Gyvenimą pakeitė žinia apie galvoje esantį auglį
Slovėnijoje gimęs ir užaugęs Alenas nuo vaikystės mėgo sportą – labiausiai jo dėmesį traukdavo futbolas. Aktyvi veikla vyrą taip žavėjo, kad, baigęs mokyklą, jis ėmė studijuoti sporto universitete.
„Mane galima vadinti profesoriumi, bet, manau, labiau esu sporto mokytojas, – šypteli A.Kobilica. – Man patiko dirbti su jaunais žmonėmis, mokyti, kaip reikia sportuoti. Tai buvo tikrai didelis mano noras. Vėliau papildomai įgijau tokių licencijų, kaip gelbėtojo, slidinėjimo ir plaukimo instruktoriaus.“
Studijų metu Alenui taip pat kilo mintis įkurti kelionių agentūrą, kuri siūlė slovėnams keliauti į užsienį. Per vieną išvyką Atėnuose vyras netikėtai susipažino su dviem italais, kurie, pasirodo, sukosi mados versle.
„Kai šnektelėjome, jie mane pakvietė atvykti į Milaną. Taip tapau profesionaliu modeliu – mano karjera truko maždaug 15 metų. Dirbdamas šį darbą, keliavau po pasaulį, aplankiau visus žemynus. Taip atrodė mano gyvenimas“, – prisimena A.Kobilica.
Vis dėlto 2008 metų pabaigoje Aleno gyvenimas pasikeitė. Vyras ėmė jausti energijos trūkumą, todėl pradėjo ieškoti, kodėl taip gali būti. Galiausiai jis iš gydytojų išgirdo žinią, kad jo galvoje yra auglys.
„Vieni iš dažniausių simptomų, liudijančių, kad turi galvos auglį, yra skausmas, vėmimas, bet aš nieko nejaučiau. Gydytojai sakė, jog taip pasitaiko itin retai. Kitu atveju aš būčiau daug anksčiau kreipęsis pagalbos“, – pasakoja A.Kobilica.
Anot Aleno, jam buvo nuspręsta daryti operaciją, per kurią turėjo pašalinti auglį. Vyras tikėjosi, kad po to galės sugrįžti į anksčiau turėtą įprastą gyvenimą, tačiau operacija pakrypo neplanuota tėkme.
„Paaiškėjo, kad operacija nebuvo tokia gera idėja. Ji tarsi buvo atlikta tobulai, bet po jos aš praradau regėjimą, nes buvo užspausti regos nervai, – sako A.Kobilica. – Nors iš pradžių viską mačiau gerai, regėjimą praradau praėjus porai dienų.“
Teko išmokti gyventi tamsoje
Išgirdęs diagnozę, Alenas pajautė palengvėjimą, nes pagaliau žinojo priežastį, kodėl jo savijauta jau kurį laiką buvo prasta. Vis dėlto šis jausmas greitai dingo, kai po operacijos vyras prarado regėjimą.
„Iki tol nesupratau, kas su manimi negerai, nes energija buvo tokia menka... Nors paskui pagalvojau, kad taip gyvena koks 80 proc. žmonių pasaulyje, tad galbūt tai yra normalu? Kai kraujo tyrimų rezultatai buvo puikūs, aš toliau kankinausi, nes nesupratau, kas yra ne taip, – pasakoja A.Kobilica. – Tikėjausi, kai auglį pašalins, vėl jausiuosi puikiai.
Iš tiesų, taip ir nutiko. Kai po operacijos atmerkiau akis, pajaučiau energijos pliūpsnį. Bet po kelių dienų mano regėjimas išnyko.“
Pirmomis dienomis po operacijos Alenas neturėjo jokios blogos nuojautos, tačiau, kai regėjimas jį pamažu apleido, vyras tai priėmė kaip gyvenimo iššūkį.
„Pasakiau sau – tiek metų mačiau puikiai, o dabar nematau nieko. Pažiūrėkime, ką galiu su tuo padaryti“, – prisimena A.Kobilica.
Iki tol Aleno regėjimas buvo puikus, tačiau dabar, kaip pats sako, gyvena kone aklinoje tamsoje. Jis tik šiek tiek geba suprasti, kai, pavyzdžiui, tamsiame kambaryje kas nors įjungia šviesą.
„Esu oficialiai aklas. Nematau net jokių šešėlių ar ko nors panašaus, – teigia A.Kobilica. – Anksčiau aš mėgdavau įsidėmėti įvairias detales. Mačiau pasaulį, žmones, žinau, kaip viskas atrodo. Turėta fotografinė atmintis labai padeda. Todėl dabar, kai man kas nors apie kažką pasakoja, įsivaizduoju tai vizualiai.
Pavyzdžiui, kai keliauju, yra kur kas lengviau. Žinau, kaip atrodo paplūdimys, žinau, kaip atrodo palmės.“
Gyvenimui paruošus sunkių išbandymų, daugeliui žmonių kyla klausimas – kodėl taip nutiko būtent man? Visgi Alenas tam prieštarauja ir tikina, jog jis klausia priešingai – o kodėl ne jam?
„Tai gali nutikti kiekvienam, tad kodėl turėtų taip būti ne man? Pats savęs neklausinėdavau priežasčių, bet man dažnai šį klausimą užduodavo aplinkiniai. O mano atsakymas labai paprastas. Į tokias situacijas patenka žmonės, kurie gali su tuo susidoroti. Aš į tai žiūriu per tokią prizmę“, – aiškina A.Kobilica.
Tapo profesionaliu sportininku
Prieš netekdamas regėjimo, Alenas aktyviai užsiiminėjo sportu, tačiau net aklumas jo nuo to nesustabdė. Negana to, vyras tapo profesionalu ir turi įvairių laimėjimų gimtojoje šalyje, Europoje ir pasaulyje.
„Turint neįgalumą, sportuoti tikrai yra sunkiau. Pavyzdžiui, anksčiau eidavau į plaukimo treniruotes – sėsdavau į automobilį, važiuodavau į baseiną ir sportuodavau. Dabar reikia įdėti daugiau pastangų.
Turiu susiorganizuoti, kaip nuvyksiu, be to, reikia, kad treniruotėje būtų treneris, kuris, man artėjant prie baseino krašto, sumuštų lazdele, jog žinočiau, kad jau turiu apsisukti. Tad taip, turiu įdėti kur kas daugiau energijos, jog pasiekčiau tokį patį rezultatą, kaip būdamas sveikas“, – pasakoja A.Kobilica.
Visgi Alenas pasiilgsta kitų aktyvių veiklų, kuriomis užsiimti nebegali – paplūdimio tinklinio, krepšinio.
„Galima važiuoti dviračiu, bėgioti, bet viskas vyksta tandemu, – sako A.Kobilica. – Norint užsiimti komandiniu sportu, reikia suburti daugiau tokių žmonių, kaip tu. Didesnėms šalims tą padaryti yra lengviau.“
Norėdamas būti geriausia įmanoma savo paties versija, Alenas džiaugiasi matomais įdedamų pastangų rezultatais.
„Dabar aš 100 metrų nuplaukiu 10 sekundžių greičiau nei anksčiau. Tai reiškia, kad aš treniruojuosi kur kas daugiau“, – aiškina A.Kobilica.
Paklaustas, ką norėtų pasakyti kitiems žmonėms, išgyvenantiems panašią situaciją, Alenas turi vieną svarbų patarimą – nelaikyti savęs auka.
„Kai taip atsitinka, labai lengva tapti auka, jaustis vargšui. O tai nepadeda, dar labiau prislegia. Geriau apsupkite save pozityviai nusiteikusiais žmonėmis, kurie stengtųsi jus suprasti“, – linki A.Kobilica.
