Prieš porą mėnesių 15min GYVENIMAS pradėjo straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, kurie vieną dieną dėl tam tikrų aplinkybių, savo norų, svajonių, meilės sau ar kitam iš esmės keičia savo gyvenimą. Pirmosios papasakotos istorijos, taip jau sutapo, nukėlė į įvairiausius pasaulio kampelius ir nejučia ėmė sėti mintį, kad žmonės laimę atranda tik palikę savo gimtąjį kraštą.
Tačiau kiek žmonių, tiek ir jų gyvenimo istorijų. Ir ne visiems reikia to, ką galima atrasti svetur. Laimę, meilę ir vidinę ramybę Toma atrado ne tik savo gimtojoje šalyje, bet ir savo vaikystės mieste, už nugaros palikusi mylimą Vilnių ir karjerą.
„Visi pokyčiai gyvenime verčia permąstyti tam tikrus dalykus, ko nors atsisakyti, įvertinti, kas iš tiesų svarbu. Kad ir kalbant apie šeimos kūrimą – teko nemažai su savimi padirbėti, kad su ta mintimi susigyvenčiau. Po viso to supranti, kad nei darbas, nei pinigai nėra visas gyvenimas.
Prabėgo devyneri metai, kai esame kartu su Andriumi, bet aš vis dar beprotiškai įsimylėjusi. Kai supranti, kad su tuo žmogumi nori kurti gyvenimą, šeimą, namus, pati neturi aiškios vizijos, kuria sektum, o jis turi ir ta svajone tiesiog dega, su tuo niekas negali varžytis. Tuos sprendimus darai dėl bendros ateities“, – sako Toma, neslėpdama, kad persikelti gyventi į ramesnę vietą buvo Andriaus, o ne jos svajonė.
Kai supranti, kad su tuo žmogumi nori kurti gyvenimą, šeimą, namus, tuos sprendimus darai dėl bendros ateities.
– Jaunų žmonių kėlimasis gyventi į užmiestį dabar jau nieko pernelyg nebestebina. Tačiau pačiam juk vis tiek reikia viską galvoje perprogramuoti, ypač, kai horizonte visada buvo didmiestis. Su kokiais sunkumais teko susidurti ir koks buvo tas adaptacinis laikotarpis?
– Iš pradžių mintis, kad turėsiu palikti Vilnių, veiklas, nebegalėsiu taip dažnai matytis su draugais, eiti į renginius, nebuvo labai lengva. Tačiau nepasakyčiau, kad tie pokyčiai vyko drastiškai. Tokius savo norus Andrius buvo išsakęs seniai, visada ta mintimi ir gyveno, kad kada nors teks pradėti ieškoti vietos namui gamtos apsuptyje, kur galėtų puoselėti nedidelį ūkį, auginti avis, o svarbiausia – būtų erdvės ir mažiau streso aplink.
Iš pradžių ieškojome namų aplink Strėvą, kad būtų netoli Vilniaus. Tačiau taip nutiko, kad atsirado žemė prie Alytaus, prie ežero, nuvykome apžiūrėti ir nusprendėme, kad ten bus mūsų namai.
Andrius į Alytų iš Vilniaus išsikėlė anksčiau, apie pusmetį gyvenome pusiau atskirai: aš keturias dienas dirbdavau Vilniuje, penktadienį jau traukdavau į Alytų ir ten leisdavau savaitgalį. O artėjant gimdymui jau ir pati persikėliau. Taigi turėjau gana netrumpą adaptacinį laikotarpį, kad apsiprasčiau su mintimi ir naujaisiais namais.
– Aplinkiniai kartais, o gal ir dažnai, mėgsta mums primesti, kad darome tam tikrus sprendimus, tačiau ne patys jų norime, o taikomės prie kito. Taip iš dalies buvo ir jūsų atveju, tačiau klausantis atrodo, kad ir jūs atradote savo laimę, pati galbūt to nesitikėdama?
- Taip ir nutiko. Man laimė visada buvo artimi žmonės, o kai turiu savą šeimą – didesnės laimės ir neįsivaizduoju. Nematau nieko bloga, kad vienas žmogus labiau derinasi prie kito. Santykiuose to ir neišvengsi. Svarbiausia yra supratimas ir palaikymas.
Andrius mane įkvepia daryti labai daug gerų ir man pačiai naudingų dalykų, visada mane palaiko, kad ir ką sumanyčiau. Kartais pasvarstau, koks būtų mano gyvenimas be jo, ir žinau, kad tikrai ne toks, koks yra šiandien. Greičiausiai gyvenčiau Vilniuje ar net kitoje šalyje, būčiau pilna streso, labai daug dirbčiau ir veikiausiai dar neturėčiau šeimos.
Sakiau, kad niekada negrįšiu į Alytų ir niekada netekėsiu už alytiškio. Niekada nesakyk niekada. Taigi prisispjaudžiau į tą šulinį, o dabar geriu iki dugno (juokiasi).
Sakyčiau, pažintis su Andriumi ir ta užgimusi meilė visiškai pakeitė mano gyvenimą ir net kai kuriuos planus. Sakiau, kad niekada negrįšiu į Alytų ir niekada netekėsiu už alytiškio – matydavau, koks jų mentalitetas, tie vaikinai manęs visai netraukė. Niekada nesakyk niekada. Taigi prisispjaudžiau į tą šulinį, o dabar geriu iki dugno (juokiasi).
Kita vertus, nepavadinčiau šio sprendimo aklu sekimu paskui kitą žmogų – laukėmės kūdikio, tad turėjau ir savo tikslą – auginti vaiką, kurti šeimą ir namus. O kai gimė Vytautas, neturėjau laiko nei kada liūdėti, nei ko pasiilgti, visas dėmesys buvo atiduotas jam. Tad tas adaptacinis laikotarpis nebuvo jau toks liūdnas ir skausmingas, kaip iš pradžių galėjo atrodyti.
– Tai kuo šis alytiškis jus vis dėlto sužavėjo?
– Andrius visada buvo ir tebėra kitoks. Labai švelnus, šiltas, nuoširdus – viską iš dūšios darantis žmogus. Seniai pastebėjau, kad ne tik mane, bet ir kitus sugeba išklausyti, palaikyti, paskatinti. Aišku, pradžioje buvo viskas paprasčiau – patraukė išvaizda, man jis labai gražus, tos ilgos blakstienos (juokiasi)!
Mes ganėtinai skirtingi: jis ramesnio būdo, labiau susikoncentravęs, aš visada būdavau „išsitaškiusi“, minčių, reikalų milijonas. Stebėdavau jį ir galvodavau: kaip iš tiesų faina tiesiog ramiai čia ir dabar būti. Jis skleidė daug ramybės, kuri paliesdavo ir mane.
– Didesnė ramybė, mažiau įtampos, lėtesnis gyvenimo tempas tikriausiai yra ir tam tikri mažo miesto privalumai. Ką dar jame atradote?
– Manau, kad vienas didžiausių, palyginti su gyvenimu didmiestyje, tai ritmo skirtumas ir dėl to atsirandantis stresas. Vilniuje gyvendamas visada leki, bėgi, skubi, vakarais važiuodamas iš darbo atsiduri spūstyse. O čia viskas kur kas greičiau pasiekiama, alytiškiams jau ir šešios mašinos reiškia spūstį (juokiasi).
Čia visai kitaip dėliojasi laikas. Sutaupome jo kelionėms pasiimti vaiką iš darželio ir pan. Tą laiką išnaudojame pasivaikščiojimams parke. Mes su vaiku visada gamtoje, šalia ežeras, juntama ramybė, kurią, beje, pastebiu ir kituose žmonėse.
Vilniuje gyvendamas visada leki, bėgi, skubi, vakarais važiuodamas iš darbo atsiduri spūstyse. O čia viskas kur kas greičiau pasiekiama, alytiškiams jau ir šešios mašinos reiškia spūstį.
– Ko pasiilgstate Vilniuje?
– Iš manęs draugės juokiasi, kad atvažiavusi į Vilnių neužsuksiu į svečius, bet tikrai nuvyksiu į „Akropolį“ (juokiasi). Mėgstu parduotuves ir man labai jų trūksta Alytuje. Ta proga išmokau puikiai apsipirkti ir viską, ko reikia, užsisakyti internetu.
Į Vilnių visada gera sugrįžti, užplūsta prisiminimai, tačiau, kad jausčiau begalinę nostalgiją, taip nėra. Ir kai pasvarstau, kaip būtų, jei grįžtume ten gyventi, išsigąstu, kad paskęstume tame didelio miesto šurmulyje, vėl imtų panika, kad nieko nespėji. Kita vertus, ir Vilnius, ir Kaunas yra visai šalia. Kai norisi, kai reikia – sėdi ir nuvažiuoji. Pastaruoju metu esame labai atradę Kauną, dažnai ten vykstame.
– Daug metų dirbate žiniasklaidos srityje savireklamos projektų vadove. Šiuo metu jums motinystės atostogos, tačiau jau porą metų užsiimate kita širdžiai miela veikla – vedate kalanetikos treniruotes moterims. Kas pastūmėjo tapti trenere?
– Nuo mokyklos mane lydėjo šokis, įvairios mankštos. Būdama paauglė šokau Alytaus krepšinio palaikymo komandoje, pati kūriau šokius ir baigdama vidurinę norėjau stoti studijuoti šokį Klaipėdoje. Tačiau šeima pastūmėjo imtis teisės studijų. Vėliau jas iškeičiau į psichologijos studijas, supratusi, kad teisė – visiškai ne man. Ir dar pirmaisiais studijų metais pradėjau dirbti žiniasklaidos srityje su savireklamos projektais.
Visada mėgau savo darbą, tačiau, be jo, mano gyvenime visada buvo ir sportas. Jis man labiausiai padeda atsipalaiduoti. Kaip pati sakau: geriausiai jausdavausi tarp treniruoklių ir kai prakaitas žliaugia (šypsosi). Taigi dar gyvendama Vilniuje lankiau įvairias treniruotes, o imti jas vesti pačiai pastūmėjo mano mokyklos laikų trenerė, kuri iš Alytaus persikėlė į Vilnių ir pradėjo ten dirbti.
Ta mintis mane užkabino, pradėjau daug domėtis, vaikščiojau į mokymus, kursus. Prireikė kelerių metų, kad gaučiau trenerės sertifikatą, nes pagrindinis darbas suvalgydavo daug laiko. Šiuo klausimu visada labai palaikė ir Andrius, o mano trenerė buvo žmogus, padėjęs į tą ratą įsisukti. Tad pradžia Vilniuje buvo gana sėkminga. Nežinojau, kaip seksis šią veiklą vystyti Alytuje ir pritraukti moterų. Bet po gimdymo apsisprendžiau, kad noriu atsiduoti kalanetikai.
– Kodėl būtent kalanetika?
– Man ji dėl savo lengvumo, atsipalaidavimo, tam tikro moteriškumo buvo arčiausiai širdies. Trenerį visi įsivaizduoja kaip tobulų formų žmogų ir tikisi, kad taip ir atrodysi. Iš esmės tokia ir yra trenerio vizitinė kortelė – tobulas kūnas. Kalanetika man tuo ir patiko, kad čia nėra tik kūno kulto, o daugiau emocinis, psichologinis savitumas, moters būsena ir mintis, kad jai reikia daugiau atsipalaiduoti, neskubėti.
Šiuo klausimu irgi teko nemažai padirbėti: vaikščiojau į kalanetikos mokyklą, mokiausi, važinėjau į kursus, ėmiau daugiau gilintis būtent į šią sporto rūšį. Ir pradžia nebuvo itin lengva, moterys ir dabar su šypsena prisimena, kaip per pirmąsias treniruotes drebėdavo mano balsas (šypsosi).
– Tenka girdėti istorijų, ir gal ne taip jau mažai, kaip žmonės laimę atranda išvykę į kitą šalį. Jums užteko išvykti į kitą miestą, drauge su mylimu vyru. O ar kada buvo minčių pakelti sparnus toliau, už Lietuvos ribų?
– Taip, man tikrai užteko ir tiek. Sakyčiau, kad manyje daug tokio savotiško patriotizmo. Niekada nebuvo minčių, kad norėčiau gyventi svetur. Visada tikėjau, kad savo laimę galiu susikurti ir čia. Man Lietuvoje visada buvo gera gyventi, gal ir pati stengdavausi, kad taip būtų.
Andrius toks žmogus: nori būti čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Jis man visada ir primena, kad ne kas kitas, o mes patys kuriamės gyvenimą, kokio norime.
Kalbant apie pokyčius, man tikrai užteko ir to, kad pakeičiau miestą, prilygo jausmui tarsi būčiau pakeitusi šalį. Kartais tikrai pasijusdavau kaip mano geriausia draugė Raselė, kuri su vyru Domu, beje, Andriaus broliu, žiemoti vykdavo į Fuerteventūrą. Čia irgi viskas buvo nauja: ir miestas pasikeitęs, ir žmonės, ir mums nauji namai, įsikūrimas, pripratimas.
Esu tas žmogus, kuris negali be savo artimų žmonių. Tad gyventi svečioje šalyje be savų būtų labai sunku. Man ir mamą norisi dažniau matyti, nes ji jau keliolika metų gyvena Vilniuje, tas laikas taip greit bėga, visada darbai, rūpesčiai, viskas tarsi tampa svarbiau už žmonių santykius, bendravimą, susitikimus. Todėl stengiamės ir įvairiausių kelionių pasiplanuoti, kad daugiau laiko praleistume kartu.
Ir gyvendami čia turime daugybę veiklos: kasdien sėdame prie kompiuterių ir savų reikalų, veiklų, Andrius turi savo verslą, o drauge su broliu Domu rūpinasi ir sodyba prie Dusios ežero, kur vasarą laukiame poilsiautojų ir vandens pramogų mėgėjų. Daug savo rankų ten pridedame ir mes su Rasele.
Kai sužinojau, kad juodu su Domu, grįžę iš Fuerteventūros, palieka Vilnių ir keliasi gyventi į Alytų, iš laimės verkiau dvi dienas. Mes kaip viena didelė šeima (šypsosi).
Kartais juokiuosi iš Andriaus, kai šis ima sakyti, kad nenori gyventi nuolat skubėdamas, patirdamas įtampą, neturėdamas kada drauge su manimi prisėsti kieme ant suolo išgerti arbatos, nes mes tikrai dabar gyvename kur kas ramiau, nei gyventume Vilniuje.
Jis toks žmogus: nori būti čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Jis man visada ir primena, kad ne kas kitas, o mes patys kuriamės gyvenimą, kokio norime.
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.
Visus „Gyvenu, kaip noriu“ tekstus rasite ČIA.
Jei jus supa tokie žmonės arba pats esate vienas tokių, parašykite mums gyvenimas@15min.lt.
