Iki šių metų moteris Lietuvoje nebuvo dažnas svečias, tačiau dar prieš 3 metus suprato, kad nori grįžti ten, kur yra jos šaknys. Nors vis dar daug laiko ji ketina praleisti Balyje, nes, pasak jos pačios, kartais norisi atitrūkti nuo žemės.
„Geras tas mūsų lietuviškas dumblas, bet kartais norisi atitrūkti iš jo tam, kad vėl sugrįžtum ir tęstum veiklą. Be abejo, norisi polėkio, į kurį dabar įsijungia vis daugiau žmonių. Kodėl? Mes turime daug užgyvento protėvių skausmo ir norisi po truputį iš tos dramos išeiti ne tik pačiam, bet ir padėti savo žmonėms. Visgi per tuos klajonių metus atsirado didžiulė pagarba šiai žemei, tėvams, senoliams, iš kurių išaugau. Man norisi puoselėti savo šaknis ir viską, ko išmokau svetur, atnešti į šitą žemę, savo bendruomenei“, – teigė pašnekovė.
Dabar ji užsiima tuo, nuo ko ir pradėjo išvykusi, – sveikos ir harmoningos gyvensenos ugdymu bei tokiomis terapijomis, kaip masažas, tačiau moteris tikina, kad dirbant su fiziniu kūnu nori nenori palieti žmogų giliau, todėl dažnai tikras gijimas prasideda nuo nuoširdaus pokalbio ir širdies atvėrimo, kitaip sakant, savo vidinių neužgijusių žaizdų parodymo. Pasak jos, darbas su kūnu padeda pajusti, kad iš tiesų esame čia ir dabar. Apie šį potyrį kaip siekiamybę kalba dauguma dvasinių lyderių, tačiau kartais viskas yra daug paprasčiau nei atrodo.
Kita jos veiklos kryptis – savęs pažinimo savaitgaliai, kurių metu ji bei kitos lektorės dalinasi savo žiniomis ir praktikomis, padedančiomis atrasti santarvę su savimi.
– Papasakokite viską nuo pradžių – kodėl apskritai išvykote klajoti po pasaulį?
– Visada buvau maištinga siela – užsimaniusi ledų, galėdavau atjoti į Alytaus centrą ant balto žirgo. Tai nebuvo noras sulaukti dėmesio, tiesiog turėjau labai stiprų laisvės būti, kas esu, pojūtį. Aš manau, kad nieko bloga save išreikšti, nes visi juk esame labai autentiški.
Iš tiesų esu užaugusi kaime, labai arti gamtos ir gyvūnų. Ir esu dėkinga savo šeimai, kad sukūrė man tokią palankią erdvę augti. Mano tėtis buvo veterinaras, todėl mūsų namuose nuolat būdavo įvairių sužeistų gyvūnų. Žmonės mums vis nešdavo – tai genį pažeistais sparnais, tai šuniuką ar kačiuką. Aš tėčiui mėgdavau padėti.
Gyvūnas negali kalbėti, bet matydami jį, klausydamiesi jo, galime suprasti, kas jam iš tiesų yra ir kaip jam padėti. Tai man padėjo išmokti pasikliauti intuicija, net jeigu ji visiškai prieštarauja racionaliam protui. Taigi norą padėti kitiems turbūt įgavau dar šeimoje. Tik nusprendžiau tai daryti su žmonėmis, nors tėtis juokavo, kad su gyvūnais būtų lengviau. Po kiek laiko supratau, kad jis buvo labai teisus (juokiasi).
Įstojau į tuo metu visiškai naują specialybę Vilniaus universitete – kineziterapiją, kadangi man norėjosi padėti žmogui pasitelkiant natūralius terapijos metodus. Kartu mokiausi kitų teorijų ir metodų, pavyzdžiui, masažo meno. Vienas iš mano mokytojų buvo neregys. Būtent jis mane išmokė, kas yra tikras masažas, kai tu kūną skaitai rankomis. Intuityvus darbas su kūnu man iki šiol labai svarbus.
Baigusi mokslus pajaučiau didelį norą važiuoti į pasaulį, mokytis ir pamatyti, kas dar yra įmanoma, ko galėčiau pasisemti iš kitų kultūrų, kad suprasčiau, kas yra žmogaus sveikata ir su kuo ji susijusi.
Tuo metu apie Balį net negalvojau. Iš pradžių išvykau į Londoną, kur gyvenau, tačiau naujos pažintys mane nuvesdavo vis kitur. Teko pagyventi ir Amerikoje, ir Australijoje.
– Taigi kokie vėjai jus nupūtė į Balį?
– Mane labai sudomino neurolingvistika – mentalinis kodavimas, darbas su mentaliniu žmogaus kūnu. Kitais žodžiais tariant, tai kelias, kaip „užprogramuoti“ smegenis, kad pavyktų pasiekti to, ko norite. Galiausiai ir pati Londone pradėjau rengti įkvepiančius motyvacinius renginius apie svajonių įgyvendinimą, pavyzdžiui, kaip atpažinti žalingus įpročius (mąstymo ir elgesio) ir pakeisti į tokius įpročius, kurie turėtų teigiamą įtaką siekiant norimų rezultatų ar tikslų.
Man pačiai tai buvo įdomu, o kartu susirinkdavo ir visai nemažai žmonių. Gal dar daug žinių neturėjau, bet į tuos renginius įdėdavau labai daug širdies. Mane pastebėjo Christopheris Howardas – vienas iš neurolingvistikos metodikos lyderių JAV.
Mes augame per santykius su žmonėmis, o jų ten buvo įvairių.
Tuo metu, maždaug prieš aštuonerius metus, neurolingvistika, temos, susijusios su gyvenimo programavimu ir transformacija, buvo ant bangos. Jis rinko komandą savo projektui Balio saloje, kur planavo organizuoti įvairius mokymus – viešo kalbėjimo, asmenybės vystymo, neurolingvistikos ir pan. Kadangi pats jis – chaotiška asmenybė, jam reikėjo asmeninio asistento, todėl ieškojo žmogaus, kuris įneštų šiek tiek harmonijos į jo darbą ir kūrybą bei palengvintų komunikaciją su kitais komandos nariais.
– Kaip sekėsi ten prisitaikyti?
– Patekau ten į labai įdomią terpę. Mes augame per santykius su žmonėmis, o jų ten buvo įvairių. Buvo įdomu stebėti save pačią, nes ir man pačiai reikėjo perlipti per save ir plėsti savo ribas. Jaučiau, kad visada turiu būti baltas lapas – sugerti informaciją, ją suvirškinti ir teisingai perduoti. Per porą metų pavyko pasiekti darnos komandoje, suorganizavome labai daug mokymų, tačiau tose metodikose man trūko širdies, išjautimo, sąsajos su žmogaus esatimi, kad tai nebūtų tik proto manipuliacija.
Kaip tik tuomet mano gyvenime atsirado didžiulį poveikį man turėjęs žmogus. Ir būtent šie santykiai ir juose išmoktos pamokos sugrąžino mane į savo šaknis, į Lietuvą.
Mus supažindino pažįstama mergina. Ji sakė – tau būtinai reikia susipažinti su vienu žmogumi, nežinau – kodėl, bet turi su juo susitikti. Jis buvo kinų medicinos gydytojas. Tai buvo įdomi asmenybė – jis jau turėjo turtingą profesinę patirtį, buvo daug keliavęs, rašė knygas.
Mes vienas kitu iš karto susižavėjome. Sužinojęs, kad domėjausi ir mokiau neurolingvistikos, jis man pasiūlė, jeigu tikrai noriu padėti žmonėms, ateiti savanoriauti į vietinių gyventojų kliniką, kurioje dirbo.
Aišku, atėjau entuziazmo pilna širdimi, tačiau tai, ką pamačiau, išgąsdino. Buvo vaizdas kaip karo lauko ligoninėje: 30 lovų, pašiūrė, kvepia ir dūmais, ir žolelėmis, ir čia pat, už užuolaidos, gaminamais ryžiais su vištiena. Šalia – nėščiųjų klinika su gimdyvėmis.
Pasimečiau ir klausiau – ką man daryti? O jis – tu gi kineziterapeutė, tad panaudok savo žinias, kaip suvoki kūną ir pagalbą jam gyti.
Jau po pirmos dienos supratau, kad aš nieko neišmanau apie žmones, nežinau, kuo galiu jiems padėti, jaučiausi su savo diplomu čia bevertė ir nieko nemokanti. Supratau, kad nemoku klausytis ne tik kito žmogaus, bet ir pačios savęs.
Supratau, kad aš nieko neišmanau apie žmones, nežinau, kuo galiu jiems padėti, jaučiausi su savo diplomu čia bevertė ir nieko nemokanti.
Tuomet šis kinų gydytojas man paaiškino, kad svarbiausia yra nuoširdus ryšys su žmogumi. Kai tu esi atviras ir pasiruošęs įsiklausyti į kitą, tuomet žmogus natūraliai pasiims iš tavęs tai, ką tu jam gali duoti, o mes visi galime duoti labai daug. Visa kita, visos metodikos – tik komercija.
Po truputį ligoninėje pradėjau pasitikėti žmonėmis, kurie iš tiesų nieko neprašė, bet buvo pasiruošę priimti bet kokią tavo pagalbą be jokių išankstinių nuostatų, nes jie neturi, iš ko rinktis. Jie turėjo viena – tikėjimą ir pasitikėjimą mumis. Ten susipažinau su kitais holistinės medicinos gydytojais ir visiškai pasinėriau į praktiką. Net akupunktūrą pirma išmokau daryti praktiškai, tik vėliau pradėjau mokytis teorijos.
Tuo metu susipažinau arčiau su meditacija – sąmoningo įsisąmoninimo praktikomis, kurių esmė ir yra tiesiog klausytis savęs. Tačiau kai pradedi dirbti su savimi ir savo ego, tai ir gyvenimas tave gerai „tarkuoja“. Teko Balyje pagyventi įvairiomis sąlygomis, net ir visiškai be pinigų, nors iki tol jaučiuosi viską galinti. Dirbant ligoninėje vietiniai Balio žmonės man tapo mano šeima, jais pasitikėjau ir aš.
Atsirado mainai ir pagalba vienas kitam. Buvau visiškai pasinėrusi į klinikos ir balietišką gyvenimą, kol galiausiai susitikau lietuvaitę, kuri mane supažindino su lietuvių bendruomene. Po truputį mano pažįstamų ratas ėmė plėstis. Kadangi buvau Balyje labiau suleidusi šaknis, manęs pradėjo klausinėti, kas yra tas Balis, kodėl žmonės čia važiuoja ir ką dar veikia.
– Taigi kodėl žmonės važiuoja į tą Balį? Ar iš tiesų, kaip dažnai sakoma, tai rojaus sala?
– Kai kam tai rojaus sala, kai kam – pragaro. Yra sakoma – jeigu tu myli Balį, ir jis tave myli. Jeigu to jo nekenti, ir jis tavęs nekenčia. Tai tarsi didinamasis stiklas išdidina tai, kas žmoguje tuo metu dominuoja. Jeigu žmogus atvyksta su intencija pailsėti, yra atviras, jis iš tiesų turės nuostabias atostogas – ne tik kūnui, bet ir sielai.
Mat saloje yra labai daug gamtos, daug gyvybinės energijos, ji burbuliuoja visur. Ir ji mus labai giliai paliečia. Todėl pasodintas jaunas daigelis labai greitai auga. Taip pat ir sielos skaudulių gijimo procesai su teisingu gidu vyksta labai greitai, nes aplink natūraliai labai daug kūrybinės energijos.
Kita Balio pusė – verdantis magijos katilas. Ten veikia labai daug visokių asmenybių su savo ketinimais.
Kita Balio pusė – verdantis magijos katilas. Ten veikia labai daug visokių asmenybių su savo ketinimais, jie į savo voratinklius patraukia ne vieną beklaidžiojančią sielą.
Pas juos plūsta žmonės, dažniausiai norintys pabėgti nuo savęs ir savo problemų. Todėl visada verta klausti daug klausimų, ką tas „mokytojas“ kalba ir kuo jis gyvena. Stebėti, kaip tas žmogus vaikšto „ant žemės“ ir ar jo išmintis atneša gera ir materialiai atsiskleidžia jo šeimoje, visuomenėje ir jame pačiame.
Sakoma, kad jis gali parodyti tik tiek, kiek pats perėjęs, tad jeigu tariamas „gyduolis“ gyvena didelėje atskirtyje nuo žemės, klausimas – ar jus to norite. Žinoma, norint pamatyti problemos sprendimą, reikia nuo jos atsitraukti, tu negali rasti sprendimo, kol esi jos viduje. Bet pamačius tai, reikia sugrįžti į kūną ir mintis, prisiimti atsakomybę ir imtis tikslingų veikslų su tuo tvarkytis.
– Kokia įmanoma alternatyva?
– Balyje yra labai stipri energetika, todėl net darant paprastą praktiką būna stiprūs patyrimai. Visi turime išgyvenimų iš savo praeities, nori nenori, įvykusios įvairios traumos, todėl suformuojame tam tikrus blokus.
Kai žmogus palieka įprastą aplinką ir atvyksta į Balį, jaučiasi daug saugiau visa tai paleisdamas. Savo aplinkoje tai padaryti sunkiau. Peržiūrėjus savo gyvenimo istoriją ir ją paleidus atsiranda geresnis santykis su savimi ir kitais. Tai vadinamasis meilės kelias, kuriame nereikia tapti kažkuo, kuo nesi.
Bet kokia praktika, pavyzdžiui, kvėpavimo stebėjimas, gali būti tiek pabėgimas nuo savęs, tiek grįžimas į save. Todėl labai svarbu suprasti savo ketinimą, ko aš siekiu, ar aš noriu susitikti su savimi, ar noriu tiesos. Tiesa gali būti apnuoginanti, bet tuo pačiu ir išlaisvinanti.
Sakoma, jeigu nori suprasti, koks sąmoningas esi, pagyvenk su savo tėvais. O ir visi negalime nuo to pabėgti, nes artimiausia mūsų bendruomenė yra šeima. Nuo jos ir reikia pradėti, vertinti ir priimti, kokie brangūs yra šalia esantys žmonės, kurie yra didelė dalis to, kas mes esame, ir stengtis su jais užmegzti gilesnį ryšį.
Yra gera, kai gali sėdėti su tėvais už vieno stalo ir sąmoningai kalbėtis apie daug dalykų, spręsti esamas problemas, matyti kitaip, plačiau. Tuomet jauti – šeimoje yra meilė, nes yra ryšys.
Sakoma, jeigu nori suprasti, koks sąmoningas esi, pagyvenk su savo tėvais.
– Ar iš tiesų galima pakeisti savo ateitį?
– Ateitį mes galime keisti tiek, kiek galime keisti savo požiūrį į dabartį. Kaip mes matome save šiandien, taip save matysime rytoj. Taigi svarbiausia praktika – sąmoningai gyventi. Tai jokia mistika – mes tiesiog turime būti sąmoningi savo pasirinkimuose, veiksmuose, kalboje, mąstyme, nes mums tai duota.
Pavyzdžiui, ar pabudę ryte mes pastebime, kokia mintis mus veda į priekį? Arba kai ruošiamės į susitikimą su žmogumi, žinome, kodėl mes einame su juo susitikti? Gal mes tai darome tik iš inercijos, bet visai to nenorime?
Dar vienas dalykas, kurio turime išmokti – sakyti sau „taip“. Tai nėra savanaudiška. Paaiškinsiu tai per tokią alegoriją. Kai mes gimstame, Dievas mums suteikia rojų – pavadinkime jį sodu – ir liepia jį prižiūrėti meilėje, kad jame visada būtų gausu gėrybių, kad jis žaliuotų, kad vaisių neužgožtų piktžolės.
Tačiau dažnai mes net nepajaučiame, kada paliekame savo sodą, išeiname iš jo, tikėdami, kad kituose soduose yra geriau, gražiau, mieliau. Ir net pamirštame apie savąjį, mėgindami pasistiprinti vaisiais kituose soduose. Taigi nori nenori tampame priklausomi nuo kitų.
Svarbu priimti pagalbą, kai ji ateina, suprasti, jog tau jos reikia, kad vėl atsistotum ant kojų.
Pavyzdžiui, tave įskaudino mylimas žmogus, ir laimė dingo, nes tai reiškia, kad jis nebeduos vaisių iš savo sodo. O kodėl mums reikia būti elgetomis? Mums tiesiog reikia vėl atrasti savo sodą, jį atkurti ir puoselėti toliau, nes jame yra viskas, ko mums reikia.
– Kaip visos šios patirtys padeda jums pačiai?
– Gyvenime turėjau labai skaudžią netektį. Meilės Balyje vaisius buvo užsimezgusi nauja gyvybė. Mes abu jo labai laukėme. Artėjant gimdymui, ruoštis jam grįžau į Londoną, tačiau šešių mėnesių kūdikį pagimdžiau negyvą, o ir mano gyvybė tuo metu kabėjo ant plauko. Išgyvenau labai sunkų egzistencinį periodą su gilia depresija.
Ir jeigu tuo metu nebūčiau pažinusi ir išmokusi tam tikrų sąmoningų metodikų, pavyzdžiui, meditacijos, paremtos savęs stebėjimu, ir nebūčiau turėjusi gilaus, nenutraukiamo ryšio su vidine intuicija, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi.
Būtent tuomet prisiminiau kažkada tėvelio ištartus žodžius – „klausyk savo širdies“. Ir skambėjo galbūt Aukščiausiojo iš viršaus man siųsti žodžiai, kuriuos sugebėjau išgirsti už savo skausmo: „atleisk... grįžk namo į save... atleisk... paleisk.“ Esu dėkinga už tai.
Kas patyrė vaiko netektį, žino tą skausmą. Nuo skausmo galima išprotėti, dėl to dažniausiai pasąmoningai mes tą skausmą užblokuojame, ir tai tampa pūliuojančia žaizda, kuri vėliau gali pasireikšti kaip įprotis būti auka, gauti gailestį iš aplinkos ir galvoti, jog tai yra meilė. Yra dovana, kai gali pažvelgti į visa tai sąmoningai. Tai išlaisvina nuo skausmo ir netgi atkuria stipresnį ryšį su savimi, šeima ir aplinka. Tuomet norisi dalintis ir padėti kitiems.
Taip pat tuo metu į mano gyvenimą atėjo gėlių terapija – atsisiunčiau gėlių (orchidėjų) esencijų ir jas gėriau. Taigi su ašaromis, su paverkimais po truputį išleidau tai, kas galėjo graužti mane galbūt visą gyvenimą. Jau po trijų mėnesių vėl pradėjau dirbti. Įdomiausia, kad mano terapijose pradėjo lankytis daug nėščių moterų.
Jeigu tuo metu nebūčiau pažinusi ir išmokusi tam tikrų sąmoningų metodikų, nežinau, kaip būčiau ištvėrusi.
Kaip bebūtų keista, su jomis dar labiau sustiprėjau. Kartais būna požiūris, jog kūdikį praradusiai moteriai nereikėtų bendrauti su nėščiosiomis, nes tai sukelia skausmą, tačiau manau, kad jis nėra teisingas. Mes turime išmokti priimti skausmą ir susitaikyti, rasti ramybę su tuo, kas yra. Nebėgti, nevengti ar nebandyti apsimesti, kad to nebuvo, ir neuždaryti savęs, neužblokuoti, nes tai vėliau gali sukelti didesnių problemų.
Atvirkščiai, būtina išgyventi ir priimti tai, kas įvyko, ir paleisti skausmą, reikia sąmoningai dirbti su savimi ir leisti sau gyti laiku. Taip pat svarbu priimti pagalbą, kai ji ateina, suprasti, jog tau jos reikia, kad vėl atsistotum ant kojų. Ir ta pagalba nebūtinai tokia, kokios tikėtųsi tavo protas, siela žinos ir atpažins. Todėl gijime labai svarbus elementas – tikėjimas ir pasitikėjimas. Tai mane palaikė kelionių metu, tai yra mano pamatas ir dabar. Tik noriu pabrėžti, kad tokia yra mano patirtis, mano pasaulio matymas, ir nepretenduoju į apibendrinimus...
