Vos įžengus į Aistės namus sostinės Jonažolių gatvėje pasijunti tarsi patekęs į didelę ir erdvią spintą. Čia, namuose, gimsta ir drabužiai, ir jų idėjos, čia Aistė gyvena ir kuria.
Jei tuo metu nemiega, kiekvieną ateinantįjį pasitinka dizainerės katinas, vardu Kacius. Tai – ne šiaip katinas. Jis užima vaikus, jei klientė matuotis drabužio atėjo su savo atžala. Dar Kacius labai mėgsta pagulėti ant ką tik pasiūto drabužio.
„Jis šiuose namuose yra svarbus. Tiesa, iš karto jo vardas buvo Princesė, tačiau kai sužinojau, kad ne ta lytis, tapo Kaciumi“, – sako menininkė.
Kelio pradžia – mezginiai
Aistė niekada nemokėjo piešti. Nemoka ir dabar. Jos kūryba prasidėjo nuo mezgimo.
„Paskui sumąsčiau, kad gal siūti būtų greičiau, todėl studentavimo laikais siuvau sau drabužius. Siuvau iš pojūčio, neturėdama apie tai supratimo. Tiesiog kirpdavau medžiagą taip, kaip jaučiau, ir per naktį siūdavau. Pirmasis mano darbas buvo paltas“, – pasakojo A.Anaitė.
Jau tada iš Alytaus kilusi, tačiau Vilniuje studijavusi Aistė dėl išskirtinės aprangos gatvėje sulaukdavo komplimentų, kurie, sako ji, dar labiau įkvėpdavo kūrybai. Kai nusibodo siūti tik sau, drabužius ji pradėjo dovanoti.
Tiesa, moteris nėra baigusi su mada ir dizainu susijusių studijų ir tuo džiaugiasi.
„Tai man leido turėti visišką laisvę. Pati išmokau siūti – iš knygų, iš praktikos. Kai atsirado pirmieji klientai, žmogus man pasakydavo, ko nori. Tada aš jam surasdavau medžiagą ir siūdavau ne vieną drabužį, o iš karto visą komplektą.
Visada drąsiai tą dariau, net nerodydavau iki pabaigos, nebūdavo jokių primatavimų. Buvau sugalvojusi tokią sistemą, nenorėjau, kad žmogus matytų tarpinį variantą“, – juokėsi dizainerė.
Tobulėti padėjo klientai
Aistė sako iki šiol mėgstanti drąsius iššūkius, darbą, kuriam reikia daug minties ir suvokimo.
Prisimindama savo kūrybos pradžią, kai dar gyveno Alytuje, moteris pasakoja, kad medžiagų teko ieškoti Vilniuje arba Kaune.
„Tada mano sūnus dar buvo mažas, vežimėlyje. Su tuo vežimėliu važinėdavau po Kauną ir Vilnių. Buvau be automobilio. Mano vaiką jau pardavėjos pažinodavo.
Aistei visada buvo svarbus tikrumas ir natūralumas. Tiek žmonėse, tiek ir audiniuose.
Be to, man buvo svarbu susitikti su klientu, o jie dažniausiai būdavo iš Vilniaus ir Kauno. Man reikėjo pamatyti jo erdvę, išjausti tą žmogų.
Visada turėjau nuostabius klientus, nes jie būdavo drąsūs žmonės. Pasitikėdavo manimi, leido man dirbti, ir taip aš tobulėjau“, – kalbėjo pašnekovė.
Dirba su natūraliais audiniais
Aistei visada buvo svarbus tikrumas ir natūralumas. Tiek žmonėse, tiek ir audiniuose.
„Natūralūs audiniai visada buvo mano prioritetas. Pati esu žmogus, mėgstantis tikrus, paprastus dalykus. Nemėgstu dirbtinių jausmų.
Tapau ekologinės mados atstove, teko dalyvauti ir parodoje Paryžiuje, kur laimėjau prizus. Užsienyje labai teigiamai sureagavo į lino idėją.
Man visada įdomu paimti paprastą medžiagą ir ją padaryti kitaip, negu jau priimta. Juk tada, kai aš pradėjau kurti, iš lino maišus siūdavo, jis glamžydavosi.
Mano technologija, kurią atradau – skulptūra ant medžiagų. Audinys tampa labai elegantiškas, jis turi visai kitas savybes. Todėl tie drabužiai tapo išskirtiniai. Į kiekvieną jų įdėta daug rankų darbo, daug prisilietimo“, – sakė A.Anaitė.
Kiek vėliau Aistė atrado ir kitus natūralius audinius – medvilnę, vilną, bambuką.
„Tai yra sveikata, ne šiaip sau dalykai. Šiame išprotėjusiame pasaulyje, kur yra tiek dirbtinumo, kam save skriausti, dėvėti drabužius iš nekvėpuojančių, sintetinių audinių?“ – kalbėjo dizainerė.
Svarbus akcentas – drabužio ilgaamžiškumas
Kalbėdama apie madą dizainerė sako niekada nesivaikanti jos tendencijų, jos jai neįdomios. „Ta prasme aš esu absoliučiai laukinė“, – šyptelėjo pašnekovė.
Savo nuomonę ji turi ir apie drabužius bei jų ilgaamžiškumą. Kaip sako pati, savo spintoje tikrai rastų rūbą, kuriam daugiau nei 20 metų. Tokių turi ir jos klientės. Keista, tačiau jie nepasensta. Kitaip tariant, neišeina iš mados.
„Man rūbas, mada yra tai, kas gali tarnauti daug metų, kam nėra laiko ribų, tai kaip meno kūrinys. Drabužis turi padėti žmogui, ir jame jis turi jaustis kaip namuose.
Svarbu yra ne etiketės, ne mados vaikymasis. Mano namuose niekada nebuvo žurnalų rinkinių, aš nežinau, kokia spalva šį sezoną madinga.
Drabužis turi turėti išliekamąją vertę kaip formos žaidimas. Nekuriu drabužių, kurie būtų kuo įdomesni. Man vienas iš didžiausių komplimentų, kai žmogus pasako, kad mano kurtus drabužius jis dėvi ir namuose, kad jie nėra skirti tik pasirodyti“, – sakė A.Anaitė.
Kokybišką daiktą norisi liesti
Kiek seniau dizainerei teko lankytis prekybos centre, kur ji ieškojo kostiumo. Vaizdas, pamatytas masinių drabužių parduotuvėse, ją nuliūdino.
„Mane nuliūdino tai, kad nėra gyvybės, neįdomu. Kalbat apie kokybę, kai tu išlavini savo jutimus, kokybiškas daiktas traukia tavo rankas jį liesti. Arba žvilgsnis į tokį krypsta. O parduotuvėse greitai tapo nuobodu, ten daug copy-paste drabužių, nėra žaidimo, o idėjos – stereotipinės“, – sakė dizainerė.
Tiesa yra tai, jog žmogų sutinka pagal drabužį. Ir tai – visiškai natūralu, tokia kultūros dalis. Kaip ir tai, kad žmogus turi būti švarus ir tvarkingas.
„Bet kokia grožio forma žmogų sušildo, ar tai gėlė, ar drabužis. Rūbas nėra tik tam, kad apsisaugotum nuo šalčio. Kaip turi būti kokybiškas maistas, taip turi būti kokybiškas ir drabužis“, – svarstė pašnekovė.
Kalbant apie daikto ilgaamžiškumą taip pat kalbama ir apie mažesnį vartojimą.
„Kai pradedi vertinti kokybę, supranti, kad geriau turėsi vieną gerą daiktą, nei 10 tų, kurie tau neteks malonumo arba greitai susidėvės.
Aš esu už sąmoningą vartojimą, už kokybę. Visame kame. Santykiuose, drabužyje, maiste. Jei tu pradedi atsakingai vartoti, keitiesi. Žmonės galvoja, kad nieko negali pakeisti.
Kaip turi būti kokybiškas maistas, taip turi būti kokybiškas ir drabužis.
Bet tu keiti nuo savęs, ir tau nesvarbu kiti. Tau svarbu tavo požiūris, pradedi gyventi sąvokoje „mes“. Kai taip nutinka, negali numesti šiukšlės miške arba, pamatęs ją, pakeli. Viskas, visi mūsų poelgiai yra labai susiję“, – kalbėjo A.Anaitė.
Kūryba atvėrė pasaulio duris
Aistė visada norėjo daug keliauti ir kūryba jai leido aplankyti nemažai šalių. Ji keliauja po parodas, o tai yra puiki niša pristatyti savo darbus, susipažinti su naujais žmonėmis. Į parodas jie ateina ne tik pasižvalgyti, tačiau kartu atsineša ir savo istorijas, savo gyvenimus.
Aistė prisimena ir vieną pirmųjų parodų, kai jai teko savo darbus pristatyti Paryžiuje. Apie mados pasaulį ji nežinojo nieko, todėl į Paryžių nukeliavo taip, kaip jai atrodė patogiausia – drabužius susidėjusi į maišus, kokius turėdavo Gariūnų turgaus prekybininkai.
„O ten didžiausia paroda, aš neturiu jokio supratimo. Mes net užsakymų formų neturėjome, buvome visai nepasiruošę pasirašyti sandėrį. Švaraus popieriaus lapo neturėjome sutarčiai. Bet buvo labai dėkingas užsakovas, kuris mumis pasitikėjo – pasirašėme sutartį.
Stebuklai vyksta, kai tiki tuo, ką darai, kai pats esi nuoširdus. Tada atsiduri neįtikėtinose situacijose, kur, logiškai galvojant, taip negali būti.
Mano didžiausias sargybinis yra nuoširdumas. Jis veda keliais. O kuriami drabužiai kaip žvejų tinklas, kuris gaudo įdomius, šiltus, nuoširdžius žmones. Tai magija“, – sakė A.Anaitė.
