„Aš daugiau nemoku nieko, tik vairuoti“, – juokauja L.Chaladauskaitė. Tai, matyt, nėra visiškai tiesa, tačiau tai, kad Lina įsimylėjusi vairavimą – neabejoja nė vienas, ją pažįstantis.
Dvejus metus L.Chaladauskaitė vairavo didelį turistinį autobusą ir turistus vežiojo po Skandinaviją. Jai teko važiuoti ir tada, kai eismo sąlygos buvo itin sudėtingos, slidžiais kalnų keliais, o ant ratų dėti specialias grandines.
„Tai mano svajonių darbas“, – tąsyk 15min pasakojo L.Chaladauskaitė.
Darbą susirasti nebuvo sunku
Kilus pandemijai ir užsidarius valstybių sienoms, sustojo ir turizmo paslaugų teikimas.
„Baigėsi turizmas, o darbo reikia. Tai ir paėmiau fūrą. Kai pasiskelbiau feisbuke, pasiūlymų buvo daug. Išsirinkau optimalų: kad darbas būtų Lietuvoje, kad būtų vadovė moteris. Kodėl? Dėl to, kad vadovas vyras, man pačiai problemų nekyla, bet kartais kyla jiems. Tad, norėdama išvengti papildomų problemų, pasirinkau „Beatričės transporto“ įmonę“, – pasakojo L.Chaladauskaitė.
Jauna moteris sako, kad tokį darbą jai susirasti nebuvo sunku ir dėl to, jog jau turi patirties: „Kai žmonės sužino, kad dvejus metus vairavau didelį autobusą, supranta, kad nesu visai žiopla.“
Moteriai buvo pasiūlytas ne tik darbas Lietuvoje, tačiau ir važinėti po Europą gabenant automobilius, tačiau bent jau kol kas ji nutarė dirbti Lietuvoje.
Nors dirba dar tik pirmąją savaitę, Lina sako sulaukusi ir reakcijų. Darbų į vyriškus ir moteriškus neskirstanti L.Chaladauskaitė vis dar susiduria su stereotipiniu požiūriu.
„Kai atvažiuoju su kroviniu, būna, kad mane pasitinka klausimu, ar Lietuvoje neliko vyrų? Liko, viskas su tais vyrais yra gerai, bet ir man gyventi reikia.
Vieni vyrai man padeda nuimti tentą, nes tai fizinis sunkus darbas, kiti – pareguliuoja, kaip parkuotis atbulomis, o kiti iš viso nereaguoja, būna tokių, kurie šalia manęs jaučiasi blogai“, – pasakojo L.Chaladauskaitė.
Viskas su tais vyrais yra gerai, bet ir man gyventi reikia.
Buvo karalienė, o dabar tapo darbininke
Nors turi nemažai vairavimo patirties, Lina sako kiek nustebusi, kai pirmą dieną gavo raktelius ir maršrutą. Darbdavė ja pasitikėjo: „Sako: važiuok. Man buvo stresas, juk čia viskas visiškai kitaip. Bet, žinoma, aš ir pati jaučiuosi drąsiau, nes patirties turiu.“
Kalbėdama apie darbo skirtumus, Lina juokavo, kad dirbdama autobuso vairuotoja jautėsi karaliene, o dabar – darbininke.
„Vairuodama autobusą buvau pasipuošusi, su kaklaraiščiu, švari, galėjau sau leisti avėti ir aukštakulnius. Buvau pasidažius, išsimaudžiusi duše, išsimiegojusi viešbučio lovoje.
O čia visai kas kita. Štai ką tik kroviau trąšas, nes reikėjo dalyvauti pakrovime. Dabar esu visa trąšuota, purvina.
Vakar kroviau medieną, tai buvau medžiu aplipusi. Vilkikų aikštelėse nėra nei dušų, nei viešbučių, nei karšto maisto. Niekas man neatneša, pačiai reikia viskuo pasirūpinti. Tokie tie skirtumai“, – pasakojo L.Chaladauskaitė.
Kol kas Linos darbo grafikas yra tarsi dirbtų ne Lietuvoje – iš namų išvažiuoja pirmadienį, ir darbo savaitė tęsiasi iki penktadienio. Visas naktis ji nakvoja vilkike. Tiesa, sako, miegoti čia visai patogu.
„Mano vadovė Beatričė sakė, kad bandys ieškoti tokių krovinių, kad iš ryto išvažiavusi vakare grįžčiau namo“, – sakė jonavietė.
Kaip išsitekti žiedinėje sankryžoje?
Skirtumų yra ir tarp transporto priemonių. Iš karto Liną baugino faktas, jog autobusas yra 12,5 metrų ilgio, o vilkikas – 17 metrų. Tad kilo klausimas, pavyzdžiui, kaip išsitekti žiedinėje sankryžoje? Tačiau jau antrą dieną, sako, susidraugavusi su vilkiko parametrais, ir tai realybėje nepasirodė taip sudėtinga.
„Labai skiriasi pasisukimo kampas. Autobusas yra vientisas, o vilkikas tarsi dalinasi į dvi dalis. Pirmąją dieną, kai reikėjo atbulomis važiuoti, man buvo iššūkis, nes ta priekaba lankstosi, vaikšto.
Prie rampos privažiuoti atbulomis pirmą dieną buvo be šansų. Tada man padėjo ten buvę žmonės – pareguliavo, kaip. Bet dabar jau įvažiuoju atbulomis tiesiai, jau gerėja rezultatai. Supratau, kaip tą reikia daryti“, – kalbėjo Lina.
Visur lydi humoro jausmas
Stebėdama situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, jonavietė sako, kad turizmas į savo ritmą sugrįš dar, matyt, negreit.
„Kartais pagalvoju, kad gal ir metų prireiks. Po visko, manau, sugrįšiu į turizmą. Dabar, kai įgausiu daugiau patirties vairuoti vilkiką, galvoju važinėti po Europą.
Lietuvoje labiausiai vargina pasikrovimas ir išsikrovimas. Tai fizinis darbas. Jei dirbsiu Europoje, bus paprasčiau, nes didžiąją laiko dalį teks vairuoti“, – kalbėjo L.Chaladauskaitė.
Lina sako, kad įvairiose situacijoje, kurių būna ir sunkių, ją labiausiai gelbėja humoro jausmas: „Kuo labiau sugebu pati iš savęs pasijuokti, tuo daugiau pagalbos iš žmonių sulaukiu.“