Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Šia proga Vilniaus miesto savivaldybė pristato interviu seriją „Tylūs geradariai“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Socialinė darbuotoja Nadežda Davidson Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose dirba nuo šių metų pradžios. Ji kasdien rūpinasi Alzheimerio liga ir kitomis demencijos formomis sergančiais senjorais, suteikdama ne tik būtiniausią pagalbą, bet ir brangias vilties akimirkas. Nadeždos atsidavimas ir rūpestis rodo, kad net mažiausi veiksmai gali turėti didelę įtaką kitų gyvenimams.
– Nadežda, papasakokite, kaip apsisprendėte tapti socialine darbuotoja? Kas jus paskatino?
– Visą savo vaikystę praleidau galvodama, kad tapsiu diplomate ar archeologe, tačiau laikui bėgant supratau, kad į gyvenimą reikia žiūrėti realiai. Nusprendžiau, kad rinksiuosi tarp pedagogės ir socialinės darbuotojos profesijų.
Rinktis būtent pastarąją paskatino supratimas, kad socialinis darbas, visų pirma, yra apie meilę sau, augimą, išminties ir kantrybės mokymąsi. Čia itin svarbu išmokti gerbti tiek save, tiek aplinkinius, ugdyti saikingumą, santūrumą ir gilų empatijos jausmą įvairioms visuomenės grupėms.
Socialiniame darbe atsiskleidžia tikrasis suvokimas, kaip svarbu bendradarbiauti su žmonėmis, gerbiant jų ir savo ribas.
– Šiuo metu dirbate Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, kuriuose studijų metu atlikote praktiką. Kaip priėmėte sprendimą čia pasilikti dirbti ir toliau?
– Mano tikslas buvo rasti vietą, kur prisidėdama galėčiau organizacijai, žmonėms atnešti realios, apčiuopiamos naudos. Turiu pripažinti – kažkas mane iškart patraukė paskambinti į Fabijoniškių socialinių paslaugų namus.
Kai atlikinėjau praktiką, Ukrainoje prasidėjo karas. Tūkstančiai žmonių, tarp jų ir senjorai bei asmenys su negalia, buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Fabijoniškių socialinių paslaugų namai tapo viena iš organizacijų, kuri galėjo padėti bėgantiems nuo karo baisybių. Tikiu, kad tai buvo likimas – tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Socialinio darbuotojo darbas dienos centre reikalauja ne tik komandinio darbo įgūdžių, bet ir gebėjimo savarankiškai vykdyti tam tikras veiklas. Nors kasdienėje veikloje komanda atlieka svarbų vaidmenį, tačiau savarankiškumas ir gebėjimas priimti sprendimus yra socialinio darbuotojo veiklos pagrindas.
Dėl ypač jautraus darbo pobūdžio, kiekviena diena yra skirtinga. Pavyzdžiui, vieną dieną galiu praleisti planuodama senjorų užimtumo veiklas ar išvykas, tvarkydama dokumentus, o kitą – jau bendrauju su dienos centro lankytojais, visą laiką skirdama tik jiems.
– Kokias emocijas jaučiate, galėdama padėti žmonėms jiems sunkiu gyvenimo laikotarpiu?
– Dar savo praktikos metu daug bendravau su vyresnio amžiaus karo pabėgėliais iš Ukrainos, senjorais.
Skaudžios jų istorijos man buvo itin gerai suprantamos, kadangi karas neaplenkė ir mano šeimos. Jie nuolat mums dėkodavo, net už pačius paprasčiausius dalykus: maistą, drabužius, pagalbą verčiant dokumentus ar palydėjimą pas gydytojus. Tai palietė mane iki širdies gelmių.
Puikiai prisimenu ir atvejį, kuomet lydėjau Alzheimerio liga sergančią senjorę į ligoninę. Jai buvo sunku suprasti, kas vyksta ir kodėl ji yra vežama pasitikrinti sveikatos. Atvykus į ligoninę matėsi, kad moteris yra stipriai išsigandusi, jos žvilgsnis klaidžiojo po patalpas, kol surado mane. Tai buvo lyg tylus prašymas nepalikti jos vienos.
Tądien buvau vieninteliu žmogumi, galinčiu suteikti jai paramą, pasidalinti ramybe ir įtikinti, kad ligoninėje yra saugu.
– Pasidalinkite patirtimi, kaip sprendžiate darbe iškylančias problemas?
– Iššūkių kyla tiek rūpinantis demencija sergančiu asmeniu, tiek bendraujant su jo artimaisiais. Tokiose situacijose stengiuosi nepamiršti savo žmogiškumo ir juos suprasti – matyti, kaip mylimas žmogus po truputį praranda visus savo prisiminimus, nėra lengva.
Dirbu mūsų dienos centro lankytojų labui, todėl jų sveikata ir komfortas man yra patys svarbiausi. Esu pasirengusi atstovauti senjorų interesams, siekiant užtikrinti jų gerovę – jei situacija reikalauja griežtumo, tikrai nebijau išreikšti susirūpinimo.
– Kas jus įkvepia dirbti?
– Dirbti būtent čia mane įkvepia galimybė prašviesinti senjorų dieną nepaisant to, kad jų džiaugsmo akimirkos gali užtrukti vos porą momentų.
Nežiūriu į senjorus su demencija kaip į žmones, negebančius dalyvauti visuomenės gyvenime ir užimtumo veiklose. Atvirkščiai – manau, kad jų įtraukimas į skirtingas veiklas yra prasmingas ir be galo reikalingas. Juk mes negalime nuvertinti žmogaus dėl tam tikros ligos.
Be to, visi amžėjame ir tikrai nežinome, kas mūsų lauks naujame gyvenimo etape. Dėl to gerumas kitam žmogui visada turėtų rasti vietą mūsų gyvenime.
– Papasakokite apie savo svajones – jei turėtumėte neribotas galimybes ir resursus, kokį projektą ar iniciatyvą norėtumėte įgyvendinti savo darbo srityje?
– Šiuo metu kartu su mūsų komandos psichiatre rengiu klausimyną, kuris bus naudojamas vyresnių nei 45 metų žmonių Alzheimerio ligos profilaktikai. Daugiau panašių iniciatyvų mūsų šalyje dar nėra, todėl šis projektas man yra labai svarbus.
Praktika rodo, kad daugelis žmonių arba ignoruoja, arba nepastebi ankstyvųjų demencijos požymių, nors būtent šiose stadijose ligos galima išvengti. Mūsų klausimynas skirtas tokius požymius nustatyti ankstyvoje stadijoje, kai dar įmanoma įsikišti ir sustabdyti ligos vystymosi procesą. Tikrai norėčiau, kad mūsų anketa būtų integruota ir į kitų ES šalių Alzheimerio prevencijos praktikas.
Mano tikslas yra parodyti, kad demencija nėra mirties nuosprendis – kad asmenys su Alzheimerio liga gali gyventi oriai ir gauti kokybišką priežiūrą.
Daugiau informacijos apie Vilniuje teikiamas paslaugas demencija sergantiems garbaus amžiaus žmonėms galite rasti čia.
