Prieš mėnesį 15min GYVENIMAS pradėjo straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
E.Luotytės istorija kiek kitokia. Supratimas, kad privalo keisti savo gyvenimą, jauną moterį pagavo po to, kai patyrė, ką reiškia smarkiai bijoti jo netekti. Prieš dvejus su puse metų ją ištiko stiprus panikos priepuolis, pasireiškęs smarkia mirties baime. Tuo metu Eglė jau buvo metusi darbą ir pradėjusi dirbti sau – tai buvo sena jos svajonė, kurią galiausiai ryžosi įgyvendinti.
Kas pastūmėjo išdrįsti taip pasielgti, kokį gyvenimą ji gyvena šiandien, ką suprato apie seniai trokštą laisvę ir ką dabar reiškia žodis „laimė“? Apie ligą, asmeninę patirtį ir dėkingumą, be kurio šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo, kalbamės su Egle, trumpam iš Norvegijos parskridusia į Lietuvą darbo reikalais.
– Egle, jūsų gyvenimą ir požiūrį aukštyn kojomis apvertė prieš dvejus su puse metų ištikęs panikos priepuolis. Prie šio klausimo dar prieisime, bet iš pradžių norisi sužinoti, kas apskritai paskatino žengti pirmuosius žingsnius visų pokyčių link?
– Pokyčiai prasidėjo tada, kai išėjau iš darbo. Dešimt metų dirbau rinkodaros srityje skirtingose įmonėse. Per kiekvienas atostogas svajodavau, kaip nuostabu būtų turėti darbą, kurį dirbdamas galėtum daug keliauti. Visada jaučiau labai stiprų laisvės norą. Eidama į darbo pokalbį pasiteiraudavau, ar galėsiu kartais dirbti iš namų, kad nereikėtų visada būti pririštai prie biuro.
Tuos trejus metus patyriau stresą ne dėl darbo, o dėl to, kad iš esmės buvau prirakinta prie biuro stalo.
Matyt, pastaroji darbovietė man buvo kaip rykštė: didelė įmonė, daug žmonių, visiems galiojančios tos pačios taisyklės. Darbas nuo 8 iki 17 val., pietūs irgi tam tikru laiku, o ne kada nori. Tuos trejus metus patyriau stresą ne dėl darbo, o dėl to, kad iš esmės buvau prirakinta prie biuro stalo.
Turiu pasakyti, kad neįvyko joks nušvitimas, kai išėjau iš darbo, nebuvau susikūrusi jokio plano B. Buvo daug nesutapimų, nesutarimų su vadovu, tad kartą tiesiog užteko dar vieno netinkamo pokalbio ir pagauta emocijų per atostogas parašiau prašymą išeiti iš darbo. Aišku, dešimt metų darbo vienoje srityje davė savo: pažintis, kontaktus, patirtį. Jei būčiau svarsčiusi po studijų pradėti dirbti sau – veikiausiai tai būtų buvę neįmanoma, nes tai, ką turiu dabar, ir yra tų dešimties metų įdirbis.
Didžiausias paradoksas, kad dabar mano namai ir darbo stalas Osle, o įmonės, su kuriomis dirbu, yra čia, Lietuvoje. Tad dažnai atskrendu į Lietuvą darbo reikalais.
Taip nutiko, kad iš įmonės, kurioje dirbau dar anksčiau, vadovo sulaukiau pasiūlymo prisidėti prie jų komandos, tvarkyti jų restorano „Facebook'o“ reikalus. O tai, kad neprivalėsiu būti vienoje vietoje, skambėjo viliojamai. Sutikau. Po to pasiūlymo pasipylė ir kitų, ėmiausi visko, o paskui pamačiau, kad iš to įsivaizdavimo, jog esu „bedarbė“, dirbu jau daugiau nei normalią darbo dieną, turiu kelis skirtingus ilgalaikius projektus. Ta laisvės sąvoka tapo tokia įdomi (juokiasi).
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai atsisakėte to stacionaraus biuro stalo?
– Pradėjus dirbti sau lygiai taip pat svarbu buvo planuotis laiką ir visus darbus. Pradėjau daugiau keliauti, nes galiu dirbti iš bet kur. Prieš dvejus metus susipažinau su dabartiniu draugu, būsimu vyru, jis yra norvegas. Ilgą laiką nemažai skraidėme vienas pas kitą arba susitikdavome kitose šalyse, o vėliau priėmėme sprendimą, kad aš keliuosi gyventi į Oslą. Didžiausias paradoksas, kad dabar mano namai ir darbo stalas ten, o patys darbai – t. y. įmonės, su kuriomis dirbu, yra čia, Lietuvoje. Tad dažnai atskrendu į Lietuvą darbo reikalais (šypsosi).
– Tai koks dabar tas laisvės pojūtis, kurio taip seniai troškote?
– Toks keistas. Atrodo, tarsi niekas nepasikeitė. Buvo toks laikotarpis, kai pradėjau daug skraidyti, keliauti. Tada supratau, kad smagu, galiu, bet veikiausiai tiek nereikia, nes kelionės praranda savo žavesį, kai tampa beveik kasdienybe. Tada ir pradėjau svarstyti, kad norėti reikia atsargiai, o kai tai gauni, turi nuspręsti, apsibrėžti, ką su tuo darysi.
Mano viena draugė išvyko gyventi į Pietų Afriką. Po pusmečio jos klausiau, kaip tas gyvenimo perversmas. Ir ji labai gerai pasakė, kad nesvarbu, kur važiuotum, eitum, ką darytum, lagamine su tavimi keliauja ir tavo problemos.
Mėgstu sakyti, kad gyvenimas yra zebras. Ir supratau, kad net gyvenant vadinamąjį svajonių gyvenimą viskas netampa tik balta, atsiranda kitų iššūkių, su kuriais reikia tvarkytis. Kad ir pats laisvės klausimas: norint gyventi tokį gyvenimą – derinti darbą su kelionėmis, jaustis laisvam, nepririštam prie vietos, reikia turėti didelį atsakomybės jausmą, tam tikrą discipliną, nes be jos ir laisve ilgai nesidžiaugsi.
Visa ši patirtis jau davė savo vaisių. Kai daugiau keliauji, darai tai vienas, būdamas su savimi, tyloje daugiau savęs pamatai, daug buvusių didelių problemų lieka mažos. Per savo keliones, skraidymą pirmyn atgal iš Norvegijos į Lietuvą supratau, kad žmogui reikia tik tiek, kiek telpa tame mažame lagamine – kalbu apie daiktus. Ir toks geras jausmas apima, kad daiktus, drabužius perki, nes tikrai reikia, o ne tam, kad jais užkamšytum savo vidines skyles.
Net gyvenant vadinamąjį svajonių gyvenimą viskas netampa tik balta, atsiranda kitų iššūkių, su kuriais reikia tvarkytis.
– Buvote tokia – kamšėte jais savąsias?
– Taip. Juk seniai galėjau mesti darbą, išeiti daryti ko nors savo. Bet kas mėnesį gaunamas geras atlyginimas motyvavo likti. Viduje gerai nesijaučiau, bet ir toliau dariau tai, o tada daiktais ėmiau kamšyti vietas, kurias skauda.
Dabar žiūrint atgal atrodo, kad man būtų užtekę uždirbti pusę tiek ir būti laimingesnei, darančiai, ką noriu, ir gyvenančiai, kaip noriu. Vis tiek tą kitą pusę išleidau daiktams, drabužiams, kurie turėjo panaikinti nelaisvės liūdesį, bet taip nenutiko. Man buvo svarbu, kaip atrodau, kaip elgiuosi, ką darau, ir pati save dangsčiau tais kostiumėliais.
Toks geras jausmas apima, kad daiktus, drabužius perki, nes tikrai reikia, o ne tam, kad jais užkamšytum savo vidines skyles.
– O kas svarbu dabar? Ir kodėl tas požiūris pasikeitė?
– Po visų ligų dabar pirmoje vietoje visada yra sveikata. Pradedant miegu, maistu, sportu – atrodytų, tokiais paprastais dalykais, bet anksčiau tam dėmesio neskirdavau. Ir dabar, jei negaluoju, metu viską ir rūpinuosi savimi, nes žinau – jei sirgsiu, negalėsiu nieko daryti.
Aišku, labai svarbu žmonės – artimieji, draugai. Kai pakeičiau savo gyvenimą, ritmą, gyvenamąją vietą, labai gerai atsisijojo žmonės. Supratau, kaip svarbu turėti tuos tikruosius draugus.
– Ir čia grįžtu prie interviu pradžioje paliesto klausimo. Papasakokite, kas nutiko prieš tuos dvejus su puse metų, kai patyrėte stiprų panikos priepuolį.
– Tai įvyko staiga, nebuvau girdėjusi apie tokius dalykus kaip nerimo sutrikimas ar panikos priepuolis, juolab nė negalėjau to įsivaizduoti. Jis mane ištiko labai stipriai – su didžiule mirties baime. Buvo gruodis, artėjo Kalėdos. Tą vakarą paskambinau draugei ir pasakiau, kad iškviestų man greitąją, nes jaučiau, kad dingsta sąmonė, ir man buvo svarbu, kad surastų mano kūną. Net į lauką basa išbėgau. Įsivaizdavau, kad dabar jau viskas – mirštu.
Atvykę medikai, aišku, nieko nerado, suleido raminamųjų ir tiek. Tačiau netruko prabėgti laiko, kai tapau nuolatine jų paciente. Vėliau gydytojai nustatė, kad mane kankina nerimo sutrikimas. Pamenu tą jausmą, kai manai, kad tau jau paskutinioji – tai labai sukrečia. Manau, kad jo man užteks visam gyvenimui ir tokie dalykai labai gerai priverčia viską perkratyti.
Pamenu tą jausmą, kai manai, kad tau jau paskutinioji – tai labai sukrečia.
– Kokios tokio sutrikimo priežastys?
– Iš savo gydytojos išgirdau, kad toks žmogus kaip aš turėjau labai didelę tikimybę šiam dalykui įvykti. Pasirodo, šis sutrikimas „mėgsta“ stiprius, veiklius, perfekcionistus, savikritiškus, daug siekiančius, pasiekiančius, kalnus verčiančius žmones. Tai vadinama neišjaustų emocijų proveržiu. Tai reiškia, kad gyveni taip, kaip reikia, visada galvoji, kaip ir ką daryti, pasakyti, kad ko nors nesupykdytum ir pan. Kitaip tariant, nori būti labai teisingas.
Labai gera mintis yra, kad mes išsikeliame sau didelius tikslus ir ieškome tobulo būdo jiems pasiekti. Kol jo nerandame, nieko nedarome. O paskui dėl to save graužiame.
– Yra tekę girdėti ne vieną istoriją, kad vieno ar kito žmogaus gyvenime pokyčiai įvyksta tik tada, kai jis susiduria su sunkia liga ar mirtimi.
– Skaičiau vieną knygą, kurioje rašoma, kad žmogus išmoksta gyventi tik susidūręs su viena ar kita mirties forma. Ir iš savo patirties manau, kad šimtu procentų taip ir yra. Dažnai šia tema pasikalbame ir su dabartiniu draugu. Jis irgi yra patyręs tą būseną – sirgo vėžiu. Pirma mintis, kuri užpuola – kiek daug visko dar nepadarei.
Daug domėjausi visa šia tema, esmė ta, kad mes bijome kalbėti apie mirtį, vengiame šios temos, ignoruojame ją. Ir žmonių pavyzdžiai rodo, kad sužinojęs, jog liko gyventi mėnuo ar metai, žmogus nusprendžia daryti kardinalius savo gyvenimo pokyčius: pavyzdžiui, mesti tą gerai apmokamą darbą, išvažiuoja būti su šeima, draugais. Čia ir klausimas, kodėl gyvendami nedarome to, ko iš tiesų norime, o tik supratę, kad tas gyvenimas gali baigtis, imamės pokyčių?..
Skaičiau vieną knygą, kurioje rašoma, kad žmogus išmoksta gyventi tik susidūręs su viena ar kita mirties forma. Ir iš savo patirties manau, kad taip ir yra.
– Ką darėte jūs, sužinojusi diagnozę, kad savo gyvenime ką nors pakeistumėte?
– Iš pradžių buvo ilgas apmąstymų laikotarpis. Tai, ką išgirdau iš gydytojos, reikėjo suprasti ir priimti, nes visą laiką tai neigiau, nurijau daug minčių, emocijų. Ir galiausiai man tapo liūdna, kad nepavyko nei savęs, nei kitų apgauti (šypsosi). Ką dariau tada? Išsiskyriau su savo tuomečiu draugu. Iki tol, net jei ir nebuvo viskas gerai, nelabai ir leisdavau sau manyti, kad turi būti kitaip, geriau, sakydavau sau: „Daug žmonių gyvena taip, kaip gyvena, ir tu gyvensi.“
Kai išsiaiškinau, kur šuo pakastas, pradėjau tvarkytis ir keisti tuos dalykus, kuriuos buvau nurijusi. Be visų asmeninių, sumažinau ir darbo krūvį, nes priepuoliai įvyko, kai jau buvau išėjusi iš darbo, pradėjusi dirbti sau. Pradėjau daugiau gilintis į save ir savimi rūpintis. Ir tuo metu mano gyvenime atsirado „Dėkingumo dienoraštis“.
– Papasakokite apie – kas yra „Dėkingumo dienoraštis“ ir kaip jis veikia?
– „Dėkingumo dienoraštis“ mano gyvenime yra kiek daugiau nei dvejus metus. Pirmąjį jo variantą sukūrėme su drauge, paskui mūsų keliai išsiskyrė. Yra daug tokio pobūdžio literatūros, daug jos ir skaičiau, o į dienoraštį atrinkau tai, kas yra pagrįsta, ištirta, patikrinta. Taip pat lankiau mokomosios psichoterapijos grupę, kur analizuodavome save, aplinką ir pan. Taigi vieną dieną pradėjau pildyti tą dienoraštį ir žiūrėti, kas bus. Pastebėjau, kad atsirado priklausomybė kasdien užrašyti geras patirtis.
Viskas labai paprasta – yra keletas užduočių, kas dieną reikia prisėsti tuo pačiu laiku ir atsakyti į tuos pačius klausimus. Dabar jau neįsivaizduoju savo dienos be šio dienoraščio. Jaučiu, kaip tai veikia mane, matau, kaip keičiasi ir aplinkinių žmonių, kurie tai praktikuoja, mąstymas.
Įrodyta, kad dėkingumas atneša daug pozityvumo. Būti dėkingam – tai visų pirma būti dėkingam sau: už tai, koks esi, kaip gyveni ir kaip moki mylėti save. Tik būdamas dėkingas sau išmoksti atsiverti pasauliui savo geriausiomis savybėmis ir priimti jį tokį, koks yra. Reikia jausti dėkingumą ir koncentruotis į tai, ką turi, o ne į tai, ką norėtum turėti, į tai, koks esi, o ne į tai, koks norėtum būti.
Dėkingumas yra kelias į aiškesnį savęs, savo gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimą bei laimės jausmą, kuris pamažu tampa nuolatine būsena.
Dėkingumas yra kelias į aiškesnį savęs, savo gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimą bei laimės jausmą, kuris pamažu tampa nuolatine būsena.
– Jūsų gyvenime įvyko lūžis, privertęs daug ką permąstyti ir keisti, veikiausiai jis paveikė ir pačią laimės sąvoką. Kas jums anksčiau buvo laimė ir kaip visos patirtys pakeitė jos apibrėžimą dabartiniame gyvenime?
– Patirdavau laimės jausmą ir anksčiau, tik jis buvo momentinis – tai lemdavo koks nors įvykis, nutikimas, kelionė. O pastaruosius metus ar daugiau man laimės jausmas yra nuolatinis. Tai nereiškia, kad pilve nuolat skraido drugeliai ir lakstau išsišiepusi. Tiesiog jaučiu vidinę ramybę, nepaisant to, kur esu, ką veikiu. Sakyčiau, kad nebeliko tokio didelio svyravimo – didžiulis džiaugsmas – nors jis būna (juokiasi), o paskui gilios duobės. Tas jausmas man ir teikia didžiausią laimę.
Ir tikrai visiems norisi palinkėti nelaukti ligos, senatvės ar dar ko nors ir pradėti laiką skirti sau, apmąstymams, ko tikrai norite. Jei jau žinote, ko norite, skirkite laiko tiems žingsniams, kaip to pasiekti, apmąstyti ir susidėlioti. Įsivaizduokite paveikslą, kuriame – 365 dienos ir kiekvieną jų turite nuspalvinti tokia spalva, kad paveikslas neprarastų savo vaizdinio. Ne visada dienai baigiantis tos spalvos būna tokios, kurių iš tiesų reikėtų. Todėl labai linkiu skirti laiko savo gyvenimo paveikslui.
