Pati Diana yra kilusi iš Rokiškio rajono, o šiuo metu gyvena Vilniuje. Menas ir kūryba jos gyvenime yra jau daug metų, o intensyviai tapo 12 metų. Gėlės ir pievos, jūra, laivai ir traktoriai – pagrindiniai motyvai.
– Diana, minėjote, kad nė vieno paveikslo su traktoriumi nebeturite. Juos iš karto nuperka?
– Traktorių aš nepritapau tiek, kiek pievų ar žolių. Jei reiktų vertinti pagal populiarumą, tai pirmoje vietoje būtų pievos ir žolės, antroje – jūra, trečioje vietoje – traktoriai, o ketvirtoje – laivai. Šie motyvai man pačiai yra arčiausiai širdies.
Surengti traktorių parodą buvo sena svajonė, bet niekaip nepavyko tiek realių paveikslų į vieną vietą surinkti – mano traktoriai vis išvažiuoja. Tad tuo ir žavi karantininis virtualumas – galiu pristatyti parodą. Beje, kaip tik skambino ir vienas Seimo narys, pasiūlė traktorių parodą surengti ir Seime. Nebent vėliau, po metų, jei pasispausiu ir jų tiek nutapysiu.
Esu iš tų dailininkų, kurie važinėja po plenerus, todėl ir mano traktoriai – iš visų Lietuvos pakampių ir dažnai tapyti iš natūros.
Mano gyvenime buvo etapas, kai dėsčiau filosofiją. Turiu net tris aukštuosius išsilavinimus.
– Sulaukiate klausimo, kodėl tapote traktorius?
– Taip. Aš ir pati svarsčiau, kodėl pievos ir traktoriai? Turbūt todėl, kad mano vaikystė prabėgo tarp pievų ir traktorių, augant kaime.
– O kodėl tada jūra ir laivai?
– Nežinau. Man tiesiog labai gražu.
– Visi jūsų tapyti traktoriai – su savo istorija?
– Taip, ir visi realūs. Nė vieno nėra sugalvoto. Žinau, kur kiekvienas stovėjo, beveik kiekvieno nuotraukas turiu. Kai keliauju ir pamatau traktorių, jei galiu pritūpti prie jo, visaip kaip jį apžiūriu, apifotografuoju. Jei yra galimybė, tada tapau iš natūros. Taip man labiausiai patinka. Jei ne – tada vėliau, iš nuotraukos. Man ir draugai nuolat siunčia traktorių nuotraukas. Sako, štai šis vertas tavo teptuko.
– O kuris yra vertas jūsų teptuko?
– Tas, kuris daug nugyvenęs, kuris turi daug patirties ir gyvenimo randų. Jis yra įdomesnis, jis – kitoks, įgavęs individualų charakterį. Kai jie stovi nauji fabrike, kieme ar kokioje žemės ūkio technikos parduotuvėje – jie vienodi. Traktorius kaip traktorius. Jis kaip robotas.
Tačiau kai jis nugyvena dalį savo gyvenimo, tampa unikalus, individualus. Nebūtinai jis turi būti labai senas. Gali būti ir gana naujas, bet savitas: įdomioje aplinkoje, įdomūs žmonės su juo kažkokius darbus dirba. Traktoriaus individualumas jį, kaip ir kiekvieną tapybos objektą, padaro įdomiu.
– Kur yra traktoriaus poezija?
– Nežinau. Man gražu. Vaikystėje matydavau, kaip jie tarsi plaukia laukais. Forma yra labai graži: du dideli ratai, du mažesni ratukai. Beje, vaikystėje man senelis pirkdavo žaislus-traktorius. Mama kokią lėlę nuperka, o senelis – traktorių. Lėlė man negražu, o traktorių ir į lovą guldydavau.
Beje, vaikystėje man senelis pirkdavo žaislus-traktorius.
– Kokiose erdvėse žmonės tokius paveikslus kabina?
– Ne viską ir žinau. Vienas žmogus pasikabino miegamajame, kitas įmonės vadovas savo kabinete. Dar žinau, kad pirtyje yra vienas.
– Feisbuke dalijatės ir paveikslų istorijomis. Pasakojote apie tai, kad vieno traktoriaus nuotrauką jums atsiuntė ukrainietė dailininkė. Jums jis taip patiko, kad nutapėte tą žalią vabalą, besislepiantį krūmuose. Po metų Lenkijoje, Beskidų kalnuose, susipažinote su traktoriuko šeimininku.
– Taip, labai gera ši istorija. Buvo jų ir daugiau. Kartą stovėjau prie vieno traktoriaus kaime, pasiprašiau šeimininko, kad leistų. Išraiškingas buvo traktorius, ką tik dirbęs, tepalai po juo patekėję.
Stovėjau ir tapiau. Atėjo šeimininkas, papasakojo traktoriaus istoriją, savo santykį su traktoriumi, kaip jis dirbo kolūkyje ir kaip traktorius jam paveldėjimo teise iš kolūkio atiteko. Tada klausia: ar norite ledų? Visai norėčiau, nes karšta diena buvo.
Atnešė jis man ledų, o aš matau, kaip atsidaro namelio durys ir į mane piktai žiūri jo žmona. Galvojau: ar tik neiškels man pavydo scenos dėl traktoriaus ir ledų? Bet nieko, ramiai nutapiau.
Lenkijoje buvo toks traktoriukas, kuris man priminė piktą pokemoną. Jis stovėjo katilinėje, kur deginamos drožlės ir miestui teikiama šiluma – berods, juo pjuvenas vežiojo. Aš jį uzurpavau, o darbininkai ėmė trypčioti: greičiau tapyk. Tad ten reikėjo greitai susisukti.
Lenkijoje buvo toks traktoriukas, kuris man priminė piktą pokemoną.
Joniškio žemės ūkio mokykloje lipau per geležinę tvorą, kad iš natūros galėčiau nutapyti traktorių. Vartai buvo užrakinti. Lipome kartu su kita dailininke, palenkusios tą tvorą ir ją prilaikydamos. Tada tapėm. Didžioji dalis tapybinių prisiminimų susiję su traktoriais ir laivais.
Laivai gal yra kilnesnis objektas, nei traktorius. Jie skrodžia jūros platybes. Tapant laivus įdomu pasikalbėti su laivo įgula. Beje, pernai, per sostinės dienas buvau išeksponavus savo tapytą mėlyną laivą. Priėjo prie manęs žmogus ir sako: čia mano laivas. Iš kur jis? Laivas buvo nutapytas Liepojoje, o pasirodė, kad tas priėjęs žmogus savo laivą buvo pardavęs pirkėjams iš Liepojos.
Iki laivų sudėtingiau nuvažiuoti, o traktoriai yra pasisėję per visą teritoriją daugmaž tolygiai. Jei iki jūros kasdien nenuvažiuosi, tai traktorių gali surasti kasdien: pavažiuoji nuo Vilniaus, ir jau traktorius.
– Kaip į jūsų gyvenimą apskritai atėjo kūryba?
– Mano gyvenime buvo etapas, kai dėsčiau filosofiją. Turiu net tris aukštuosius išsilavinimus. O paskui kažkaip persvarsčiau, kad noriu daugiau dėmesio skirti kūrybai, tad dabar tuo ir užsiimu. Esu baigusi filosofijos studijas ir menų bakalaurą.
– O koks trečiasis išsilavinimas?
– Tik nesijuokit. Teisė ir valstybės valdymas. Tačiau būtent tapydama jaučiuosi savo vietoje.
– Bet jūs dar nebandėt valdyti valstybės. Gal irgi patiktų?
– Bandžiau! Į Seimą kandidatavau net du kartus. Visko buvo. Bet man nelabai... Mažiausiai traukia.
– Daug spalvų jūsų gyvenime.
– Mano paveikslai irgi apie tai kalba, kad gyvenime yra daug spalvų. Nereikia apsistot tik ties pilka arba ties raudona.
