Nuo juvelyrikos iki automechanikos
„Vaikystėje maniau, kad savo gyvenimą siesiu su sportu arba menine veikla. Pamenu, kad nuo pradinių klasių mėgau piešti ir man sekėsi. Vėliau kažkodėl nusprendžiau pasirinkti juvelyrikos mokslus Kauno taikomosios dailės mokykloje.
Ten turėjau daug meno pamokų: tapyba, piešimas, kompozicija, dizainas. Juvelyrikos mokslai man patiko, bet kai baigiau studijas ir ieškojau darbo, iškart susidūriau su sunkumais ir supratau, kad įsidarbinti pagal šią specialybę beveik neįmanoma.
Tada pradėjau ieškoti darbo per Darbo biržą (2018 m. ji pervadinta į Užimtumo tarnybą – red.) ir man buvo pasiūlyta įgyti siuvėjos arba manikiūrininkės profesiją. Nė viena iš jų manęs netraukė, bet turėjau užsidirbti pragyvenimui, todėl nusprendžiau baigti siuvėjos mokslus.
Taip ir padariau, tačiau nuo pat pirmos dienos žinojau, kad toks darbas ne man, o po darbo dviejose įmonėse pagal šią specialybę tuo dar labiau įsitikinau. Jaučiau, kad švaistau savo laiką ir sveikatą.
Tai buvo pats geriausias sprendimas mano gyvenime.
Rutiniškai nuobodus ir mažo fizinio aktyvumo reikalaujantis darbas man tikrai ne prie širdies. Norėjau savo gyvenimą pakeisti iš pagrindų. Dirbti tai, kas įdomu, kur galėčiau save realizuoti, išbandyti ir, žinoma, šį tą pasiekti.
Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl pasirinkau būtent šią specialybę. Norėjosi darbo, kad būtų nesunku iš ryto atsikelti. Mano aplinkoje nėra nė vieno žmogaus, kuris dirbtų tokioje srityje. Todėl apgalvoti visus už ir prieš ir nuspręsti turėjau viena. Svarsčiau ir apie vidaus apdailininko amatą, bet labiau traukė prie automobilių.
Svarsčiau, kad ateityje turėsiu vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, tad žinios apie remontą bus naudingos ir man asmeniškai, nes nuosavą automobilį galėsiu suremontuoti savomis rankomis.
Man buvo įdomu sužinoti, kaip viskas veikia. Kai jau buvau tvirtai apsisprendusi, parašiau prašymą stoti mokytis į Jonavos politechnikos mokyklą. Tuomet nežinojau, ar susidarys grupė, todėl teko truputį palaukti.
Tuo metu dar dirbau vienoje iš siuvyklų, o kai elektroniniu paštu gavau patvirtinimą, kad mane priėmė mokytis, tą pačią dieną išėjau iš darbo. Galiu pasakyti tik viena – tai buvo pats geriausias sprendimas mano gyvenime“, – paklausta apie profesijos pasirinkimą pasakojo A.Babkauskaitė.
Vienintelė mergina
Jonavos politechnikos mokykloje automobilių remonto subtilybių Aušra mokėsi pusantrų metų. Tarp savo bendramokslių ji buvo vienintelė mergina.
„Visi buvo vaikinai. Nepasakyčiau, kad jie labai stebėjosi, jog mokausi su jais. Pamatę mane jie tiesiog dažnai nusišypsodavo, ir tiek. Tiesa, savo bendramokslius aš gana retai matydavau, nes nemaža dalis jų praleisdavo pamokas.
Kalbant apie tai, kokių reakcijų dėl savo pasirinkimo sulaukiau mokykloje, galiu pasakyti, kad gal kiek didesnį susidomėjimą parodė auklėtoja.
Jai buvo įdomu, kodėl aš nusprendžiau pasirinkti tokią profesiją, nes, kaip ir dauguma kitų, išgirdusių, kad automechanike nori būti mergina, įsivaizduodavo mane visai kitaip – tvirto sudėjimo, nemažą merginą, o aš tikrai ne tokia. Nepaisant to, jokio skepticizmo nejaučiau nei iš auklėtojos, nei iš kitų mokytojų. Anaiptol, jie mane palaikė“, – kalbėjo mergina.
Lažinosi, kiek ištvers
Įgijus žinių mokykloje merginos laukė praktika „Alkidėjos“ autoservise. Kaip ką tik „iškeptą“ automechanikę sutiko jo darbuotojai bei vadovybė?
„Pamenu, kai jau atėjau, vieno darbuotojo paklausiau, kur galiu surasti vadovą? Jis pažiūrėjo į mane ir pasiteiravo, ar atėjau dėl praktikos? Kai atsakiau, kad taip, darbuotojas nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, išspaudė šypsenėlę ir nukreipė pas vadovą. Tądien pamatyta darbuotojo reakcija man tikrai pasirodė iškalbinga (šypsosi).
Pats vadovas neparodė didelės nuostabos, tačiau sakė, kad dvejoja, ar manęs neišgąsdins faktas, jog autoservise nėra atskiro persirengimo kambario merginoms. Iš karto pasakiau, kad aš dėl to tikrai nematau problemos. Jos ir nebuvo.
Tarp darbuotojų, su kuriais turėjau dirbti kiekvieną dieną, iš pradžių nesijaučiau jaukiai – nauja vieta, nauji žmonės, praktinių įgūdžių trūkumas vertė jaustis kiek nepatogiai.
Taisydama automobilius jaučiuosi tikrai gana tvirtai, tačiau visada reikia įvertinti, kad kiekvienas gedimas gali turėti savų niuansų.
Ne paslaptis, kad dauguma žmonių mano, jog automobilių remontas – vyriškas darbas. Kai praktikos metu pradėjau taisyti pirmuosius gedimus, matydavau, kad kartais ir darbuotojai į mane žiūrėdavo lyg į kokį eksponatą.
Po praktikos sužinojau, kad jie net lažinosi iš kavos, kiek dienų ištversiu. Vieni buvo įsitikinę, kad dvi, kiti – jog padirbsiu savaitę. Žinoma, dabar tas lažybas prisimenu su šypsena ir tikrai nepykstu.
Vėliau viskas stojo į savas vėžes. Visi pamatė, kad aš dirbu ir nesiruošiu trauktis. Įgijau daugiau žinių ir darbuotojų pasitikėjimą, pradėjau jausti jų palaikymą“, – prisiminė mergina.
Dažniausiai taiso variklius
Jonava nėra didelis miestas, tad praktikos metu merginą pastebėjo ir dabartinės įmonės, kurioje ji dirba, vadovybė.
„Kai išgirdau klausimą, ar norėčiau dirbti šioje įmonėje, apsidžiaugiau. Pirmomis savaitėmis nebuvo labai lengva, nes praktikos metu dažniausiai krapštydavausi prie važiuoklių, o čia daugiausia dirbu su variklių gedimais.
Galiu pasakyti, kad dabar taisydama automobilius jaučiuosi tikrai gana tvirtai, tačiau visada reikia įvertinti, jog kiekvienas gedimas gali turėti savų niuansų. Dėl to, manau, nė vienas mechanikas negali žinoti visko, ir net senbuviai konsultuojasi tarpusavyje. Tikiu, kad konsultacijos yra labai svarbios tokiame darbe“, – kalbėjo A.Babkauskaitė.
Jaučiasi dėkinga
Paklausta, kaip ji jaučiasi kolektyve, kuriame darbuojasi nemenką patirtį sukaupę kolegos, mergina negaili gražių žodžių jiems.
,,Pirmosiomis dienomis, apie savaitę laiko, kolegos laikėsi nuošaliau, nelindo man į akis. Kai jie jau pamatė mano pastangas, visi „apsitrynėme“ – prasidėjo pajuokavimai, draugiškas kalbinimas, klausimai, kaip man sekasi.
Kai išgirsti, kad variklis dirba gražiai, per širdį pereina malonus jausmas.
Ir dabar jie vis pasiteirauja, ar viskas gerai, duoda patarimų. Kiekvieną patarimą aš vertinu kaip vertingą pagalbą. Juk stengiesi, kad visi darbai būtų atlikti puikiai, jauti atsakomybę, nes nenori nuvilti kliento, nenori gadinti autoserviso vardo.
Esu dėkinga abiem autoservisams, už tai, kad patikėjo manimi, įdėjo daug pastangų ir laiko mokydamos mane. Abu kolektyvai – puikūs, draugiškai mane priėmė ir kantriai mokė. Tik jų palaikoma kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą į gerąją pusę“, – kalbėjo A.Babkauskaitė.
Kelia jaudulį
Mergina prisimena ir pirmą, savomis rankomis sutaisytą, variklį.
,,Kai automobilis užsivedė sklandžiai, tikrai savimi didžiavausi, nes variklių taisymas rezultatą dažniausiai duoda po kelių dienų. Dėl to atlikus darbą apima nemenkas džiaugsmas.
Variklių remontą nuolatos lydi jaudulys – kai jau atrodo viską apčiupinėji, padarai, perrenki ir ateina metas užkurti automobilį, viduje kirba mintis, ar viskas bus gerai, ar nepasigirs koks pašalinis garsas.
Kiekvienas gedimas – lyg koks galvosūkis. Taip, kartais gedimą galima nustatyti greitai, tačiau kartais net po darbo galvoju, ką reiks atlikti kitą dieną, kad viskas pavyktų.
Būna ir taip, jog jau viską surenki ir paprašai, kad automobilį užvestų kolega, nes pats tiesiog nori paėjėti į šalį ir laikyti kumščius. Na, o kai išgirsti, kad variklis dirba gražiai, per širdį pereina malonus jausmas. Tik tada nusiramini“, – kalbėjo automechanikė.
Su viskuo susitvarko
Tie, kas bent kartą iš arti matė darbą autoservise, ko gero, sutiktų, kad jis neatrodo nei labai švarus, nei fiziškai lengvas. Tačiau tai jaunutės merginos visiškai negąsdina.
„Darbinė apranga po savaitės laiko būna visiškai juoda. Nemalonu tik tai, kad plaukai prisigeria tepalo kvapo. Aprangą stengiesi išsiplauti kiek įmanoma dažniau, tačiau manęs tepalas negąsdina – nėra purvo, kurio nebūtų įmanoma išplauti.
Kalbant apie fizinę jėgą, taisant važiuoklę kartais reikia padirbėti ir su kuvalda. Darbas su varikliais yra šiek tiek lengvesnis.
Prie fizinio darbo tiesiog įpranti. Jeigu tau įdomu tai, ką darai, tikrai nepasiduosi, stengsiesi sustiprėti fiziškai.
Kai rinkausi šią profesiją, nė karto nepagalvojau, kad neįstengsiu dirbti. Viskas tikrai yra įveikiama. Na, o jei jau kažkas visiškai neatsisuka, blogiausiu atveju paprašai kolegos pagalbos“, – kalbėjo A.Babkauskaitė.
Nesijaučia nemoteriška
Kokia automechanikė yra laisvalaikiu?
„Gyvenime mėgstu užsivilkti suknelę, išsileisti plaukus. Tačiau mano laisvalaikio pomėgiai gal ir nėra tokie įprasti daugeliui merginų – man patinka žvejyba, o ir bendrauti visada geriau sekėsi su vaikinais.
Kai būnu kokioje kompanijoje, kur yra naujų žmonių, dažniausiai jie, išgirdę apie mano darbą, net nepatiki. Tik pabendravus ir padiskutavus apie automobilių remontą, jie supranta, kad aš visai nejuokauju“, – teigė A.Babkauskaitė.
Žinios pravertė ir renkantis automobilį
Sukauptas žinias apie automobilių techninę būklę A.Babkauskaitė išnaudojo ir rinkdamasi nuosavą automobilį. Tiesa, po kapoto dangčiu atidžiai besižvalganti mergina automobilių pardavėjams, panašu, taip pat nėra dažnai matomas reginys.
„Pardavėjai tikrai kreivai žiūri, kai automobilį apžiūri mergina, kuri nori įvertinti, kaip jis atrodo iš apačios, atsidaro kapotą ir akivaizdžiai vardija automobilio trūkumus.
Darbinė apranga po savaitės būna visiškai juoda. Nemalonu tik tai, kad plaukai prisigeria tepalo kvapo.
Galiu pasakyti, kad išsirinkti nuosavą automobilį nebuvo lengva. Pasitaikė situacijų, kai iš pradžių pardavėjas aiškina, jog mašina – puiki, o pamatęs, kad nusimanau, turiu supratimą, paklausus, ar galima automobilį dar pasikelti ant kelto servise, pradeda murmėti apie laiko stoką, atsikalbinėja.
Kartą ir tėtis paprašė manęs apžiūrėti pirkimui pasirinktą automobilį, kuris buvo Jonavos apylinkėse. Nuvažiavau viena ir iš karto supratau, kad jis – nieko vertas, turi krūvą defektų. Žinoma, tėtis jo nepirko, bet iki šiol prisimenu tą nustebusį pardavėjo veidą“, – šypsodamasi prisiminė A.Babkauskaitė.
Neigia stereotipą
Kaip interviu metu ne kartą patvirtino ir pati A.Babkauskaitė, visuomenėje iki šiol vyrauja nuomonė, kad automobilių taisymas – išimtinai vyrams tinkamas darbas.
Tačiau mergina su šiuo stereotipu visiškai nesutinka ir tikina, kad skirstyti darbus į vyriškus ir moteriškus – kvaila.
„Kodėl darbas turi būti moteriškas ar nemoteriškas, jei jį gali atlikti tiek vyrai, tiek moterys? Vyrai irgi gali būti virėjais, siuvėjais, stilistais ir puikiai išmanyti savo darbą.
Svarbiausia, kad žmogus turėtų pasirinktai profesijai būtinas savybes. Jei kalbėsime apie automobilių taisymą, čia neapsieisi be kantrybės, sugebėjimo susikaupti ir nuolatinių pastangų, siekio sužinoti kažką naujo, atvirumo naujovėms.
Renkantis profesiją man net nekilo klausimų, ar pasirinkau moterišką veiklą. Manau, kad reikia pamiršti stereotipus ir dirbti tai, kas tau pačiam patinka“, – užtikrintai sakė A.Babkauskaitė.
