Jūsų tėtis – astrofizikas, mama – anglų kalbos dėstytoja. Ką jaučiatės iš jų paveldėjusi?
Man lengva mokytis kalbų, ir nors pagal savo muzikos kūrinius galiu pasirodyti romantiška svajotoja, kūryboje esu gana žemiška ir racionali: ten viskas logiškai paaiškinama. Tačiau ilgesingai prisimenu savo vaikystės vasaras su tėčiu Molėtų astronomijos observatorijoje, kai akimis ganiau žvaigždes...
Turbūt labai retas atvejis, kad mergaitė vaikystėje svajotų būti kompozitore?
Aišku, kad nesvajojau. Bet penkerių buvau nuvesta į M. K. Čiurlionio menų mokyklą – ne todėl, kad pateisinčiau kieno nors viltis ar svajones, o todėl, kad ji buvo arti, gera... Gabumų turėjau, tačiau niekam neatrodė, kad iš manęs reikia daryti profesionalią muzikantę. Mano dėdė, profesionalus violončelininkas, mamai juokais dargi patarė, kad geriau jau vestų dukrą į baseiną, nes žinojo, kas laukia tokių vaikų.
Kai nuo penkerių gyveni muzikos pasaulyje, jis tampa vienintelis ir patogus, jis tave formuoja kaip asmenybę.
Parduota vaikystė ir parduotas gyvenimas?
Aš taip nesijaučiau – man ta terpė buvo natūrali, kitokios neįsivaizdavau. Manęs niekas nespaudė: priešingai – kartais išgirsdavau klausimų, kad gal jau nusibodo, gal jau nebenoriu. Bet kai nuo penkerių gyveni muzikos pasaulyje, jis tampa vienintelis ir patogus, jis tave formuoja kaip asmenybę.
Bet tas muzikos pasaulis tarsi kita planeta?
Visiškai. Tai – savotiškas getas. Pirmiausia tu patenki į mokyklą – akademišką, verčiančią paklusti disciplinai. Didžiulė atranka, didžiulė konkurencija. Ir jei nors kiek nukrypsi nuo normų, būsi išmestas tą pačią dieną. Bet nuolatinė įtampa ir susikoncentravimas užgrūdina. Dar mokykloje papildomai lankiau profesoriaus Broniaus Kutavičiaus kompozicijos pamokas, bet tolimų planų nekūriau ir didelių ambicijų nepuoselėjau. Net studijuoti rinkausi dvi specialybes – muzikologiją ir kompoziciją. Muzika man visada teikė džiaugsmą visais savo pavidalais: ar skambinant fortepijonu, ar dainuojant chore, ar pačiai kuriant, ar mokantis teorijos, ar rašant straipsnius. Be to, jutau, kad mane pastebi ir skatina: mano dėstytojas Osvaldas Balakauskas labai primygtinai įtikinėjo, kad pasirinkčiau tik kompoziciją ir nesilaikyčiau įsikibusi muzikologijos.
Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Skandinavijoje yra nemažai moterų kompozitorių. O kokia situacija kitur?
Prancūzijoje ir Italijoje tai vis dar beveik išimtinai tik vyrų sritis – tai labai juntama, ypač akademiniuose sluoksniuose. Mano muzika tam tikrame rate skamba ir Italijoje, tad negaliu sakyti, kad moteris kompozitores ten sunkiau įsileidžia. Viskas priklauso nuo muzikos.
Labai anksti ir labai staiga įšokote į sėkmės traukinį. O turbūt įprasta, kad kompozitoriai turi „subręsti“ ir gal net pasenti, kad ką nors reikšmingo nuveiktų?
Matyt, tai buvo neišvengiama: anksti suradau savo stilių. Jau trečiame kurse, būdama dvidešimt vienų, parašiau pirmąjį tikrai savo kūrinį ir iš profesionalų sulaukiau patvirtinimo, kad sukūriau šį tą originalaus. Vienuose iš kompozitorių kursų sutikau garsų kompozitorių Lucą Francesconi, jis mane labai paskatino toliau kurti.
Jokios konkurencijos, jokio pavydo? Visi giria, plekšnoja per petį? Neįtikėtina.
Konkurencijos dėsniai gal veikia iki tol, kol užlipi į sceną. Joje tiesiog pats kūrinys atskleidžia, ar jo autorius turi talentą, ar ne.
O jaunystė ir grožis tokiame pasaulyje padeda ar trukdo?
Nežinau... Kai metus pagal mainų programą studijavau savo išsvajotoje Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje, kur kažkada mokėsi ir mano paauglystės dievas G. Puccini, vienas prancūzas dėstytojas, pamatęs mane auditorijoje tarp keturiasdešimtmečių barzdotų vyrų studentų, paklausė: „O ką čia veikia graži moteris?“ Ten mokydamasi suvokiau, kad tokia patirtis labai naudinga, tačiau pajutau, kokia svetima man ta konservatyvi terpė, kai dėstytojo turi besąlygiškai klausyti ir negali reikšti savo nuomonės. Tai „užkūrė“ mano ambicijas: ne, pagalvojau, tikrai grįšiu į Lietuvą! Čia dar leidžiama išradinėti dviratį! Ir čia, bent jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedroje, tvyro laisva atmosfera.
Bet juk grįžote gyventi į Milaną...
Tai jau kita istorija apie atsitiktinę pažintį... Dar anksčiau Zalcburge, būdama devyniolikos, susipažinau su būsimuoju savo vyru Carlo, italu. Tiesiog nuvykau aplankyti savo vaikystės draugės dainininkės, kuri mokėsi su geru Carlo draugu pianistu. Carlo irgi viešėjo pas draugą. Ėmėme bendrauti itališkai, nes tą kalbą jau buvau išmokusi dėl savo aistros kompozitoriaus G. Puccini kūrybai. O vėliau mūsų su Carlo asmeninės trajektorijos tai susikirsdavo, tai išsiskirdavo dėl didelio atstumo. Bet vieną dieną pasidarė aišku, kad turime būti kartu: ištekėjau praėjus septyneriems metams po mūsų pažinties. Carlo – gydytojas radiologas. Juokauju, kad jis dirba su vaizdais (nes analizuoja nuotraukas), o aš – su garsais. Mūsų absoliučiai skirtingi, vienas kitą papildantys, pasauliai.
Jūsų biografija – įspūdinga: koncertai visame pasaulyje, pripažinimas, geros recenzijos. Nejaučiate nuoskaudos, kad Lietuvoje jūsų beveik niekas nežino?
Nemanau, kad esu išskirtinė, apie daugumą šiuolaikinės muzikos kūrėjų plačioji Lietuvos publika tikriausiai žino nedaug. Kita vertus, kaip pažiūrėsi – beveik visi mano kūriniai yra skambėję Lietuvoje. Juk ir patį garsiausią kūrinį „Smėlio laikrodžiai“ prodiusavo festivalis „Gaida“, nors sukurtas jis, tiesa, užsieniečių, šiuolaikinės muzikos festivalių vadovų, iniciatyva. Ir mes su italų videomenininku Luca Scarzella, su visa kūrybine komanda sukūrėme jį Vilniuje. Vėliau, apkeliavę kone visą pasaulį, „Smėlio laikrodžiai“ buvo pasirinkti ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai uždarymo renginiui Briuselyje, tad tėvynėje jaučiuosi pakankamai palaikoma ir įvertinta.
Jūsų kūrinių pavadinimai itin romantiški: „Naktų ilgėjimas“, „Akvarelė“, „Debesų stebėjimas“...
Man tai jie struktūriški: naktis ilgėja, o diena trumpėja. Smėlio laikrodžių vieni tūriai senka, kiti – prisipildo. Irgi struktūra. O debesis sieju su hidrologiniu ciklu: jie išlyja lietų, šis susigeria į žemę, paskui išgaruoja, pasiekia debesis ir vėl virsta lietumi. Tai tęsiasi, sukasi, nesibaigia. Taip ir muzikos kūrinyje, lyg vienas ant kito užplaukiančiuose debesyse, viskas susipina: styginiai, pučiamieji instrumentai, balsai – vieni iškyla, kiti pasineria. Tai ne tiek poezija, kiek gamtos mechanizmai. O juk gamtos logika labai muzikali. Kita vertus, aš už tai, kad muzika negali būti vien tik protu išmąstyta – ne, ji turi sukelti tam tikrą būseną, pažadinti emocijas, pastverti mus ir nusinešti. Tai be galo svarbu. Kai esi studentas, vaikaisi visokių madingų racionalių tendencijų, svarstai, kad gal esi nepakankamai rafinuotas, bet paskui supranti, jog klausytojui svarbiausia – emocija ir būsena.
Ar lengvai pripratote Milane? Ir ar buvo lengva pritapti kitokioje visuomenėje?
Kurį laiką jaučiausi išimta iš savo terpės, iš savo mažos muzikų bendruomenės, bet dabar, kai gimė vaikai, ėmiau labiau integruotis. Ir nors ten turiu daug draugų iš konservatorijos laikų, lankausi koncertuose, bet į tenykštį gyvenimą labiau įsilieju kaip vaikų mama. Mamos ten tikrai aukštinamos, o jei jau turi du vaikus, gali jaustis kaip karalienė: tau, ypač tavo vaikams, bus nuolat sakomi komplimentai, juos svetimi žmonės kalbins gatvėje, girs, klausinės, kaip sekasi. Motinos kultas ten tikrai klesti, ir kai pagimdai, tampi vos ne šventąja, o vaikai mylimi beprotiškai.
O mitas ar tiesa, kad italai vyrai yra mamyčiukai?
Iš dalies. Tačiau labiau į akis krinta gyvenimas šeimos rate – apsuptam giminaičių, labai artimai bendraujant su dėdėmis, tetomis, pusbroliais. Ten nebūna taip, kad kokio savo dėdės nematai penkerius metus. Ir man tai labai gražu. Visi vieni kitiems padeda, nuoširdžiai viskuo domisi. Mane žavi ir kaimynų šiltumas: visi viską vieni apie kitus žino – kada ir kur kas išvažiuoja, kada grįžta. Parduotuvėje, parkuose, gatvėje susitinki tuos pačius žmones, kurie virsta gerais pažįstamais.
Motinystė mane užpildo naujais potyriais, savotiškai praplečia pasaulio ribas ir padeda kurti.
Vaikai, buitis... Kaip tai dera su kuriama muzika?
Labai paprastai. Motinystė mane užpildo naujais potyriais, savotiškai praplečia pasaulio ribas ir padeda kurti. Juk, pavyzdžiui, gimdymo patirtis – pati stipriausia moters gyvenime, su niekuo nepalyginama. Tavyje gimsta nauja laiko dimensija, ji tave pripildo, stimuliuoja ir veikia visiškai kitaip. Svarbiausius kūrinius parašiau laukdamasi vaikų ar pirmaisiais jų gyvenimo metais. Kartais, atrodo, fizinis nuovargis tuoj paguldys ant žemės, tačiau tokiose ribinėse situacijose man ir gimsta naujo kūrinio vizijos – o ne prakilniai atsisėdus prie stalo su baltais marškiniais... Arba kai paskubomis krauniesi lagaminus, ruošdamasi su vaikais išvažiuoti dviem mėnesiams į Lietuvą, staiga galvoje nušvinta muzikinis atradimas, kurio link labai ilgai ėjai. Taip, kartais, norint kūrinį išplėtoti ir užbaigti, tenka daug valandų prasėdėti prie partitūros ir kompiuterio, bet, bent jau man, pirminės vizijos aplanko paprastose buitinėse situacijose. Aišku, kasdien po truputį dirbu, nes įkvėpimas neateina staiga, stengiuosi pasistūmėti bent po mažą truputį.
Milanas, kaip viena iš mados sostinių, jus kaip nors pakeitė?
Man visada moteriškai norėjosi puoštis, tad nevirtau iš ančiuko gulbe. Aišku, kai kuo persiėmiau per tuos šešerius itališko gyvenimo metus. Bet dar dažnai važinėju į Lietuvą ir namie iš ryto skaitau lietuvišką spaudą. Ir kartais net nesijaučiu kur nors išvažiavusi, o tiesiog susapnavusi Italiją... O ten gyvenant ima atrodyti atvirkščiai – kad Lietuva yra mano sapnas. Gyvenu ten ir čia. Ir ten, ir čia man gerai.
