Visuomet pasitempusiai ir aktyviai gyvenančiai moteriai buvo nelengva prisitaikyti prie naujos realybės. Jūratė dalinasi, kad išgirdus diagnozę metus laikas buvo tarsi sustojęs.
„Tikra juoduma – buvau pasimetus, atrodė, kad nieko negaliu, aplinką pažįstu tik apgraibomis“, – pasakoja ji. Jūratė viena augina sūnų, turintį negalią, ir jam mamos globa bei dėmesys yra nepaprastai reikalingi.
„Nuėjusi į darželį pasiimti sūnaus, negalėdavau jo atpažinti grupėje. Džiaugiuosi, kad sunkiuoju laikotarpiu sūnumi rūpintis padėjo kartu gyvenanti mama“, – iššūkius atsimena Jūratė.
Nuėjusi į darželį pasiimti sūnaus, negalėdavau jo atpažinti grupėje.
Aklųjų reabilitacija taip pat labai padėjo – sustiprino Jūratės savarankiškumą, supažindino su garsinėmis programomis ir kitomis priemonėmis, kurios palengvina regos negalią turinčių žmonių gyvenimą. Didžiausią įspūdį moteriai paliko pažintys su kitais panašaus likimo žmonėmis. Išgirdusi sėkmingas jų istorijas, Jūratė sau pripažino – jei sėkmingai gyventi gali jie, vadinasi, gali ir ji. „Esu dėkinga už tą regos likutį ir šviesą. Atsikeliu ryte – matau, einu miegoti – matau. Turiu sveikas rankas, puikiai veikiančią galvą, galiu bendrauti. Man labai patinka bendrauti“, – šypsosi Jūratė.
Išmaniosios technologijos yra nepamainomos regos negalią turintiems žmonėms
„Iki ligos pačiai buvo sunku suprasti, kaip silpnaregiai žmonės gali būti aktyvūs socialiniuose tinkluose, bet visiškai nepažinti žmonių gatvėje. Dabar taip nutiko ir man“, – dalinasi Jūratė.
Žmones ji gali atpažinti iš balso, eisenos, silueto ar spalvingų drabužių. O naudodamasi išmaniuoju telefonu Jūratė gali koreguoti matomą vaizdą ar tekstą ir sėkmingai naršyti internete bei aktyviai bendrauti socialiniuose tinkluose. Vaikščiodama gatvėse moteris nufotografuoja reikalingus objektus ar užrašus ir telefono ekrane juos padidina iki reikalingo dydžio.
Labai padeda ir navigacijos programėlės.
„Naujose vietose susigaudyti iš pradžių būna nelengva. Tačiau apsilankius ten daugiau nei vieną kartą įprantu ir galiu jaustis laisviau. Labai padeda ir navigacijos programėlės“, – pasakoja Jūratė. Su sūnimi Jūratė dažnai keliauja į sanatorijas Druskininkuose ar Palangoje. Šypsodamasi ji tikina, kad dabar ir šiuos miestus pažįsta kuo puikiausiai. Jūratės gyvenime taip pat atsirado garsinės knygos, aklųjų biblioteka. „Pamažu sugrįžo ir renginiai, pradingo baimė“, – užtikrintai sako moteris.
Pirmasis darbas – valytoja
„Viena auginu sūnų. Tinkamai juo pasirūpinti neįgalumo pensijos neužtenka, todėl pradėjau galvoti, ką aš galėčiau dirbti. Turėjau norą save realizuoti darbinėje veikloje“, – pasakoja Jūratė.
Moteris atvirauja, kad jai yra labai svarbu būti reikalingai ir naudingai kitiems. Sustiprėjusi ji drąsiai ėmėsi savanoriškos veiklos ir išbandė save įvairiose nevyriausybinėse organizacijose. Savanorystė suteikė naujų patirčių ir pažinčių, praplėtė akiratį. O bendravimas su socialiai pažeidžiamais žmonėmis padėjo suprasti, kokios skirtingos yra jų situacijos, negalios ir kiti iššūkiai. Kitas Jūratės žingsnis buvo įsidarbinimas valymo firmoje.
Netikėtai gavau pasiūlymą valyti patalpas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Valiau savaitę ir man pavyko!
„Netikėtai gavau pasiūlymą valyti patalpas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Valiau savaitę ir man pavyko! Žinoma, užtrukdavau, galbūt, ilgiau, nei kiti darbuotojai. Norėdavau atidžiai patikrinti, ar viską pastebėjau ir išvaliau“, – pasakoja moteris. Supratusi, kad valytojų rinkoje visuomet reikės, Jūratė pradėjo ieškoti panašių darbo pasiūlymų.
SOPA padėjo atrasti profesines stiprybes ir pasiruošti kandidatuoti į norimą poziciją
„Socialininiuose tinkluose atradau socialinę įdarbinimo agentūrą VšĮ SOPA. Skaičiau istoriją apie neregį, kuriam su SOPOS pagalba pavyko įsidarbinti. O aš dar turiu tą regos likutį. Ir negalia juk nėra nuosprendis, kad esi nieko verta ir niekam tinkama“, – kalba Jūratė.
Ir negalia juk nėra nuosprendis, kad esi nieko verta ir niekam tinkama.
Ji tikina, kad kitų negalią turinčių ir dirbančių žmonių pasakojimai įkvepia. SOPOS teikiamos individualizuotos paslaugos yra skirtos negalią turintiems ir darbo ieškantiems žmonėms. Darbo paieškos programos dalyviai išmoksta atpažinti savo gebėjimus ir kaip tinkamai prisistatyi darbdaviams, o praktikų ar darbo simuliacijų metu išbando save skirtingose srityse. SOPOS konsultantai Jūratei padėjo išsigryninti profesines stiprybes ir gebėjimus bei įvardinti konkrečias darbo pozicijas, kuriose visa tai gali būti sėkmingai taikoma. Besišypsanti ir laisvai bendraujanti Jūratė savo darbą norėjo sieti su žmonėmis. Pačios išgyventos patirtys sužadino norą padėti tiems, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių sunkiai save atranda visuomenės gyvenime.
Karantinas nesutrukdė įgyti socialinio darbuotojo padėjėjos specialybę
Prasidėjus karantinui naujo darbo paieškos Jūratei tapo sudėtingesnės. Tačiau šiuo nelengvu laikotarpiu Jūratė nustebino ne tik SOPOS darbuotojus, bet ir pati save. Moteris ne tik rūpinosi sūnaus ugdymu, dirbo valytoja, bet ir įgijo naują specialybę.
„Man labai padėjo draugė, atradusi, kad nuotoliniu būdu galima baigti socialinių darbuotojų padėjėjų kursus“, – džiaugiasi Jūratė. Paskirstyti laiką valymo darbams, sūnui ir mokslams buvo nemenkas iššūkis. Mokydamasi ji turėjo susipažinti su daug naujos informacijos ir suspėti laiku atlikti užduotis.
Man labai padėjo draugė, atradusi, kad nuotoliniu būdu galima baigti socialinių darbuotojų padėjėjų kursus.
Jūratė šypsodamasi atsimena, kad baigiamojo egzamino metu užstrigo kompiuteris, o laikas užduotims juk ribotas, tad ji išsigandusi pradėjo šauktis sūnaus pagalbos. Gavusi kursų baigimo pažymėjimą Jūratė ne iš karto patikėjo, kad gali ieškoti darbo pagal pasirinktą kryptį. Tačiau SOPOS konsultantų padedama atnaujino gyvenimo aprašymą ir pasiruošė prisistatyti darbdaviams.
Asmeninio asistento darbas nėra lengvas, bet nepaprastai džiugina
Po kelių nesėkmingų bandymų įsidarbinti Jūratė atrado save ir jau daugiau nei pusmetį dirba Maltos ordino pagalbos tarnyboje. Jūratė yra asmeninė asistentė ir padeda senjorams bei ligos ar kitų sunkumų ištiktiems žmonėms pasirūpinti savimi buityje ir aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą.
„Mano koordinatorė manimi patikėjo ir vietoj socialinio darbuotojo padėjėjos pozicijos pasiūlė tapti asmenine asistente. Iš pradžių buvo nedrąsu, galvojau, ar tikrai pajėgsiu ir susitvarkysiu su atsakomybėmis. Pirmus kartus pas lankomus žmones vykome kartu su koordinatore“, – pasakoja moteris.
Asmeninis asistentas išklauso ir padeda pajausti, kad gali.
Jūratė tikina, kad svarbiausia yra gebėjimas komunikuoti ir empatija. Lankydamas žmogų turi gebėti pajausti jo situaciją, suprasti kokiame etape jis dabar yra. Pagrindinis asmeninio asistento tikslas yra įgalinti žmogų ir vesti link savarankiškumo. Reikia drąsinti, padėti perprasti naujus dalykus. Pavyzdžiui, atsidaryti banko sąskaitą ir išsiaiškinti, kaip ji veikia. Jūratė dalinasi patirtimi ir sako, kad kartais, kai žmogus dar nėra pasiruošęs didesniems pokyčiams, užtenka pokalbių ir pagalbos buityje. „Žmonėms reikia išsikalbėti, bendrauti, turėti į ką kreiptis pagalbos. Asmeninis asistentas išklauso ir padeda pajausti, kad gali“, – sako ji.
Jūratė tikina, kad pati mokosi iš lankomų žmonių. Ugdo kantrybę ir gebėjimą prisitaikyti, priimti žmones. „Visi labai skirtingi“, – šypsosi Jūratė. Darbas Jūratei suteikė daug ugdančių atradimų. Vienas iš jų buvo supratimas, kiek iššūkių kyla žmogui, judančiam mieste neįgaliojo vežimėliu. Labiausiai Jūratę darbe džiugina, kad gali atrasti santykį su žmonėmis. Ji išklauso ir dalinasi savo gyvenimiškom patirtim taip pat.
Jaučiu pasitenkinimą galėdama padėti kitiems.
„Aš ne kitokia nei lankomi klientai, ne iš kosmoso. Savo patirčių taip pat turiu“, – juokiasi Jūratė. Lankydama žmones ji suprato, kad nebejaučia sau jokios savigailos. „Džiaugiuosi tuo, ką turiu, esu dėkinga ir noriu dalintis. Jaučiu pasitenkinimą galėdama padėti kitiems“.
Patarimas negalią turintiems žmonėms – turėti drąsos, neužsidaryti ir kreiptis pagalbos
„Negalią turinčių žmonių yra daug, reikia bendrauti ir dalintis apie tai, kas padeda susitaikyti su pokyčiais, įsidarbinti ir būti aktyviais.“, – įsitikinusi Jūratė. Moteris tvirtina, kad labai svarbu neužsidaryti ir išdrįsti kreiptis pagalbos. „Nesvarbu, kokią negalią turi, svarbiausia pati patikėti, kad gali dirbti ir ieškoti galimybių“, – pasakoja ji. Anot jos, darbo ir kitos galimybės, atsiras, galbūt, ne iš karto, o ieškant ilgiau ir rodnt iniciatyvą. Jūratės ryžtas, šypsena ir tvirtais žingsniais įveikta įsidarbinimo kelionė neleidžia tuo abejoti.
Registruotis į darbo paieškos programą, skirtą žmonėms su negalia, galite čia.
