Nesate tradicinė aktorių šeima: tėtis ir mama gražiai gyvena neišsiskyrę, užaugino tris vaikus (aktoriams jau vienas – daug), jų neapleido „vardan meno“ ir net nesigulė kryžium ant slenksčio, kai du sugalvojo irgi tapti aktoriais.
Algirdas: Nesusipratimas ir apsileidimas...
Aktorių vaikai dažniausiai džiaugiasi, kad namie turėjo daug laisvės.
Emilija: Aš augau kaip laimingas vaikas. Turėjau laisvės, bet egzistavo ir jos ribos, nebuvome iš tų vaikų, kurie jautė, kad gali daryti, ką nori, nes tėvai – gilioj bohemoj. Ne, buvome tiesiog normali šeima, ir mes, vaikai, nesijautėme konkuruojantys su teatru, nes namie ne su aktoriais gyvenome, o su tėčiu ir mama. Daugiausia laisvės turbūt gavo Izidorius – gal tėvai po mūsų jau atsipūtė?
Algirdas: Bet kai tėvai panirdavo į bohemą, Emilija, tu susiimdavai.
Emilija: Aha, susiimdavau – kaip tik galvodavau, kad kiti vaikai daugiau laisvės turi, draugų parsiveda, kada tik nori. O man buvo pasakyta: savaitgaliais ir atsiklausus.
Algirdas: Bet tik tu viena iš visų trijų tai sau pritaikei ir klausei.
Emilija: Visi trys augome skirtingomis sąlygomis: šešeriais metais vyresnis už mane Balys pats išeidavo, kai jam reikėdavo, o devyneriais jaunesnis Izidorius paaugęs tuntus draugų parsivesdavo. Tikrąją laisvę pajutau būtent gimus Izidoriui: nori nenori tėvų dėmesys labiau krypo į jį, ir tai man patiko! Pamenu tuometinius pokalbius su vyresniuoju broliu užsidarius kambary apie suaugusio žmogaus gyvenimą ir vakarėlius – laukiau, kada ir aš iki jų priaugsiu. Bet tiek su mama, tiek su tėčiu visada galėjau išsikalbėti, pasiaiškinti, nuoskaudas išlieti ar jausmais pasidalyti, visada jaučiausi priimta ir suprasta. Kažkada buvo paaugliško kritiškumo etapas, kai tėvų darbus vertinau labai kritiškai, o dabar galvoju, duok Dieve, man taip suvaidinti! Bet buvo ir metas, kai su Izidorium, jau pradėjusiu kalbėti, sukome ir sukome vienintelę namie tada buvusią vaizdajuostę – „Riešutų duoną“, kurioje vaidino abu tėvai. Mokėjome tą filmą mintinai, pasiskirstę vaidmenimis susakydavome visą tekstą.
Skaičiau vieną Algirdo Latėno interviu, kur jis sako, kad svajoti reikia daug ir dideliais mastais. Tuo remdamasis nekarpėte vaikams sparnų, kai jie svajojo, netrukdėte jiems apsispręsti svarbiais gyvenimo klausimais?
Algirdas: Nesikišau į vaikų pasirinkimus, o teatralai kalbėdami, kaip labai nenori, kad vaikai sektų jų pėdomis, dažnai koketuoja. Esu linkęs žmonėms negadinti gyvenimo, vidinė mano nuostata – nereikia jiems nieko diktuoti.
Emilija, nenustebinote tėvų pranešdama, kad netradiciškai jauna ištekate?
Emilija: Mūsų šeimoje visi turėjome savo aiškiai apibrėžtus asmeninius pasaulius ir per tas ribas neperžengdavome. Man net į galvą neatėjo pasiklausti, galiu tekėti ar ne.
Algirdas: Bet ir man tokio klausimo nekilo.
Emilija: Jiems daugiau nerimo turėjo būti, kai aš, devyniolikmetė, pasakiau, kad išskrendu su tokiu žmogum, pažįstamu vos savaitę, į Maroką. Vėliau jis tapo mano vyru, bet tada buvome dar tik pažįstami, ne pora. Prisipažinsiu, kad prieš tokį pareiškimą reikėjo susikaupti... Manęs namie paklausė: „Kas čia toks?“ Atsakiau: „Na, pažįstamas.“
Ir tėčiui nekilo daugiau klausimų?
Algirdas: Žinau, kas yra tolimos kelionės, – pats keliaudavau. Ir tai, kad jos žmones patikrina ir suartina amžiams arba išskiria. Taigi, tada širdyje pagalvojau: ačiū Dievui, kelionėje daug greičiau viskas pasimatys.
Emilija: O juk mes tada net nedraugavome ir aš pykau ant visų, kurie įtarinėjo, kad esame pora. Buvome net ne draugai – pažįstami. Pradėjome draugauti grįžę, po kokio mėnesio.
Algirdas: Tuo metu, tiesą sakant, šiek tiek abejojau... Taip jau ir važiuoja pažįstami į ilgas keliones. Ir kelionės metu išlaiko didelį atstumą...
Emilija: Žinoma! Buvo sutartos labai aiškios ribos!
Algirdas: Žinodamas tavo charakterį, tikiu!
Neįtikinsite, kad nebuvo momentų, kai dėl Emilijos tikrai kankino nerimas.
Algirdas: Buvo. Tik vienas tai iškęsdavau, net žmonai nesakydavau, žinodamas, kokia ji emocinga. Pameni, kai buvote Mongolijoje ar Etiopijoje? Ir ilgai žinutės negavome?
Emilija: Somalilande. Būdami Etiopijoje sužinojome, kad yra tokia šalis, atsiskyrusi ir nepripažinta Somalio dalis. Kelionėse mane stiprino žinojimas, kad tėvai rūpinasi manimi, bet palieka man daug laisvės. Pamenu, medaus mėnesio išsiruošėme į Mongoliją. Nebuvo jokio medaus – grįžome sulysę po dešimt kilogramų, mat naiviai įsivaizdavome, kad tranzuosim su kuprinėmis ant pečių. Kur tranzuot, jei nėra kelių, saulė kepina dykumoj, tik kupranugaris koks praeina. Lauki pusę dienos, ar kas nors pravažiuos. Gyvenome jurtose, pažinome per mėnesį Mongoliją iš vidaus. Kitais metais buvo Baikalo ežeras, dar kitais – du mėnesiai Afrikoje. Sūnus gimė Belgijoje, kur gyvenome pusmetį, o grįžome, kai jam buvo mėnuo. Žiemos vidurys, automobilis užšąla ir sugenda pakeliui, mes su kūdikiu ir šuniu – yra ką prisiminti.
O ką prisimenate iš vaikystės, paauglystės?
Emilija: Begalę gražių dalykų. Man įstrigę pasivaikščiojimai su tėčiu po Vilnių. Tai būdavo ne šiaip pasivaikščiojimai, o rimtos ekspedicijos, pavyzdžiui, į Trijų Kryžių kalną, kur eidami rinkdavome samanų pavyzdžius arba gerdavome žalius kiaušinius. Tada norėjau tapti gamtos tyrinėtoja. Sakyčiau, buvome integruoti į gamtą, net tas miesto pamatymas irgi būdavo kažkoks gamtiškas, per formas, faktūras. Ir indėnų kovos prie upės Širvintose, kur gyveno seneliai iš mamos pusės, ir laisvė vienkiemyje prie Zarasų... Ir dabar ten gerai – į tą pačią vaikystės sodybą jau važiuoju su savo vyru ir vaiku: smagu matyti, kaip sūnus ten auga. Ten visa mūsų šeima kadaise žvejodavo: tėtis priruošdavo maisto ir išplaukdavome visai dienai. Su didžiuliu džiaugsmu!
Algirdas: O mane kadaise tėvukas keldavo penktą ryto, knapsintį vesdavosi prie ežero, vis rodydamas, kaip gražu, kol saulė dar nepatekėjusi, kaip paukščiai skrenda, kaip rūkas kabo, paskui įsisodindavo į valtį – buvo daug romantikos. Pasakojo, jog mažiuką mane grandine prie valties pririšdavo, kad jei ką – įkritusį ištrauktų.
Emilija, girdėjau, kad jūsų sūnus turi netradicinį vardą...
Emilija: Abraomas. Domėjomės: per šimtą metų Lietuvoje vieninteliai jam tokį vardą davėme. Sėdime tame pačiame kaime prie laužo – mano tėvai, brolis su šeima. Visi kartu galvojam vaikui vardą ir niekaip nesugalvojam. Ir aš staiga sugalvoju bajerį: „Gal Abraomu pavadinam?“ Vyras sako: „O gal tikrai?“ Atmetėme visus stereotipus, įsiklausėme. Juk skamba gražiai.
Algirdas: Tu pasakei, aš pritariau. Man irgi greitai galvoj prasisuko: kodėl ne?
Emilija: O paskui pasipylė klausimai: kas čia per vardas, kodėl vaikui gyvenimą sugadinome, gal čia kokia slapta mintis, gal mes žydai? Aha, tikrai panašūs – du blondinai. Ryšys nebent toks, kad gyvename prie sinagogos.
Nesinorėjo studijuojant bėgti nuo žinomos pavardės?
Emilija: Daug energijos buvau paskyrusi, kad įtikinčiau kitus, jog ji man įtakos nedaro, aš juk esu atskiras asmuo. Dėl to gal man buvo sunkiau nei kitiems, bet kartu ir lengviau: juk visą savo gyvenimą buvau teatro terpėje.
Algirdas: Bet kurios profesijos žmogus turi iškentėti savo kelią ieškodamas ir klysdamas, nešdamas savo kryžių – nuo to vaikų neapsaugosi. Kartais pralaimėjimai duoda daug daugiau nei pergalės, tik kad savus sunkumus išgyveni ne taip baisiai kaip vaikų.
Ar nejautėte barjero eiti vaidinti pas tėtį į „Vyšnių sodą“?
Emilija: Atėjau, kai viduje to barjero nebeliko, o jis ten tūnojo ilgai... Jaučiausi kaip nepriklausoma aktorė, vaidinti pakviesta režisieriaus. Ir džiaugiuosi, kad nėjau anksčiau, kai tų abejonių dar buvo likę. O apskritai aš nebijau tėčio paklausti profesinių dalykų.
Algirdas: O aš nebijau pasakyti, tik tie mano „sakymai“ metams bėgant labai keitėsi. Juk po spektaklio kolegos, gero norėdami, daug ko prisako, bet kiekvienas iš savo varpinės. Ir kai esi jaunas, kai tų patarimų neatsirenki, jie gali iš vėžių išmušti. Taigi, kai pats tai pereini, nebenori kitam daug patarinėti. Nebent tik vos vos parodyti, ką būtų galima taisyti: pats aktorius su režisieriumi nuspręs, KAIP tai padaryti.
Lietuva maža, aktorių daug. Sunku rasti savo vietą?
Emilija: Dabar esu laisvai samdoma aktorė, daugiau vaidinanti Vido Bareikio „No Theatre“, dirbu seriale, 2014-ųjų vasarą filmavausi dviejuose filmuose.
Bet šita laisvė turbūt su nerimo prieskoniu. Juk nežinai, ar turėsi darbo po kelių mėnesių.
Emilija: Teoriškai žinojau, kad taip bus. Bet iš tikrųjų buvo netikėta: prieš gimstant Abraomui vaidinau dešimtyje spektaklių, o kai šiek tiek jį paauginusi grįžau, beliko tik du. Kita vertus, tai verčia judėti į priekį – į tuščią vietą vis kas nors ateina. Pradėjau studijuoti psichodramą, dirbu su dviem teatro būreliais – su pradinukais ir su vaikais autistais bei turinčiais Dauno sindromą. Nuo teatro nenutolstu. Anksčiau atrodė, kad jei darysi kažką kita, nestovėsi scenoje, jau būsi nebe aktorius, o dabar patikėjau, kad visa patirtis sukapsi į tave ir galiausiai padeda suformuluoti tavo profesines tiesas.
Ar buvote kada abu rimtai susipykę?
Emilija: Buvome. Tik neatsimenu, dėl ko.
Algirdas: Dėl smulkmenų. Pykau taip, kad norėjau ją gerai papurtyti. Tačiau žinojau: Emilijos ne toks charakteris, ją bet koks spaudimas veikia priešingai... Tada pasijaučiau neteisus ir pralaimėjęs.
Emilija: Tu paskui atsiprašei, pameni? Susitaikėme.
Ilgai tvėrėte?
Emilija: Gal pusvalandį?
Algirdas: Ne, gal dieną – juk nors kiek daugiau reikėtų pasikankinti...
Sakėte – charakteris. Koks tas Emilijos charakteris? Užsispyrusi kaip ožka?
Algirdas: Blogiau... Aš irgi užsispyręs, tik viduje tą užsispyrimą nuskandinu, o ji – ištransliuoja. Būdavo, jau net tokia maža špilka mėgindavo nuginčyti tai brolį, tai mane. Bet man – žavu...
Emilija: Dirbdama su vaikais matau, kaip juos traumuoja reikalavimai atitikti lyties standartus. Esu dėkinga tėvams, kad su manimi nesielgė kaip su „mergaite“, gerbė mano, kaip žmogaus, individualumą. Močiutė, tiesa, prašė gražiai elgtis, nes manęs niekur nusivesti neįmanoma, bet tėvams, atrodo, buvo daug svarbiau ne mano pavyzdingas mergaitiškas elgesys, o kūrybiškumas ir savo nuomonės turėjimas.
