– Nebaisu, kad iškart taip aukštai užkėlei kartelę? Dabar visi lauks, kuo dar nustebinsi.
– Na, lauks. Bet aš tą kolekciją kūriau taip, kaip darau viską: nuoširdžiai dirbu tai, kas patinka, ir siekiu maksimumo. O kas bus toliau, negalvoju. Jei man reikės susimauti, aš susimausiu, o jei pasirodysiu geriau, tai – geriau...
– Kodėl tau rūpi ne moterų, o vyrų drabužiai?
– Pasaulyje vyriška mada labai nuspėjama: jei nesiuvi džinsų ir marškinėlių, tai reikia kažko gudraus. Ir prasideda išsidirbinėjimai. Jei vyras nori vilkėti įdomiau, jis priverstas rengtis kaip moteris. Aš kuriu vyriškam vyrui. Mano modelis buvo tėtis (dailininkas Vaidotas Kvašys): gal ekstravagantiškas, teatralus, bet vis tiek – tikras vyras. Ir Londone visi svaigo: „Tavo tėtis turėtų atvažiuoti pas mus, mums reikia tokių modelių.“
– Kaip jis tapo tavo kolekcijos herojumi?
– Kai grįžau iš stažuotės Islandijoje, su tėčiu daug kalbėjome apie kalnus. Jis man ėmė pasakoti, kaip pats buvo kalnuose; tos istorijos buvo bajeris po bajerio. Ir pagalvojau: abu matėme kalnus, abu – menininkai. Dar išaiškėjo, kad į Reikjaviką pasiėmiau „Zenitą“ – kaip tik tą fotoaparatą, kurį jis vežėsi į Baikalą. Atsirado tiek sąsajų, kad pamaniau: jau turiu visą kadruotę. Dabar mano kolekcija pasakoja apie teisingus santykius su tėvais, apie gamtos, paveldo išsaugojimą.
– Kodėl vežeisi į kalnus senuką „Zenitą“?
– Man įdomi tik juostinė fotografija. Jokie skaitmeniniai filtrai neperteiks to jausmo, kurį ji duoda: ten spalvos, faktūros – gyvos, ir orą jauti, ir gelmę. Dabar viskas yra kaip instagramai, vyksta instantly (akimirksniu): mes dar šnekame, o aš jau padariau nuotrauką, jau įkėliau, jau visi laikina. Man patinka, kad juostelėje – 36 kadrai ir kol visos neišfotografuoji, tol nepamatai, kas ten yra, nežinai – pavyko ar nepavyko. Patinka tas laukimas, netikėtumai, kurių būna. Išryškini juostelę ir nustembi: o, pasirodo, čia ir Naujieji metai yra, ir Kaziukas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“
– Nesi instagramų ir panašių gėrybių gerbėja?
– Nesu iš tų, kurios, išvažiavusios į kaimą, nervinasi, nes ten nėra interneto. Ir kai pradedu kolekciją, stengiuosi kuo mažiau sėdėti pintereste arba mados puslapiuose: susiurbi tuos vaizdus, o paskui imi kurti ir išaiškėja, kad tai jau buvo. Tokiais atvejais vengiu informacijos, kad perkelčiau į darbus ne svetimas patirtis, o savo. Bet niekada nemėginau ištrinti feisbuko – vis tiek būčiau jį atkūrusi. Mano daug draugų – užsienyje, mes taip bendraujame. Įdomu žiūrėti, kaip žmonės keliauja, kokias nuotraukas įkelia. Matai, kas kokią muziką postina, ir pagal ją apie žmogų gali daug pasakyti.
– Apie save ką galėtum pasakyti?
Mados dizainas, darbas su drabužiais yra taip arti žmonių, kad nori nenori turi būti tarp jų.
– Nemanau, kad menininkas turėtų daug apie save šnekėti. Kalba darbai... Galvojau, kad labai moku būti viena. Iš tikrųjų – nemoku. Mados dizainas, darbas su drabužiais yra taip arti žmonių, kad nori nenori turi būti tarp jų. Tarkim, vyrams yra šventas reikalas, kad kelnėse būtų kišenių ir kad būtų kilpų diržui įverti. Moteris diržą ima tik tada, kai kelnės smunka. Tokių dalykų nesužinotum, jeigu užsisklęstum. Šiaip esu aktyvi, man reikia nuolatinio veiksmo. Dabar išvis keliuosi šeštą. Daug darbo. Bet ir jaučiu – tai mano ritmas.
– Kaip tas aktyvumas suderinamas su pavargusiu poetu Vytautu Mačerniu, kurį, girdėjau, mėgsti? Kokios jūsų bangos sutampa?
– Aš mėgstu ir melancholiškus momentus. Kartais norisi be priežasties apsiverkti. Mačernis padeda. Man verkimas – būdas nuleisti gazą. Būna, kad užmiegu ir sapnuoju, kaip vėluoju į lėktuvus, kaip su kuo nors pykstuosi, kaip man kerpa plaukus. Kai susikaupia tiek įtampos, kad ji persikelia tau į pasąmonę, jau negerai. Tada išsiverkiu ir man tai padeda. Dar suprantu, kad pervargau, kai pradeda lįsti mintis, kad jau reikia apsikirpti.
– Pastebėjau, kad dažnai keiti ne tik šukuoseną, bet ir spalvą.
– Ypač – po Islandijos. Kai važiavau, prisikroviau tamsių drabužių: tų, kuriuos vilkėjau Lietuvoje. O ten moterys eina su ilgais megztiniais, šie – su pačių išmegztais peizažais, dar kuo nors; sijonai – ilgi spalvingi, gėlėti; plaukai – dažyti. Matyt, žmonėms trūksta saulės ir jie taip kompensuoja jos trūkumą. O mano visas ryškesnis turtas – ciklameniniai lūpų dažai... Žodžiu, grįžusi namo nutariau nusidažyti plaukus. Pagalvojau: kas čia tokio – ataugs. Blogiausiu atveju pavaikščiosiu plika. Turiu draugų plaukų stilistų, tai suteikiau jiems progą pasireikšti. Labai patiko būti žilai. Tik kažkokia močiutė pasakė: „Va, kai būsite tikrai žila, tada norėsite dažytis tamsiai.“
– Galėtum ką nors padaryti impulsyviai, nusipirkti paskutinės minutės bilietą?
– Visai neseniai su draugu šnekėjome: „Reiktų išsiugdyti tą įprotį: pažiūri – pigūs bilietai į Maroką, ir varai.“ Bet aš labai atsakingas žmogus, negaliu staiga visko mesti. Jei nebūtų nei šeimos, nei mylimųjų, nei darbų – imčiau tą bilietą, nes keliauti mėgstu. Kita vertus, nepasakyčiau, kad toks išvažiavimas rodo žmogaus laisvumą. Gal dažniau tai bėgimas nuo problemų?
– Tėvai įdiegė tą atsakomybę?
– Visada domėjausi auklėjimo klausimu; man atrodo, kad kai turėsiu savo vaikų, bus baisu, kad galiu juos kažkaip ne taip auginti. O mano tėvai tą darė labai teisingai, nors mes, kaip ir visi vaikai, buvome truputį šikniai.
– Kiek – tų šiknių?
– Esame devyni. Kai per Kūčias susėdame, tai – plačiai. Nebepamenu, koks ten buvo renginys, kur liko daug laisvų vietų, nors beveik visi jau susirinko. Tai kažkas kažką paguodė: „Va dar ateis Kvašiai ir užpildys.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Londone kurianti menininkė Paulina Pukytė: „Aš nenoriu būti jokiame gete“
– Didelė šeima – gerai ar blogai?
Nežinau, ar kada galvojau, kad daugiavaikė šeima – blogai, bet dabar laikau dideliu pliusu. Mažiausiam broliukui – 9 metai, o vyriausiam – 26. Septyniolikos metų skirtumas, atrodo – žiauriai daug. Bet kai visi būsime dideli, turėsime savo veiklų, bus labai įdomu. Tėvai auklėjo mus pirmus tris (aš – antra), o paskui auginome vieni kitus: kas nors susirieja, ateini, nusuki ausį, ir tiek. Viskas klostėsi kažkaip natūraliai. Gal būdavo kiek sunkiau, kai išvažiuodavome į kaimą; tada pasiskirstydavome laiką, kada kieno eilė prižiūrėti mažuosius. Vasarą norisi dviračiu pavažinėti, kitų pramogų yra, o tie mažiukai malasi, reikia juos ir pietų miego suguldyti, ir nueiti su jais pasimaudyti. Aišku, tai kniso, bet paauglystėje viskas knisa.
– Vis dar turi šeimyninių pareigų?
– Namų indų plovimo sąraše nebesu ir niekas nebeužsimena, kad turėčiau padėti tvarkytis. Atvirkščiai, mama ragina: „Jeigu reikės kokios nors pagalbos, sakyk.“ Mano visos siuvimo mašinos, eskizai, medžiagos – studijoje Jogailos gatvėje, buvusiame tėvų bute. Kartais išeinu, kai visi dar miega, o grįžtu, kai jau miega. Tai mažiesiems atrodo, kad buvau išvažiavusi...
– O didiesiems tinka posakis: „Obuolys nuo obels...“?
– Mes patys žvengiame, kad galėtume būti odontologai, kosmetologai – kas tik nori, bet nenutolome nuo tėvų. Vyresnioji sesuo baigė prancūzų kalbą kaip mama, o dabar Prancūzijoje studijuoja komiksus, artėja prie tėvo menininko. Jaunesnė – studijuoja scenografiją, brolis Olandijoje – kūrybines industrijas.
– Kas toliau? Plėtosi veiklą, samdysi direktorių?
Kol kas nesijaučiu esanti tokia žvaigždė, kad už mane dirbtų komanda.
– Aišku, norėčiau, kad būtų žmogus, kuris už mane tvarkytų verslo reikalus. Bet, manau, jei nemoki siūti, tai ir siuvėjai neišaiškinsi, kaip daryti. Pats turi tame pasiknisti, pasinervinti, rašyti visokius prašymus, ir ateis laikas, kai tą darbą galėsi perleisti kitam. O kol kas nesijaučiu esanti tokia žvaigždė, kad už mane dirbtų komanda. Pavyzdžiui, prieš šią kolekciją galvojau, kad būtų gerai rasti siuvėją. Bet baigėsi tuo, kuo turėjo baigtis: siuvėjos neradau, todėl viską, išskyrus batus, dariau pati.
– Seniai siuvi?
– Mama turi siuvimo mašiną, ir, artėjant stojamiesiems egzaminams, pamaniau, kad reiktų pasimokyti. Lygiai taip pat man atrodė: va mama dėsto prancūzų kalbą – pašnekėsime virtuvėje, kol gaminame maistą, ir pramoksiu. Bet taip nebūna. Kai atėjau į akademiją, buvo klaiku. Prie tos pramoninės mašinos sėdi kaip prie automobilio vairo pirmą kartą, nešioja į visas puses. Jei dar kas nors iš kursiokų moka siūti, tai išvis norisi slėptis: „Siaube, kad tik niekas nepamatytų, kaip persukinėju sraigtą po vieną dygsnį.“ O konstruoti išmokau tik Islandijoje. Ir dabar konstravimas man yra smagiausia dalis – kada tai, ką piešei popieriuje, išauga į rūbą. Jeigu, pavyzdžiui, reikia parašyti esė pas Sigitą Parulskį, aš parašau, bet nesijaučiu kažką nuveikusi. O kai pasiuvu drabužį ir matau jį, galiu pasakyti: „O, šiandien gerai padirbėjau.“
