– Papasakok, kaip sportas atsirado tavo gyvenime.
– Tai įvyko dar vaikystėje. Augdama nenustygdavau vienoje vietoje, nebuvau rami mergaitė. Buvau net šiek tiek „berniukiška“.
Prieš pirmąją klasę jau buvau lankiusi plaukimo, tinklinio ir šokių užsiėmimus, bet jie buvo ne man. Pirmoje klasėje mokytoja, matydama mano aktyvumą, pasiūlė nueiti į karatė treniruotę. Pabandžiau. Stipriai įsimylėjau ir iki šiol treniruojuosi.
– Žinau, kad mokeisi Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurinėje mokykloje. Kodėl būtent šioje?
– Kai pradėjau lankyti, ji vadinosi Salomėjos Nėries vidurinė mokykla, o pavadinimą pakeitė tik aštuntais mokymosi metais. Vaikystėje gyvenau pas senelius, o ši mokykla buvo arčiausiai jų namų, todėl ėjau būtent ten. Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo mokykloje galėjau baigti 12 klasių, bet pagalvojau, kad sporto sritį galiu lavinti visur, o reikia siekti mokslų, todėl perėjau į Kauno „Saulės“ gimnaziją.
– Kodėl pasirinkai būtent karatė?
– Į karatė treniruotę susigundžiau nueit ne tik dėl mokytojos pasiūlymo. Tuo metu buvo populiarus animacinis serialas „Drakonų kovos Z“ (angl. „Dragon Ball Z“). Su draugais nepraleisdavome nei vienos serijos. Norėjau pati pabandyti, bet buvo nelengva gauti tėvų leidimą. Gerai, kad močiutė padėjo įtikinti sakydama: „Justina lankė įvairias sporto šakas, pabandys šią, ir viskas tuo baigsis.“ Bet, šeimos nuostabai, nesibaigė.
O kaip karatė patraukė mano dėmesį, kad likau? Plaukimas nuo pirmos treniruotės sekėsi puikiai, o su karatė buvo priešingai. Iš pradžių net, sakyčiau, buvau lyg „lūzerė“. Užkabino tuo, kad nesiseka. Karatė tapo iššūkiu, kurį norėjau įveikti.
– Kas yra karatė?
– Iš japonų kalbos išvertus žodį karatė – kova tuščiomis rankomis. Apibūdinti labai sunku, todėl geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų girdėti.
– Kokiu principu yra skiriami skirtingų spalvų diržai?
– Visų pirma, karatė diržai turi dar pavadinimą - kyu. Pradžia – baltas diržas, dar vadinamas nuliniu diržu. Toliau 10 kyu – oranžinis, 9 kyu – oranžinis su mėlyna juostele, 8 kyu – mėlynas, 7 kyu – mėlynas su geltona juostele, 6 kyu – geltonas, 5 kyu – geltonas su žalia juostele, 4 kyu – žalias, 3 kyu – žalias su ruda juostele, 2 kyu – rudas, 1 kyu – rudas su juoda juostele, 1 dan – juodas diržas. Prie juodo diržo prisiuvamos auksinės juostelės, dar vadinamos danais.
Neseniai skaičiavau, kad esu buvusi 29 užsienio šalyse. Vien pernai apkeliavau 15 šalių.
Visi diržai gaunami išlaikius egzaminą. Pirmąjį egzaminą laiko drauge būsimieji karatė meistrai. Norint gauti aukštesnės kategorijos diržą, reikia atlikti ne tik fizinius pratimus – atsispaudimus, atsilenkimus, smūgius, spyrius, blokus, bet prisideda dar katos – kova su šešėliu. Tai yra apie 20-imt nuoseklių žingsnių, kuriuos reikia mokėti ir parodyti.
O nuo geltono diržo taip pat prisideda ir kovos. Nebūtina laimėti, bet reikia parodyti gerą kovos techniką ir jas visas kovas atlaikyti.
Nėra lengva. Tik pirmasis egzaminas trunka apie valandą, o siekiant aukštesnio diržo, egzaminas gali trukti net ir kelias valandas. Per vieną egzaminą galima įgyti tik vieną aukštesnės kategorijos diržą. Tiesa, juodą juostelę galima išsilaikyti būnant 16-os metų, o juodą diržą - tik sulaukus pilnametystės.
– Kokie įgūdžiai lavinami užsiimant karatė?
– Man asmeniškai išugdė valią. Gyvenime būna atveju, kai sunku, ištinka įvairios bėdos, bet tada galvoju – eisiu ir padarysiu. Ugdo ir ištvermę. Kai kurie žmonės bijo vizitų pas odontologus, o aš galvoju, čia gi ne kova, nėra ko bijoti.
– Kaip dažnai treniruojiesi?
– Šiuo metu truputį apsileidau, turėjau sveikatos sutrikimų, todėl treniruočių krūvį sumažinau. Bet įprastai sportuoju apie valandą penkis kartus per savaitę ir kas antrą šeštadienį.
Vienu metu sportuojame 15–20 žmonių ir, žinoma, treneris. Nėra monotonijos, kinta treniruočių struktūra: vieną kartą didesnis dėmesys skiriamas ištvermei, kitą - lankstumui, fiziniam aktyvumui.
– Kaip karatė galima panaudoti kasdieniame gyvenime?
– Be abejonės, užpuolimo metu. Vengiu kovos, nes jau daug kovota treniruočių ir varžybų metu. Manęs dažnai klausia: „Ką darytum, jei tave užpultų?“ Atsakau: „Bėgčiau. Tikrai! Pirma, ką daryčiau, – bėgčiau.“
Kas galėtų nutikti užpuolimo metu? Gali duoti, taip, kad neatsikelsi, arba gali pats duoti taip, kad neatsikeltų. Bet kokiu atveju, problemos.
– Žinau, kad 2016 m. dalyvavai Europos kiokušin karatė čempionate, tapai vicečempione.
– Taip, užėmiau antrą vietą, gavau kelialapį į Pasaulio karatė čempionatą.
Jei reikėtų trumpai apibūdinti, tai buvo sunku. Būtent prieš Europos čempionatą reikėjo numesti nemažai svorio, todėl labiau jaudinausi ne dėl kovos, o dėl to, ar pavyks numesti nereikalingus kilogramus. Nors ši pasiruošimo dalis buvo sunkiausia, bet ir treniruočių atžvilgiu nėra lengva. Prieš rimtas varžybas padidėja krūvis, ir dvi treniruotės per dieną tampa įprasta ir normalu.
Į 2016 m. vykusį Europos čempionatą atvykome kelias dienas anksčiau, pasisvėrėme ir laukėme kovų pradžios. Dažniausiai kovos vyksta dvi dienas: pirmąją kovoja jaunesni karatė meistrai, o antrą – vyresni. Čempionato organizatoriai pasirūpina tikrai geromis gyvenimo sąlygomis.
Įprastai sportuoju apie valandą penkis kartus per savaitę ir kas antrą šeštadienį.
Įvertinimus skiria teisėjai. Kiekviename tatamio kampe būna 4 teisėjai, dar vadinami šoniniais, ir vienas pagrindinis – referis. Teisėjaujama vėliavėlėmis, teisėjai mato, kuris kovotas yra aktyvesnis, kuris uždirba tašką. Reikia pasakyti, kad taškai gaunami už tikslų smūgį į koją ir presą. Jei smūgiuojama į galvą, gali nutikti taip, kad po tikslaus smūgio iškart paskelbs nugalėtoju, ir kova baigsis.
– Tavo nuomone, karatė Lietuvoje populiarus?
– Maloniai keista, bet tikrai taip, karatė Lietuvoje yra populiarus sportas. Ši šaka turi skirtingus stilius, bet jais daugiau domėtis neteko. Aš lankau ir užsiimu kiokušin (kyokushin). Tai pilno kontakto karatė – realiai smūgiuojame į kito žmogaus kūną.
– Jei galėtum, ką keistum karatė srityje? Gal aprangą?
– Tikriausia pripažinimą. Truputėlį liūdna, kai ne olimpinės šakos mažiau populiarios. Manau, kad dabar labiau žmonės žino, domisi, bet vis tiek paklausus, kas trečias nežinotų, kas tai karatė.
Daugiau nieko netrūksta ir nenorėčiau keisti. Aprangą? Ne, ji taip patinka, jog net nesinori nusivilkti.
– Tau karatė – hobis ar gyvenimo būdas?
– Treniruodamasi palieku visas nelaimes, nepasisekimus ir problemas, tiesiog išsikraunu. Tai turbūt labiau gyvenimo būdas. Turėjau sveikatos problemų, nenuėjau į treniruotes, jautėsi trūkumas, stygius. Tiesiog, jau nebegaliu gyvent be karatė. Žinoma, reikia pailsėt, padaryti pertraukas, bet be karatė - jau niekaip.
– Kokiomis dar veiklomis užsiimti?
– Mėgstu keliauti. Keliavimas – didžiulis hobis ir priklausomybė. Neseniai skaičiavau, kad esu buvusi 29 užsienio šalyse. Vien pernai apkeliavau 15 šalių. Šiemet skaičius truputį sumažėjo, nes po metų pertraukos grįžau studijuoti.
Dažniausia išvykstu su „Erasmus“ programa, tai kaip ir viena, bet greitai susipažįstu su kitais lietuviais ir užsieniečiais. Žinoma, smagiau keliauti ne vienai, kad būtų su kuo pasikalbėti, pasitarti, todėl gera, kai šalia kas nors yra. Bet iššūkių reikia. Todėl naudodamasi „Erasmus“ programa, pusmečiui išvykau studijuoti į Ispaniją.
– O kaip sekasi studijos? Ką žadi veikti baigusi universitetą?
– Studijuoju Vytauto Didžiojo universitete politikos mokslus bei gretutines studijas pasirinkau ekonomiką. Ką žadu veikti po studijų? Geras klausimas. Visai neseniai susimąsčiau, ką būčiau veikusi, jei būčiau baigusi studijas šią vasarą. Tikriausiai niekas labai ir nebūtų pasikeitę, galbūt būčiau įsidarbinusi pagal specialybę. Matyt, taip turėjo būti, jog dar ne šiemet.
Turiu ir vienokių, ir kitokių idėjų, bet tiksliai nežinau. Gal bandysiu įgyti magistro laipsnį. Bet sprendimus reikės priimti tik kitąmet, tad nežinia, kokios mintys suksis galvoje. Priklausys, kaip seksis apsiginti bakalaurą.
Jei nori kažko pasiekti, tai eini ir darai.
Studijuojant kyla įvairių minčių. Vieni dalykai patinka labiau, kiti mažiau. Asmeniškai labiau žaviuosi užsienio politika, patinka konkretumas. Ir ta politika, kur yra aišku: kas, kur, kada.
– Ar yra asmenybė, nebūtinai susijusi su karatė, kuri tave įkvepia?
– Nemanau. Iš įvairių žmonių stengiuosi pasiimti po truputėlį. Nėra tokio vieno, kuriuo sekčiau. Žavi savybės: valia, užsispyrimas, siekimas savo tikslo, nepasidavimas.
„Niekada nepasiduok“ - šita frazė mane lydi nuolat. Visada save drąsinu, stengiuosi suimt į rankas, pasiryžti padaryti iki galo.
Gali būti, kad ši frazė skatina mane grįžti į profesionalų sportą. Šiuo metu savo veiklą susikoncentravau grįžimui į karatė. Po truputį metu svorį, didinu krūvį, daugiau bėgioju. Sugrįžimas labiau sunkus morališkai, nes žinai, kad vėl bus reguliarios treniruotės, teks nemažai dirbti. Bet, jei nori kažko pasiekti, tai eini ir darai. Taip pat vienas iš didesnių planų – sėkmingai pabaigti studijas.
– Ko palinkėtum jauniems žmonėms?
– Palinkėčiau visada siekti savo tikslų, nenuleisti rankų, net jei viskas atrodo blogai. Svarbu žinoti, ko nori, kryptingai eiti link tikslo. Būtinai ateis ta diena, kai užlipsi ant aukščiausios pakylos ar pasieksi tai, apie ką svajojai. Yra sakoma: „Jei negali eiti link tikslo, tai šliaužk. Jei negali šliaužti, tai gulėk bent į tą pusę.“
