– Šiuo metu žodis „motyvacija“ labai populiarus. Mes vis raginami – drąsiau, aukščiau, greičiau. Tai jau tapo beveik varžytuvėmis, kas pirmesnis ko nors pasieks. Ar tikrai visada būtina ko nors siekti?
– Kartą viena draugė manęs paklausė, ar žinau kokią nors mobiliojo telefono programėlę, kuri būtų motyvacinė. Tiesą sakant, niekada neieškojau, bet pagalvojau, kad turėtų būti. Ir iš tiesų – iš karto randi bent keletą programėlių, kurios nuolat primins, kad „tu gali“.
Žmonės dažnai net draugus renkasi ieškodami motyvacijos: vienas draugas mane paguodžia, kai liūdna, kitas nuolat sako komplimentus, trečias mane labai motyvuoja iššūkiams ir drąsina. Kai kurie tuo paremia net savo romantinius santykius – susiranda partnerį, kuris nuolat giria. Kol tu esi su tokiu žmogumi ir jam nenusibodo tau sakyti vien komplimentus, tol tu gerai jautiesi. Tačiau tu pripranti prie išorinės motyvacijos ir tau nuolat reikia spyrio iš šalies, pats vienas nieko daryti nebesugebi.
Prieš Kalėdas pasirodo ypač daug motyvuojančių raginimų kitais metais pradėti naują iššūkį. Bet kuo tai skiriasi nuo kalėdinių akcijų: „Štai ir Kalėdos – pats laikas nusipirkti naują mobilųjį telefoną ar planšetę ir su jais patirti naują pasaulį.“ Užeini į drabužių parduotuvę, o ten manekenai, gražiausiai aprengti – tik įsivaizduok, kaip eisi gatve, taip apsirengęs, ir visi į tave žiūrės. Argi tai ne motyvuoja?
Pavyzdžiui, aš per metus perskaitau apie 70 knygų ir didžiąją jų dalį (apie 40) aš perskaitau sėdėdamas tualete, sugaišdamas jame kaskart maždaug po 5 minutes. Ir nereikia jokio greito skaitymo technikos.
– Tačiau kitas kraštutinumas – nieko nedaryti, nesistengti, plaukti paskui gyvenimo tėkmę. Gal tai irgi negerai?
– Mano požiūris yra toks, kad nieko bloga nenutiks, jei žmogus neturės motyvacijos. Ir nieko bloga nenutiks, jei žmogus nieko neveiks su savo gyvenimu. Norisi pripažinimo? Juk viską, ką sukursi, po kurio laiko žmonės vis tiek pamirš – anksčiau ar vėliau. Jei esi rašytojas, tavo knygos gal gyvuos ilgiau, bet jei esi geras virėjas ir kepi skanius blynus, jų greičiausiai neprisimins jau po kelių valandų.
Nemanau, kad yra problema gyventi nieko ypatinga nesiekiant. Daug geriau yra mėgautis gyvenimu.
– Mes visi norime mėgautis gyvenimu, tačiau kodėl tai taip sudėtinga? Juolab kad malonumą mums dažniausiai suteikia taip pat išoriniai dalykai – komfortas, tam tikri daiktai, kelionės, skanus maistas, o visam tam reikia pinigų. Pinigus reikia uždirbti, taigi siekimo neišvengsi.
– Yra toks angliškas terminas „fear of missing out“. Lietuviškai turbūt reikėtų versti „baimė ką nors praleisti“. Taigi tos iš išorės ateinančios motyvacijos labiau skirtos ne skatinti mūsų vidinį norą ką nors daryti, bet baimę ką nors praleisti, jei to nedarysiu.
Pavyzdžiui, jeigu aš nesportuosiu, būsiu negražus. Jeigu nenueisiu į koncertą, praleisiu gerą koncertą. Jeigu dar ko nors nedarysiu, praleisiu geras progas. Tai tikrai neturi nieko bendra su tikrąja motyvacija.
Pastaruoju metu mes apsupti tokio triukšmo išorėje, įvairiausių kvietimų daryti tai ar tai, išsikelti sau įvairiausius iššūkius ir tikslus, kad labai svarbu išmokti su tais kvietimais tinkamai elgtis.
Šiuo atveju gali padėti minimalizmo filosofija, kuri man labai patinka. Minimalistai – tai žmonės, kurie atsirenka tai, kas jiems išties yra svarbu. Jie neperka kas papuola tik todėl, kad kokiam nors daiktui nuolaida, jie neprisiima iššūkių vien todėl, kad turi penkias laisvas minutes ir gali į jas kažką įgrūsti, t. y. išspausti iš savęs viską, kas tik įmanoma. Iš tiesų reikia išsiugdyti sugebėjimą atsirinkti.
Pavyzdžiui, galima atsidaryti „Facebooką“ ir sėdėti jame visą dieną. Ir tikrai rasi, ką veikti. Tačiau ar tau to reikia? Gal užtenka atsirinkti vieną ar kelis žmones ir juos sekti? Ir iš 50 iššūkių pasirinkti vieną ir jį padaryti kokybiškai? Kai mes atsisakome daugybės dalykų, taip pat ir pažinčių, draugų, kurie iš tiesų nėra tikri draugai, o tik atlieka mūsų gyvenime tam tikras funkcijas, daiktų, darbų, lieka tai, kas yra geriausia ir svarbiausia.
Nebūtina uždirbti visų pasaulio pinigų, nebūtina išsikelti sau visų įmanomų iššūkių ir nebūtina, norint pradėti pokyčius, laukti kitų metų. Svarbiausia, kad darytum tai, kas tau smagu ir ko tu iš tiesų nori.
Jeigu tu nori sulieknėti ir tai tavo vidinė motyvacija, tu kasdien sportuoji, garsiai visiems nerėkdamas, kad prisiėmei iššūkį. Tu tiesiog darai.
Kartais atrodo, kad tu nieko nenori. Tačiau galbūt aplink tave per daug triukšmo ir tu tiesiog negirdi, ko nori. Tikrieji norai išgryninami, kai tu atsiduri tyloje ir ramybėje, todėl būtina iš gyvenimo atsijoti tai, kas nereikalinga.
– Kaip susitvarkyti su tuo išorės triukšmu?
– Dažnai žmonės savo laimę ir savo džiaugsmą atiduoda į kitų rankas. Esą jeigu, pavyzdžiui, aš išvyksiu į kelionę, būsiu laimingas. Tačiau kodėl? Todėl, kad man patinka keliauti ar todėl, kad galėčiau pasigirti, kur buvau, įspūdžiais pasidalinsiu „Facebook'e“, surinksiu daug „patinka“ ir man bus labai smagu. Taigi, kas tau kuria laimę – tu pats ar aplinkiniai žmonės?
Žinoma, iš išorės triukšmo vaduotis reikia pamažu, iš lėto. Tam pirmiausiai reikia pažvelgti į save. Tai gali būti baugu, nes sužinosi, kad, pavyzdžiui, trejus metus studijavai specialybę, kuri tau visai nepatinka. Bandei visaip save motyvuoti, lankeisi pas asmeninius trenerius, kurie kartojo: „Tu gali“. Na, bet tau nepatinka, o kaip baisu tai pripažinti, nes ką tada daryti?
Tikrieji norai išgryninami, kai tu atsiduri tyloje ir ramybėje, todėl būtina iš gyvenimo atsijoti tai, kas nereikalinga.
Tokiais atvejais svarbu prisiminti, kad viskas visada išeina į gera. Ypač jei gyveni Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, nes čia numirti iš bado ar visiškai negauti darbo yra beveik neįmanoma. Čia visi išgyvena.
Taip, šiuo metu tavo situacija bloga, tu nežinai, kuo užsiimti, bet tai praeis. Tiesiog dabar turi progą išsivalyti savo gyvenimą nuo to, kas tau nepatinka.
Grįžtant prie iššūkių, jeigu norisi priimti naują iššūkį, puiku, bet ne todėl, kad norisi prisidėti dar vieną veiklą, kurių ir taip jau yra daug. Tiesiog reikia pagalvoti, vietoj kokios veiklos galima tai daryti.
Tarkime, kasdien šešias valandas praleidžiu prie televizoriaus ar sėdžiu „Facebooke“. Aš galiu sumažinti šį laiką iki penkių valandų – nė nepajusiu didelio skirtumo, bet per šią atsilaisvinusią valandą jau galima labai daug nuveikti. Papildomų valandų paroje niekada neatsiras, bet visada galima vieną veiklą pakeisti kita arba sujungti dvi veiklas. Pavyzdžiui, aš per metus perskaitau apie 70 knygų ir didžiąją jų dalį (apie 40) aš perskaitau sėdėdamas tualete, sugaišdamas jame kaskart maždaug po 5 minutes. Ir nereikia jokio greito skaitymo technikos.
– Taigi svarbu peržiūrėti, kam aš naudoju savo laiką ir kas mane skatina atlikti vieną ar kitą veiksmą?
– Kai tau patinka tai, ką darai, nereikia jokios prievartos ir motyvacijos. Tu tiesiog darai. Pavyzdžiui, įsimylėjusiam žmogui nereikia motyvuotis stengtis dėl savo objekto dėmesio. Jis tiesiog stengiasi dėl jo. Arba knygos skaitymas. Juk skaitai knygą ne todėl, kad tau reikia ją perskaityti, o todėl, kad ji tau labai patinka. Jeigu tau reikia motyvacijos skaityti knygą, vadinasi, skaitai blogą knygą. Geriau ją tiesiog numesti, nes knygų yra begalė ir tikrai gali išsirinkti. Viskas galiausiai susiveda į malonumą. Motyvuodamasis per prievartą malonumo nepatirsi.
– Tačiau ir pats neneigiate, kad niekas nevyksta be darbo. Kas yra tas „darbas“?
– Gali apie daug ką ilgai svajoti, bet jeigu nepradėsi daryti, nieko nevyks. Jei mes turime kokių nors problemų, tai mūsų, o nieko kito bėda, kadangi mes patys šias problemas ir susikūrėme per savo gyvenimą. Tačiau būtent todėl patys jas galime ir išspręsti. Taigi vienintelis žmogus, galintis išspręsti tavo problemas, esi tu pats. O kad jas išspręstum, turi kažką daryti, niekas negali tau padėti kažkaip magiškai pataisydamas tavo gyvenimą.
Jeigu tu nieko nedarysi pats, nieko ir neturėsi. Jei tu labai mėgsti šokoladą, bet suvalgei jį vienu prisėdimu ir dabar jo nebeturi, nors nori, tai tavo problema, dėl kurios gali kaltinti tik save.
