– Kaip manote – lengviau duoti ar gauti?
– Žinot, iš tikrųjų tiek duoti, tiek gauti yra vienodai ir sunku, ir lengva. Žiūrint, kokiame gyvenimo kelyje esi. Iš savo patirties matau, kad gyvenime turintys geras finansines galimybes, užtikrintumą žmonės nori gauti dar nemokamai visokių didelių dovanų, dar apčiuopiamų dalykų, nors jiems ir taip jau visko gana. O kai tu atsirandi kitoje kelio pusėje ir tau išties reikia gauti, nes tai yra tavo išgyvenimo klausimas, šitoje vietoje paimti yra labai sunku. Per vargstančiųjų dieną aš pats kartu su arkivyskupu dalinau maistą, ir mačiau tuos žmones, kurie ten ateina pavalgyti.
Galiu pasakyti, kad koks 80 procentų žmonių yra inteligentiški, intelektualūs, pavyzdžiui, moteris, mokanti daug kalbų, ar plaukikas, sovietmečiu buvęs čempionu... Matos, kad didžioji dalis jų yra šviesaus veido, proto. Jų gyvenimas susiklostė taip, kad atsidūrė kelyje, kuriame reikia prašyti. Kai aš susidūriau su šiais žmonėmis iš labai arti, man buvo išties labai jautru, nes kiekvienas buvo be galo kultūringas – pasisveikindavo, malonus – padėkodavo už maistą. Man taip pat yra tekę būti ties ta riba, kai draugai buvo nusisukę, viską atėmę ir aš negalėjau priimti pagalbos, neturėjau tiek stiprybės iš ištiestos rankos paimti.
– Papasakokite, kaip jūs susipažinote su „Carito“ organizacija, kaip atradote Betanijos valgyklą?
– Šita organizacija yra tikrai populiari ir Lietuvoje, ir pasaulyje, vykdo daug svarbių darbų, kurie gal ne visada matomi. Teko bendrauti integracijos klausimais, nes norėjome priimti keletą darbuotojų, kad ir be kalbos, bet, matyt, jie greitai integravosi ir tos pagalbos neprireikė. „Caritą“ žinojau visą laiką, pažintis tiek su arkivyskupijos veikla, tiek su šia organizacija prasidėjo per visuomenės informavimo priemones. Bet kad reikia padėti, aš supratau praeitą rudenį. Kiekvieną dieną be dvidešimt aštuonios važiuodavau Antakalnio gatve ir kasdien matydavau link Petro ir Povilo bažnyčios einančius žmones. Man kildavo klausimas, kur jie ten eina, ir ko jie ten stovi prie vartelių.
Man taip pat yra tekę būti ties ta riba, kai draugai buvo nusisukę, viską atėmę ir aš negalėjau priimti pagalbos.
Po to pamačiau vyruką, kuris iš pradžių vaikščiodavo į valgyklą su ramentais, po kiek laiko aš pamačiau, kad jis jau važiuoja su vežimėliu. Važiuojant Antakalio gatve jis man buvo kaip ženklas, kasryt žinojau, jog jį sutiksiu. Pavasarį pradėjau to žmogaus nebematyti, susimąsčiau, kad karantino metu jiems sunku... Tad ta draugystė prasidėjo Antakalnio gatvėj ir persikėlė į M.K.Paco gatvę. Taip pat dėl malonios pažinties su vienu Vilniaus vyskupų prasidėjo mūsų glaudesnė pažintis. Paklausęs apie poreikį, išreiškiau norą prisidėti priartėjant prie tų žmonių.
– Kaip atrodo jūsų pagalba? Kokią paramą teikiate?
– Man socialinė atsakomybė yra prisilietimas prie probleminių klausimų iš pamatų. Su pinigais verslininkams tuo pat metu ir sunku, ir lengva. Kai prašoma finansinės paramos, įmonės direktorius paprastai perskaito, ko norima, pasikviečia direktoriaus pavaduotoją finansams ir klausia, kiek likę pinigų labdarai, paramai. Ir likusią finansų dalį paskiria tam. Kas už viso to slypi: žmonės neįsigilina į problemą, neprisiliečia prie jos, nesupranta.
Manau, kad grynųjų pinigų aukojimas reikalingas, bet turi būti jautresnis, asmeniškesnis, o ne užsidedant pliusiuką neva formuojama socialinę atsakomybę, kai reklamoje atsiranda tavo įmonės vardas, logotipai. Todėl mano įmonės darbuotojams buvo pasakyta – kodėl taip ir ką mes darysime. Savo darbu žmonės prisideda kiekvieną penktadienį „Betanijoje“ paruošdami 300 porcijų karštųjų patiekalų. Tokia mūsų dovana tiems, kam labiausiai reikia.
Man socialinė atsakomybė yra prisilietimas prie probleminių klausimų iš pamatų.
– Kokios reakcijos sulaukiate iš aplinkinių?
– Visi darbuotojai vienareikšmiškai sutiko, visi palaiko iniciatyvą ir savo kaštais: darbo jėga, produktais, transportu prisideda. Noriu, kad ir mano žmonės, kurie yra su manimi, jaustų visas judėjimo kryptis, kad suprastų, kodėl ir kas daroma. Taip pat labai palaiko ir mano šeima, mes mokame dalintis ir norime dalintis.
Socialinis aktyvumas mūsų šeimą daro tik dar stipresnę. Tad nepaisant to, kad įmonė skiria 300 porcijų penktadieniais, gruodžio mėnesį iki šv. Kalėdų pirmadieniais ir trečiadieniai asmeninėmis šeimos lėšomis dengiame dar po 300 porcijų. Ir kai darbuotojams buvo pasakyta apie šį papildomą darbą, kad norėsiu atlyginti, jie atsisakė. Žmonės yra jautrūs, turi širdį ir džiaugiuos, kad tokių žmonių aplink mane yra.
Kalbant apie kitus žmones, jie yra labai santūrūs. Matyt, lengviau apkalbėti ir pasmerkti negu pasakyti gerą žodį. Anksčiau nesulaukdavau žodinių pagyrimų – man nereikia dovanų, man reikia gero žodžio. Bet šiais metais kažkas įvyko, vis tik dabartinė situacija suviprino širdis. Neįtikėtina, jog šiemet sulaukiau pasidžiaugimo, padėkos skambučių žinučių iš pažįstamų, iš bičiulių. Pirmi metai, kai žmogus žmogui gali dažniau pasakyti ačiū, sakyčiau, jau mokame pasakyti ačiū.
– Ar galima sakyti, kad geri darbai užkrečia?
– Buvau maloniai nustebintas... Kai papasakojau savo bičiuliams, kad padedame „Caritui“, mane nudžiugino, kad vienas draugas tą pačią vargstančiųjų dieną ir per šv. Kalėdas nusprendė vargstantiems padovanoti šokolado, sausainių, kad turėtų saldumo, malonumo šiuo šventiniu laikotarpiu. Ir bičiulis, kuris pamalonino sakydamas, kad šaunuolis, kad graži mano misija, paklausė, kuo galėtų būti naudingas. Tai jo organizacija visam gruodžio mėnesnio maitinimui paskyrė vienkartinių indų susidėti, supakuoti maistą. Jaučiu, kad mano misija pasiekė tikslą, nes kartu su manimi atėjo dar du žmonės, kurie nori, gali padėti. Kai geri darbai aplinkui, širdies šviesa visus paliečia.
– Kaip jūs matote žmones, kuriems skiriate pagalbą? Kokią prasmę tame matote?
– Kartą pabuvęs „Betanijoje“, sutiktus žmones jau atpažįstu ir pastebiu gatvėje. Matau, kad jiems yra sunku. Jie papiktnaudžiauja alkoholiu, bet tai, manau, yra pasekmė, kurioje bando skandinti savo liūdesį, gyvenimą. Bet jiems tiesiog reikia išgyventi kiekvieną dieną. Ir turbūt mes artimieji esame juos nuskriaudę. Suprantu, kad jei vienas ar dviese gelbėsime žmones, mes nepadėsime. Tačiau jeigu bendraminčių kasmet daugės ir sugebėsime ne tik ištiesti karšto maisto porciją, jei padėsime ir mokysime šiuos žmones integruotis į visuomenę, kaip tą daro „Caritas“, laimėsime.
Kalbant apie kitus žmones, jie yra labai santūrūs. Matyt, lengviau apkalbėti ir pasmerkti negu pasakyti gerą žodį.
– Dosnumo, gerumo tema yra aktuali šiuo kalėdiniu laiku. Įdomu, kaip jūs sutinkate šią šventę?
– Pagrindiniai dalykai: šeima, mūsų buvimas kartu, mūsų pasivaikščiojimai miškuose, mūsų ėjimas per šabakštynus, medžių šakų rinkimas, kalėdinių vainikų pynimas – mes taip ateiname į Kalėdas. Gamtoje, prisilietę prie jos, ramybėje, darnoje ir su viltimi, kad viskas bus gerai. Reikėjo mums visiems tokio sukrėtimo, gal ne tokio žiauraus, kokį turime, bet reikėjo sujudinti žmones, kad suvoktų, jog gyvenimas yra trapus, kad gebėtume atsisukti vienas į kitą, kad būtume vieningi. O Kalėdos yra ramybė ir džiaugsmas. Mūsų namuose ši šventė šeimyninė, rami, ji tarsi apvainikuoja visas metų šventes – kaip visų metų švenčių puokštė.
– Išduokite, kokią mieliausią dovaną esate gavęs?
– Gyvenime esu gavęs dvi dovanas. Pati didžiausia – šeima. Nemateriali, jos vertės negali niekas pamatuoti. O didesnių dovanų aš ir nenoriu. Kita materiali dovana yra gauta prieš 28 metus iš aktorės Dalios Michelevičiūtės, tai – Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilės lietuvių ir lenkų kalbomis. Dalyvavau, kai pagal rašytojos poeziją statė spektaklį „Stotis N mieste“. Ta knyga man paliko didelį įspūdį visam gyvenimui, ir ji yra didžiausia materiali dovana, kuri irgi nebeturi kainos. Ir, žinoma, rankų darbas. Man patinka dovanos, prie kurių prisiliečia žmogaus rankos, kur įdėta meilė, emocija, išgyvenimas, džiaugsmas ir liūdesys, yra šypsena ir ašara – kur viskas yra sudėta. O visa kita yra daiktai. Daugiau ar mažiau, viskas yra perkama, parduodama.
– Ir pabaigai – pasidalinkite mintimi, kuri įkvėptų duoti, dalintis.
– Lietuvoje bijoma kalbėti apie kam kas ką davė, kas ką parėmė, norisi gerus darbus daryti paslapčia, patyliukais. Man atrodo, kad apie tai reikia kalbėti, nes yra daug žmonių, kurie savyje laiko gerumo spindulius, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio. Nors yra patarlė: daryti gerus darbus tyliai, man ji netinka. Mano gyvenimo filosofijoje, gerus darbus reikia daryti garsiai, nes tokiu būdu gerąja prasme gali užkrėsti kitus žmones, atverti jų širdis.
Man atrodo, kad apie tai reikia kalbėti, nes yra daug žmonių, kurie savyje laiko gerumo spindulius, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio.
Nesvarbu, ar tai bus kartą per metus iškeptas pyragas ir padovanotas kitam, ar tavo rankų ir laiko reikalaujantys savanorystės darbai – svarbu prisidėti kuo galime ir ta savanorystė bus lygiai tokia pat stipri. Aišku, reikia atsirinkti, kam reikia pagalbos, nes tarp taisyklių yra ir išimčių. Bet apie tai reikia kalbėti, ir tai nėra pasipuikavimas – tai šviesa ir dorybė, širdies šviesa turi paskatininti kitus žmones daryti gera. Ir lai šie darbai būna daromi prisiliečiant asmeniškai prie problemos, o ne padedant parašą su apmokėjimo pavedimu.
