tos, kurios jau turi leidimus gyventi Danijoje, joms į mūsų kliniką smagiau ateiti dėl anonimiškumo, testų atlikimo, nes čia saugu, ramu ir maloni aplinka.
Įdomu, kad paklausėte iškart ir apie tautybę, ir kuo tos merginos išsiskiria, nes, manau, tai labai susiję. Tų, kurios atkeliavo iš Afrikos, daugiausia Nigerijos, yra visai kitokios kultūros, visai kitaip suvokia save, savo kūną ir visus kitus su sveikata susijusius dalykus.
Kalbant apie merginas, pavyzdžiui, iš Nigerijos, joms prevencija nuo nėštumo yra vienas baisiausių dalykų. Ir tai yra susiję su etniniais, kultūriniais dalykais.
Man buvo labai įdomu stebėti, ypač gyvenant Danijoje, kokios moterys yra laisvos daugeliu atžvilgių. Žmonės čia mediciną priima labai noriai ir palankiai. Kontracepciją moterys vartoja ramiai.
Tačiau kalbant apie merginas, pavyzdžiui, iš Nigerijos, joms prevencija nuo nėštumo yra vienas baisiausių dalykų. Ir tai yra susiję su etniniais, kultūriniais dalykais, kaip jos yra mokytos ir užaugintos.
Kalbame apie lytinio švietimo stoką Lietuvoje, dar kartais kai kurių klausimų pasigirsta ir Danijoje, tačiau daugelis tų merginų iš Afrikos išvis neturi suvokimo ir žinių, kaip kas sudaryta, kas iš kur atsiranda. Su vyresnėmis – kitaip, bet, jei atvyksta jauna mergina, ne kiekviena jų žino ir tai, kaip gimsta vaikai.
Dabar jau viskas atrodo natūralu – tiesiog pradedi joms apie viską pasakoti nuo pradžių. Kai tik turime laiko, skiriame jo pokalbiams su tomis merginomis, pasakojame apie jų sveikatą, jų kūną.
Merginų yra visokių, bet žavi jų atvirumas, paprastumas, dauguma ateinančių pas mus yra be galo malonios, jos galbūt sunkiai perima kitokią kultūrą, kitokius standartus, bet jos visada išklauso. Bendravimas yra kitoks nei su europietėmis.
– Užsiminėte, kad merginoms iš Nigerijos nepriimtina kontracepcija. Ar pavyksta įkalbėti, kad ji naudinga, ar vis tiek jos tai atmeta?
– Žmonės visi skirtingi. Jei klinikoje keliese skiriame pastangų paaiškinti, išsiaiškinti, ar moteris nori turėti vaikų, ar ne, papasakoti apie galimas rizikas, naudą, kai kurios sutinka, kad gal ir gerai būtų, jei nereikėtų kasdien pergyventi – pastosi ar ne.
Turint daug lytinių santykių ir prezervatyvai plyšta, ir būna visokių nesėkmių, kartais jie galbūt išvis nepanaudojami, tad mintys apie tai, kad gali pastoti, nuolat persekioja mūsų merginas.
– Kokį kelią pasirenka pastojusios moterys – nutraukti nėštumą ar gimdyti?
– Kai kurios pasirenka nutraukti, bet yra tokių, kurios renkasi gimdyti. Dažniausiai nėštumą tęsia tos, kurios jį planavo, turi pastovų vaikiną ar vyrą ir nori vaikų. Tokiu atveju Danijoje joms nebūtų suteikiama visa akušerinė priežiūra, bet savo klinikoje turime akušerę, kuri gali padėti prižiūrėti nėštumą.
O gimdymas yra skubi pagalba, tad gimdyti ligoninėse jos gali.
– Iki kelių savaičių Danijoje galima nutraukti nėštumą?
– Iki 12 – be jokių priežasčių, o iki 22 – esant įvairioms pasunkintoms aplinkybėms.
– Papasakokite dar apie sekso industrijoje dirbančias moteris ir bendrą situaciją – kiek jos dirba savo noru, ar dažni prekybos žmonėmis atvejai, ar jos yra kieno verčiamos?
– Tų istorijų yra labai įvairių. Kartais jos ir pačios pasipasakoja. Neretai pas gydytojus tos moterys ateina, nes neva turi tam tikrų simptomų, bet vėliau paaiškėja, kad jos tiesiog nori išsišnekėti. Iš jų pasakojimo dažnai paaiškėja ir kitų dalykų – kaip jos gyvena, kaip čia atsidūrė, kaip jaučiasi.
Prekybos žmonėmis atvejų nėra dauguma, bet socialiniai darbuotojai aktyviai stengiasi juos identifikuoti. Dažniausiai tai būna pačių noru, tik tas „pačių noru“ – irgi toks sąlyginis. Nes kartais tai gali būti primesta šeimos, vyro, vaikino, „vadybininkų“, tad kiek ten to pačios noro lieka – klausimas.
Nesu tikra, kokiais keliais jos atkeliauja į Pietų Europos šalis, bet pirma stotelė dažniausiai būna Ispanija arba Italija. Būna, kad jos ten jau yra registruotos, tad joms lengviau atvykti į Daniją. Atvykusios čia, priklausomai nuo to, kokiai grupei ir bendruomenei priklauso, kartais gali keliauti iš vieno miesto į kitą. Jų gyvenimas gana aktyvus, nedaug tokių, kurios ilgam liktų vienoje vietoje.
Yra ir tų, kurios labai džiaugiasi savo darbu, turi šeimas, vaikinus, vyrus, planuoja vaikus, gyvenimas vyksta ir joms viskas gerai.
– Ką dažniau tenka išgirsti – ar tai, kad moterys šią profesiją norėtų palikti už nugaros, bet negali, ar priešingai – kad joms šis darbas tinka ir patinka?
– Moterų istorijos labai skirtingos: yra ir tų, kurios labai džiaugiasi savo darbu, turi šeimas, vaikinus, vyrus, planuoja vaikus, gyvenimas vyksta ir joms viskas gerai, yra visai neutralių ir yra tokių, kurios nesijaučia savo vietoje. Čia, ko gero, kad ir kokią profesiją paimtume, bus panašių variantų: kurie jaučiasi gerai, kurie neutraliai ir kurie nori išeiti. Lygiai taip pat ir čia, nes tai vis dėlto irgi yra profesija.
– Kokie ženklai leidžia suprasti, kad merginai reikėtų pagalbos, nes yra atsidūrusi prekybos žmonėmis pinklėse, patiria smurtą? Ir kiek jūsų klinika turi galios joms padėti?
– Aš žinau tik apie tuos atvejus, kurie liečia mane. Esame keletą kartų pastebėję ir mušimo žymių, tada jau iš kalbos išeina, kad čia kažkas ne taip. Pašnabždame socialiniams darbuotojams, kad turime įtarimų, jie išsamiau aiškinasi situaciją.
Išsiaiškinę, kad kažkas yra tikrai negerai – ar prievarta, ar prekyba žmonėmis, socialiniai darbuotojai kreipiasi į kitas institucijas – turi būti pranešta policijai, moterys tuo metu yra apgyvendinamos krizių centruose. Kadangi pas mus besilankančios moterys nėra registruotos šalyje, deja, jų problema čia nėra išsprendžiama, jos tiesiog turi būti deportuotos į tą šalį, kurioje yra registruotos, ir jau ten sprendžiamos problemos.
– Situacijų būna visokių, kaip manote, ar tos moterys jaučiasi saugios dirbdamos šį darbą?
– Danijoje yra legalu teikti sekso paslaugas, jei esi registruotas gyventojas. Tai traktuojama kaip darbas. Egzistuoja ir vadinamieji viešnamiai, juose yra reguliacijos ir saugumo standartai.
Tačiau, kai viskas pasisuka apie neregistruotus žmones, kurie dirba gatvėse, dėl to tikrai negaliu atsakyti, ar kas nors gali pasirūpinti jų saugumu. Bijau, kad sunkiai. Manau, pasitaiko įvairių atvejų, ir tai nebūtinai tik prekyba žmonėmis. Pasitaiko nemažai konfliktų su klientais ar tiesiog gatvėje su žmonėmis, policija.
– Sakėte, kad, jei ne šis darbas, niekad nebūtumėte sužinojusi, koks gyvenimas „pogrindyje“. Ką sužinojote apie tų moterų gyvenimą – kokia jų kasdienybė, su kuo joms tenka susidurti?
– Jos kalbėdamos labai nesiplėtoja apie patį darbą. Jos į jį eina vakarop, nes dirba naktimis. Danija, kaip ir Lietuva, gana šalta šalis, tad gatvės ne vasaros laikotarpiu tikrai nebebūna tokios jaukios. Būna šlapia, lietinga, pilka, tamsu.
Pandemijos laikotarpiu gatvės buvo tuščios, moterys neturėjo, kaip dirbti. Jų atžvilgiu tai nėra gerai, nes ir koronaviruso laikotarpiu, ir šiaip, kai prastas oras, mažesnė galimybė dirbti ir užsidirbti, tada jos turi dar mažiau pinigų, už kuriuos gali nusipirkti valgyti, neturi, už ką sumokėti nuomos. Dažniausiai jos gyvena gana kukliai, su daug kitų merginų.
Jos ne visada turi galimybę ar jėgų pavalgyti.
Neretai mes irgi matome daug problemų, ypač žiemos laikotarpiu. Merginos dirba nuo pavakarės iki ryto, paskui stengiasi pamiegoti, bet ne visoms dieną miegasi, dėl to nusilpsta. Kitas dalykas, jos ne visada turi galimybę ar jėgų pavalgyti. Mėgsta ateiti pas mus į kliniką, nes čia vaišinama kava, arbata, karštais sumuštiniais. Tuo metu jos būna labai laimingos, labiau atsipalaiduoja, būnant kompanijoje joms smagiau ir pavalgyti. Neretai jų sveikatos problemos irgi yra dėl to, kad jos neišsimiega, nepavalgo, sušąla tiek namuose, tiek gatvėje, nuolat jaučia nerimą.
Nerimastingas jų gyvenimas – jei kartais nenori kokio kliento, joms reikia bėgti, dirbančioms gatvėje reikia slapstytis nuo policijos, nes jos nenori būti pagautos. Tikriausiai tai ir turėjau mintyje, sakydama „pogrindyje“, nes ne visiems yra šilta, ne visi gali grįžę namo valgyti vakarienę iš lėkštės su šeima.
– Gal galite pasidalyti istorijomis, kaip tos merginos čia atsidūrė, kodėl ėmėsi tokio darbo?
– Bendrai galėčiau pasakyti, kad jos dažniausiai to imasi dėl pinigų. Jeigu jos turi šeimas, vaikus, tėvus kitose šalyse, išvyksta į Europą užsidirbti ir siunčia pinigus namo. Tai dar viena priežastis, kodėl jos čia kukliai gyvena – net, jei ir pavyksta užsidirbti, daugelis tuos pinigus išsiunčia.
– Ar tenka išgirsti pasvarstymų, galbūt svajonių, kad „dar šiek tiek padirbsiu, o tada jau viską mesiu, grįšiu namo, pas šeimą“?
– Taip, tikrai yra tokių pasvajojančių, kad padirbs dar kelerius metus, o kai, pavyzdžiui, vaikas pradės eiti į mokyklą, grįš namo.
– Kaip bendraujate su tomis moterimis – anglų kalba?
– Daugiausia, anglų, kai kurios šiek tiek moka danų kalbą. Tiesa, ne visos moka ir anglų. Yra moterų iš Pietų Amerikos, jos kalba tik ispanų kalba. Kartais tenka pasitelkti vertėją arba net „Google“ vertėją (juokiasi). Įvairių būna situacijų, bet dažniausiai merginos bent šiek tiek kalba angliškai.
– Kas jus pačią labiausiai nustebino, galbūt šokiravo iš arčiau pažinus tų moterų gyvenimą?
– Kadangi jau kurį laiką ten dirbu, niekas nebešokiruoja, žinai, kaip ir kas ten vyksta. Dabar jau labai sunku įsijausti į pradžią.
Man iš pradžių atrodė labai neįprasta, kad sekso paslaugas teikianti moteris gali turėti šeimą, planuoti vaikus ar turėti vaikų. Man tai kėlė nuostabą, nes aš to nebuvau girdėjusi, su tuo susidūrusi. O dabar jau suprantu, kad tai visiškai normalu. Dabar man net gėda, kad anksčiau į tai žiūrėjau su nuostaba (šypsosi).
– Kaip Danijoje apskritai vertinama ši profesija ir koks visuomenės požiūris į sekso paslaugas teikiančias moteris?
– Moteris turi turėti laisvą pasirinkimą. Požiūris į moteris, kurios laisvu pasirinkimu dirba šį darbą, yra neutralus, nemanau, kad tai yra smerkiama. Čia labiau skatinamas neigiamesnis požiūris į sekso paslaugas perkančiuosius. Pirkti nėra legalu. Tad skatinama nepirkti ir neišnaudoti, neskaudinti, nežeminti. O jei jau perki tą paslaugą, ji turėtų būti tik ten, kur tos moterys yra apsaugotos.
Šiaip teatruose statoma daug pjesių, mieste yra daug socialinių reklamų, kuriomis skatinama nepirkti sekso paslaugų.
