– Dažniausiai gydytojai kalba kaip kunigai – rimtai ir monotoniškai. Jie nuvargę, be to, į jų pareigas neįeina kelti pacientams nuotaiką, nors, man regis, žmonės dažnai kaip pridėtinės jūsų darbo vertės norėtų ir optimizmo, kad viskas bus gerai...
– Taip, gydytojai, ypač vyresni, pavargę ir praradę gyvenimo džiaugsmą. Tą pastebiu ir kai pati kaip pacientė apsilankau kokioje nors gydymo įstaigoje. Piktas gydytojas yra blogai, o dar blogiau – pikta ir nuvargusi slaugytoja, kuri jau seniai nebemyli žmonių. Kodėl visame pasaulyje gydytojų algos didelės? Todėl, kad jie nebūtų pervargę, nelaimingi, išsekę, lakstantys į penkis darbus, kad galėtų išrašyti ne tik vaistų, bet ir gyvenimo džiaugsmo. Kad vis dar mylėtų savo pacientus.
– Gal tą meilę sunku ilgus metus puoselėti?
– Aš dar nė karto nesigailėjau, pasirinkusi tokią profesiją. Pataikiau į dešimtuką! Gyvenime daug kartų tenka rinktis, ir aš padariau daugybę klaidų, tačiau bent jau profesiniu atžvilgiu pataikiau ten, kur reikia, ir labai gerai jaučiuosi tose savo rogėse. Nors vėliau medicinos studijos – ypač Kaune – buvo, švelniai tariant...
– Žiaurokos?
– Grūdinančios. Tad jei jau esi baigęs tuometinį Kauno medicinos institutą, nebeprapulsi. Išgyvensi bet kokiomis sąlygomis, nes esi ragavęs diedovščinos, esi gniuždytas ir žemintas. Betgi atsilaikei! Pateiksiu pavyzdį. Mano kolegos vilniečiai gydytojai sako: „Jeigu rezidentas ateina prie gydytojo kabineto, mandagiai beldžiasi ir klausia, ar gali užeiti, – jis mokslus baigė Kaune.“ Nes kiti jaučiasi lygiaverčiai savo vyresniems kolegoms – atsidaro duris ir įeina. Kauniečiai naujai iškepti medikai jaučiasi užguiti. Mums buvo įteigta žinoti savo vietą ir per daug nešokinėti. Dabartiniu požiūriu tada patyrėme tikrą psichologinį smurtą.
– Kažkodėl nelabai įsivaizduoju jūsų užguitos...
– Atsilaikiau, užsigrūdinau, nes turėjau tikslą ir, manau, pašaukimą. Dažnai atsimindavau tas stiprybės teikiančias akimirkas, tą visiškos laimės dieną, kai stovėjau prie skelbimų lentos ir radau save pirmakursių studentų sąrašuose – man norėjosi ir verkti iš džiaugsmo, ir net paglostyti tą vardą ir pavardę „Asta Vyšniauskaitė“ baltame lape... Mūsų kursą baigė perpus mažiau žmonių, nei įstojo: vieni dar mokydamiesi išėjo dirbti į farmacijos kompanijas, nes norėjo geriau gyventi, keletas tiesiog palūžo. Įdomu, kad po dešimties metų darbo tose farmacijos kompanijose dauguma jau grįžta dirbti gydytojais, stoja į rezidentūrą ir vėl atsiduria mokinio pozicijoje – solidūs vyrai, buvę vadovai, šeimos galvos... Tai sunku ir verta pagarbos.
– Jei studijuodami buvote taip muštruojami, kaip išdrįsote eiti į konkursą „Mis Lietuva“?
– Ir tada, ir dabar esu linkusi neatsisakyti atsiveriančių galimybių – man pasiūlė, aš nuėjau. Visada buvau azartiška: kodėl nepamėginus? Bet, oi, kaip baisu buvo grįžti į mokslus... Net neįsivaizdavau, kaip į mane žiūrės dėstytojai, ar priims tokią, kokia buvau, o ne tokią, kokią gal norėjo matyti. Gal įvertins kaip kvailutę, kuri žengė netikusį žingsnį? Mokiausi įnirtingai, naktimis, iš visų jėgų, kad neatsilikčiau. Mano nuostabai, ir kai laimėjau karūną, ir kai vėliau praleidau tris savaites konkurse „Mis pasaulis“ Seišeliuose, pajutau tolerantišką ir žmogišką dėstytojų požiūrį. Dabar turbūt taip nedramatizuočiau tų pažymių, į viską žvelgčiau paprasčiau, bet tada stengiausi mokytis tik labai gerai, norėjau viską pasiekti savo jėgomis, nes neturėjau jokio užnugario.
– Ar grožis gydytojai daug reiškia?
– Mano srityje tai yra puiku. Gydytojas turėtų atspindėti tai, ko moko pacientus. Aš kalbu apie sveiką, prižiūrėtą odą, atlieku estetines odos procedūras, todėl turiu atrodyti taip, kad į mane pažiūrėję jie tikėtų, jog ir pati stengiuosi, o ne vien dėstau teorines tiesas. Ar eitumėte pas nutukusį dietologą? Jau po pirmo mesto žvilgsnio gali suvokti, ar tu tuo gydytoju tiki, ar ne.
Grožis visose specialybėse reiškia daug – o juk pas mus itin daug gražių moterų, tik vienos jaučiasi gražios ir gražinasi; kitos dar nežino, kad yra gražios, ir nepelnytai save apleidžia. Jos itin vertina natūralumą, gyvena ekologiškai ir nesidažo, nevertina grožio procedūrų. Kitos moterys perdėtai save dailina ir tobulina, nuolat jaučiasi netobulos. Dažnai girdžiu kalbų, kad metai joms alsuoja į nugarą, kad aplink pilna gražesnių, jaunesnių, protingesnių konkurenčių. Tai moterų, kurios nepakankamai savimi pasitiki, bėda. Bet, ko gero, ne tik jų – visuomenė verčia moteris būti tobulas. Juk labai retai kokiam nors savininkui ateina į galvą, kad, pavyzdžiui, stilingų drabužių parduotuvei solidumo suteikia brandi konsultantė. Betgi pas mus viskas turi būti ne solidu, o gražu, blizgu, jaunatviška.
– Šou pasaulio dėsniai keliami į gyvenimą?
– Būtent – mes norime parodyti, kad siekiamybė yra tobulai graži ir tobulai viską spėjanti moteris. Didžioji dalis mano pacienčių, norinčių patempti ir atjauninti odą lazeriu, dar neturi nė trisdešimties. Jos įsitikinusios, kad „reikia skubiai ką nors daryti“.
– Bet kodėl reikia taip stengtis iš savęs gražios kurti dar gražesnę?
Mums žiniasklaida tobulo vyro nesiūlo, bet tobulos moters pavyzdį – būtinai.
– Todėl, kad moterims Lietuvoje labai aukštai užkelta kartelė. Mes labai daug reikalaujame iš moterų ir beveik nieko – iš vyrų. Na, būtų gerai, kad šiek tiek pinigų uždirbtų. Viskas! Viešoji nuomonė yra tokia.
Mums žiniasklaida tobulo vyro nesiūlo, bet tobulos moters pavyzdį – būtinai.
– Netikiu, kad realiame gyvenime VISOSE srityse galima būti tokiai, nors yra moterų, kurios būtent taip save pateikia.
– Netikiu ir aš. Galbūt daugelis tuo netiki. Bet – tokiomis moterimis norisi žavėtis. Ir netgi jomis nesąmoningai sekti. Užtat perfekcionistės ir graužiasi, kad jos ne tokios kietos, kaip tos tariamos tobulybės. Juk tobulybė sugeba taip savo galvoje susidėlioti stalčiukus, taip viską suderinti, kad net gražu: ir šeimoje gerai, ir darbe puiku, ir vaikai pavyzdingi, ir pinigų yra. Galvoji – oho, super! Todėl labai džiaugiuosi, kad niekam nepavydžiu. Man lengviau gyventi.
– Esate tobulai entuziastinga mama?
– Neminkite man ant pūslių! Deja. Norėčiau tokia būti, bet... Sutikite: visur ir visada būti entuziastingai, o juo labiau tobulai – neįmanoma. Arba save taip emociškai ir fiziškai išsunksi, kad tapsi nebereikalinga. Paskui girdi graudžias istorijas, kad „aš viską dėl jo paaukojau, vaikus gimdžiau, skalbiau, viriau, lyginau marškinius, o jis ėmė mane ir paliko“. Taip, išdavystė – baisu. Bet gal esmė – ne marškinių lyginimas? Gal tiesiog nereikia savęs pamiršti?
Kai grįžtu vakarais, jaučiuosi pavargusi ir vaikams to entuziazmo lieka mažai. O rytas, kaip ir kiekvienai dirbančiai mamai, būna lyg košmaras: išplėšiu iš lovų savo aštuonmetį Jokūbą ir septynmetį Domą, vos ne miegančius rengiu, ką nors greitomis paruošiu pusryčių ir vežu į mokyklas.
Į kurią nors bėgdama sutinku tokių pat bėgančių ir visur vėluojančių mamų. Ir kartais turiu sau įrodinėti, kad esu dar ir moteris, ne tik robotukas, nes nėra didesnio komforto, kaip neskubėti... Nesiskundžiu – kur kas sunkiau šeimoje dviem gydytojams: naktiniai budėjimai, užsitęsusios operacijos...
Juk daugumą berniukų mes, mamos, sugadiname augindamos. O paskui tų suaugusių vyrų netobulumus turime kompensuoti savo tobulumu.
Mano vyras Marius – ramus ir stabilus žmogus: jis moko mažiau gilintis į smulkmenas ir daugiau džiaugtis gyvenimu. Tai jis – tas laidininkas, kuris vakare kantriai išklauso mano pasakojimų apie dienos įvykius ir sugeba nuraminti. Noriu tik vieno – kad savo sūnų nesugadintume ir išaugintume tikrus vyrus, o ne tokius, kokiais moterys skundžiasi.
Juk daugumą berniukų mes, mamos, sugadiname augindamos. O paskui tų suaugusių vyrų netobulumus turime kompensuoti savo tobulumu.
– Dabar jau esate įsitvirtinusi gyvenime, bet anksčiau, ko gero, nebuvo lengva?
– Asmeniniame gyvenime teko mokytis ne tik iš svetimų, bet ir iš savų klaidų. Tačiau likimo, kuris mane ir žnaibė, ir mokė, pamokos veltui nepraėjo. Manau, kad iš kiekvienų, net ir nenusisekusių santykių galima išsinešti savų tiesų. O profesiniame gyvenime norėjau būti gera gydytoja, todėl neturėjau jokių abejonių, jokių svyravimų, kad gal kur nors geriau moka, gal kur nors paprasčiau. Žinojau, kad turiu svajonės link eiti iki galo.
Aišku, iš pradžių kaip visi jauni gydytojai troškau išgydyti visą pasaulį, įsivaizdavau, kad viską galiu ir viską moku, stebėjausi, kaip čia kitiems gali nepasisekti, nes man tai tikrai pasiseks, nes aš gi žinau, kaip reikia, juk tiek daug teorijos mokiausi. O paskui išmoksti dirbti... Euforija nuslūgsta, ir pamatai, kad yra tiesiog neišgydomų ligų. Tačiau mano specialybė, kuri kartu yra ir hobis, dieviška – žiauriai įdomi, su nuolat plūstančiomis naujovėmis.
– Pasirinkote džiugesnę sritį – bendrąją ir estetinę dermatologiją, ne venerologiją – kažkas irgi dirba tokį darbą, ar ne?
– Visada gali rinktis – tai man gyvenime labiausiai patinka. Iš vyresnės kartos gydytojų esu girdėjusi, kad sritis, kurioje dirbu, jiems yra „žemas lygis“, esą net ne medicina, o kažkas panašaus į kosmetologiją. Na, jų pasirinkimas kitoks. Bet jei ko nors nenori, negali, kas nors nepatinka, juk visada gali keisti kryptį, o ne dirbti iš inercijos. Aš negaliu būti įsprausta į kampą.
Kažkada dirbau penkiose darbovietėse, iš Vilniaus važinėjau į Kaišiadoris, bet nesigailiu – tai buvo atradimų metas. Miestelyje ilgai nebuvo dermatologo, tai pas mane ėjo būriais. Už durų susirinkdavo visas kaimas, ir jei ne mano slaugytoja Marytė, kuri mikliai surikiuodavo eilę, iš ten paromis nebūčiau išvažiavusi.
Būdavo tokių, kurie pro durų plyšį be eilės įkišdavo koją ir sakydavo: „Daktare, man nereikia konsultacijos, jūs tik į koją pažiūrėkit ir receptą duokit.“ Kitas, būdavo, atsiprašo, kad trukdo dėl niekų, nes esą tik „biškį pabėrė“. Nusirengia, pasižiūriu: o Jėzau, žydinti egzema! Trečias pareiškia: „Jūs tikriausiai matot, dėl ko atėjau.“ Na, nematau – dailus veidas, ir tiek. Pasirodo, du mažutėliai spuogeliai trukdo gyventi, nes žmogus situaciją apibūdina taip: „Matot, kokia baisi mano oda?“ Sako, jau buvo pas vieną gydytoją, o jis jokios bėdos nemato, turbūt jo rega prasta. Sutinku: žmogui tai yra bėda. Kaip ir viena raukšlė, kurią mato tik jos savininkė. Žmonėms tai katastrofa, ir aš turiu padėti. Ir būti nuoširdi. Nes jie atėjo pas mane su savo bėdom.
Gal išsipasakoja ir kitas bėdas?
– Būna ir taip. Jei aš per keliolika minučių neperkąsiu to žmogaus, nesuprasiu jo lūkesčių, jį labai nuvilsiu. Žinote, kas įdomu? Kartais daug savo srityje pasiekę, disertacijas apgynę medikai yra prasti psichologai, todėl žmonės skundžiasi: „Buvau pas TĄ, ir ką? Pažvelgė į mane per stalą, greit parašė receptą – nepadėjo man tie vaistai.“ Pasižiūriu – vaistai parinkti tobulai, nežinau, ką pridurti. Viskas turi būti gerai, bet žmogui nepadeda.
Jei kastume labai giliai, kiekvienas žmogus pas gydytoją ateina DAR ir dėl to, kad jam trūksta dėmesio. Todėl kartais jis pasiruošęs privačioje klinikoje dirbančiam gydytojui sumokėti didžiulius pinigus, kad to dėmesio gautų, kad galėtų išsisakyti. Kartais išvyniojame jo ligos istoriją kaip siūlų kamuolį: anksčiau buvo sveikas, o šįmet ligos užpuolė, nes, pasirodo, daug streso patyrė.
– Bet poliklinikos gydytojas tam turi dešimt minučių.
Gydytojas negali būti įkištas į rėmus, nes pavirsta aptarnaujančiu personalu, žaidžiančiu žaibo turnyrą diagnozė–receptas.
– Ir tai yra baisu. Jis skubėdamas rašo receptus, neturi laiko nė akių pakelti – gi už durų jau laukia eilė. Gydytojas negali būti įkištas į rėmus, nes pavirsta aptarnaujančiu personalu, žaidžiančiu žaibo turnyrą diagnozė–receptas. Geri gydytojai pasižymi puikia intuicija ir turi susikūrę savo sistemą, kaip kuo greičiau perprasti pacientą ir diagnozuoti ligą. Savo darbe galiu žmogui skirti pusvalandį – tik tada sugebu bent šiek tiek įsijausti ir išgirsti, kas slypi po jo skundais, nes kartais slypi visai ne tai, dėl ko jis atėjo. Tada ir gydymas būna kur kas geresnis, ir receptas nebeturi lemiamos reikšmės.
– Ar dešimt metų moteriai daug reiškia? Prieš dešimt metų ištekėjote, paskui gimė sūnūs...
– Dešimt metų moters gyvenime – grandiozinis laiko tarpas. Tam tikra informacija tave gali pakeisti ir per metus, o per dešimtmetį gali pasikeisti neatpažįstamai. Pasirinkau tokią profesiją, kurioje metai – mano draugai. Su kiekvienais metais tu įgyji vis daugiau patirties. Be to, tam tikra dalis žmonių tavęs nebelaiko „piemenka, kuri man čia pasakos, kaip gyvent“.
– Kurį laiką, kai gimė vaikai, jūsų darbinis gyvenimas buvo sustojęs. Buvote dėl to rami?
– Augindama pirmąjį, greitai ėmiau lauktis antrojo, su savo berniukais praleidau gražius dvejus metus namie, bet paskui tas uždaras gyvenimas ėmė nebepatikti. Kai radome auklę, kibau į darbą su triguba jėga. Medikui praleisti dvejus metus yra daug, bet manau, kad jei turi entuziazmo, gali viską! Tada viskas bus gerai.
– Ir meilės žmonėms nepritrūks?
– Kai ta baterija ima išsikrauti, kai jaučiu, kad po kelių sunkių mėnesių jau visai išsisunkiau, einu atostogų. „Meilė žmonėms“ skamba kaip lozungas; man tai, sakyčiau, yra gebėjimas jausti kitą. Noras įsijausti. Ir aš pati noriu eiti pas tokį gydytoją, kuris įsijaus.