„Esame du draugai, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose. Kasdien susidurdami su problema, kaip lengvai ir komfortiškai keliauti, nusprendėme įkurti „Asistentinį taksi“ ir padėti kitiems judėjimo negalią turintiems žmonėms bei senjorams gyventi orų ir visavertį gyvenimą“, – taip savo verslo idėją pristato Mindaugas ir Vaidas.
15min GYVENIMO pokalbis su Mindaugu ir Vaidu – apie problemas, su kuriomis susiduria vežimėlio pagalba judantys žmonės, jų verslo idėją ir laisvę judėti.
– Mindaugai, Vaidai, panašu, kad judu ne vaikystės, ne studijų draugai?
Mindaugas: Taip, mūsų draugystė gimė tada, kai abu jau buvome ratukuose. Susipažinome prieš dešimt metų sanatorijoje. Aš ratukuose esu jau 12 metų – po to, kai patyriau kaklo traumą.
Vaidas: Kai buvau dešimties metų, nėriau į vandenį. Po to nėrimo likau ratukuose. Jau 27 metai, kai judu tik vežimėliu.
– Judu susipažinote prieš dešimtmetį, o verslą nutarėte kurti dabar. Kodėl?
Vaidas: Idėja atėjo iš patirties. Esame susidūrę su problema, kai reikia kur nors važiuoti. Paprasčiausia situacija. Išsikvieti greitąją, ji tave nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Namo, vaistų prileistas, negali grįžti. Taksi išsikviesti ne visada pavyksta, nes automobiliai nepritaikyti.
Tada kreipiesi į greitąją pagalbą, kad padėtų, bet ji gali tik tada, kai automobilis atsilaisvins. Laukti tenka 3–4 valandas.
– Ar neįgaliesiems nėra teikiamos pavėžėjimo paslaugos?
Mindaugas: Reikia registruotis iš anksto. Turi pasiskambinti, sutarti valandą, dieną. Kai paskambini tą pačią dieną, dažnai paslauga yra neteikiama.
Vaidas: Todėl ir nusprendėme, kad reikia tokios paslaugos, kad sunku judėti neįgaliam žmogui, ypač tam, kuris juda vežimėliu. Ne tik neįgaliam, tačiau ir senjorui.
Mindaugas: Yra vežėjai, kurie veža, bet kainos... Iš rajono į polikliniką nuvažiuoti – 40 eurų. Tai nelogiška.
Kainos nėra adekvačios, įvertinus dar ir tai, kokias pajamas gauna neįgalieji. Pasvarstėm, kad reikia padaryti kaip įmanoma prieinamesnę paslaugą ir kuo pigesnę.
– Prisiminiau pandemijos pradžią, kai nebuvo kaukių, ir žmonės jas pirko už kosminę kainą. Su neįgaliųjų pavėžėjimu – kažkas panašaus? Nėra tokių paslaugų teikėjų – yra niša kažkam prašyti 40 eurų už vieną pavėžėjimą?
Vaidas: Taip. O žmogui reikia važiuoti čia ir dabar. Jis ir važiuoja, nes neturi pasirinkimo. Moka tokią kainą.
– Bet verslo pradžiai juk reikia ir investicijų. Turėjote rėmėjų?
Vaidas: Mes su Mindaugu susidėjome. Tai buvo mūsų pačių santaupos. Nutarėm, kad reikia kurti ir žiūrėti, kaip bus toliau.
– Kokia buvo didžiausia investicija?
Mindaugas: Reikėjo įsigyti automobilį, jį pritaikyti. Šiuo metu turime vieną automobilį ir svarstome apie kitą. Pirmas automobilis buvo eksperimentinis – ar bus paklausa.
Tai buvo mūsų pačių santaupos. Nutarėm, kad reikia kurti ir žiūrėti, kaip bus toliau.
Automobilį vairuoju aš, o Vaidas dirba dispečeriu. Turime asistentą. Jis apmokytas, kaip elgtis su visų negalių žmonėmis. Pavyzdžiui, jei žmogus sako, kad jis pats įvažiuos, tai nesiūlyti pagalbos. Arba kaip neregius privesti prie automobilio, kaip paaiškinti, kad jie atsisėstų.
Mūsų dizainerė Monika Simonaitytė atsakinga už įmonės identiteto sprendimus ir komunikaciją socialiniuose tinkluose.
Vaidas: Norime iki rudens įsigyti daugiau automobilių. Tikimės, kad pavyks pasiekti ir tai, jog tokias keliones neįgaliesiems kompensuotų savivaldybė ir jiems patiems tai nekainuotų.
– Kada startavo „Asistentinis taksi“?
Mindaugas: Gegužės 5 dieną.
Vaidas: Mes startuoliai (juokiasi).
– Vaidai, Mindaugai. Bet žmonės turi ir kitų poreikių. Ne tik grįžti iš ligoninės. Žmogui reikia ir pramogų, laisvalaikio.
Mindaugas: Taip, turėjome užsakymų, kai paprašė nuvežti į žvejybą.
Vaidas: Mes visi esame žmonės. Pramogaujame, linksminamės.
Mindaugas: Ar į teatrą, ar į kiną išvykti. Dėl to dirbame visą parą.
– O kalbant apie tokias situacijas, kai negalite grįžti iš ligoninės, nes nėra kas parveža – tai žemina žmogaus orumą?
Mindaugas: Orumo gal ne. O gal mes jau įpratę prie tokių dalykų? Taip yra. Daugiau gal žemina tada, kai žmogus važiuoja su paprastu taksi ir jam visada reikia galvoti, kaip įkelti tą vežimėlį. Ar taksistas galės jį išardyti, sulankstyti?
Mindaugas: Priklauso nuo taksi įmonės, kurią kvietiesi, bet būna, kad jei pasakai esąs su vežimėliu, iš karto pakelia tarifą. Aš pats esu išbandęs daugiau kelionių, man pačiam lengviau persėsti. O yra įmonių, kurios žiūri geranoriškai ir mielai iškviečia didesnę mašiną.
Mes gal atrodome visi, sėdintys vežimėlyje, vienodi žmonės. Bet kai įsigilini – visi esame skirtingi. Kažkas gali daugiau, kažkas – mažiau.
– Ar nebuvo baugu investuoti savo santaupas?
Vaidas: Norėjosi veiklos, norėjosi susikurti sau darbo vietą, kažką gero padaryti ir kitiems žmonėms, taip pat norėjosi judėjimo laisvės. Investavome ir nežiūrime, sugrįš pinigai, ar ne. Įdėta ir įdėta.
– Vaidai, jūs savo feisbuke rašote apie savo galimybių ribų išbandymą. Kokios jos? Jūs iš naujo patys jas atradot, įvertinot? Sakot, kad žmonės yra skirtingi. Skirtingi ir judu?
Vaidas: Taip, žinoma. Mindaugas už mane yra kiek stipresnis. Man daug vietų yra neprieinamų.
Mindaugas pats gali persėsti į automobilį, o aš be pagalbinių priemonių negaliu to padaryti. Man reikia, kad kažkas padėtų ar kad būtų tam tikros priemonės, padedančios perlipti.
Mindaugas: Mes gal atrodome visi, sėdintys vežimėlyje, vienodi žmonės. Bet kai įsigilini – visi esame skirtingi. Kažkas gali daugiau, kažkas – mažiau.
Vaidas: Kaip ir sveikas žmogus. Ne kiekvienas gali įlipti į Everesto kalno viršūnę. Visi žmonės juk skiriasi. Aš, pavyzdžiui, judinu rankas, o plaštakų ne.
Teko šokti parašiutu. Plaukiau kanoja, ko gyvenime nėra tekę daryti – buvo įdomu.
O veikti mes mėgstame daug ką. Aš mėgstu knygas skaityti, būna, kad biliardą pažaidžiu. Patinka adrenalinas. Teko šokti parašiutu. Plaukiau kanoja, ko gyvenime nėra tekę daryti – buvo įdomu.
Mindaugas: Aš rankas judinu, pirštus taip pat, bet jie nėra stiprūs. Kai geresnis oras, stengiuosi kuo daugiau į lauką išvažiuoti, į žvejybą nuvažiuoti. Žiemą juk prisisėdi namuose. Nes kai sniegas – mums, judantiems su ratukais, problema. Nebent į mašiną ir į parduotuvę, į svečius. Kojas greitai sušalti galima, paskui įvairios sveikatos problemos prasideda.
– Vadinasi, praėjusi žiema buvo sudėtinga?
Mindaugas: Taip, ne mums pritaikyta. Ir dar kai ne taip greitai nuvalydavo šaligatvius, tai ir iki mašinos nuvažiuoti iššūkis – iš karto į pusnis įkrenti. Reikėdavo prašyti kaimynų pagalbos.
– Kalbėdami apie savo verslą sakote, kad jį kūrėte ir dėl to, kad norėjosi judėjimo laisvės. Tačiau tada, kai pasikeičia tavo paties gyvenimas, apie judėjimo laisvę greičiausiai dar negalvoji, visų pirma reikia susitaikyti su realybe?
Vaidas: Taip, reikėjo laiko. Kadangi aš buvau vaikas ir po traumos buvau labai silpnas, tad susitaikyti su tuo man nepavyko ilgą laiką. Gal kokį dešimtmetį nesugebėjau priimti to, kad esu neįgalus.
Tik kai man suėjo 20 metų, supratau kas įvyko, atėjo suvokimas, kad reikia save ugdyti, lavinti, kad gyvenime daug galima nuveikti ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje.
Mindaugas: Man nereikėjo spėlioti, kad dar vaikščiosiu. Žinojau, kad ne. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Namuose gal 3–4 metus buvau užsisėdėjęs.
Paskui atsirado tokių pačių draugų. Vienas išvažiavimas, kitas... Tada pamatai, kad yra tas pats gyvenimas, viską galima daryti – važiuoti, laisvalaikį praleisti gerai, linksmai. Kuo greičiau pradedi išlįsti iš namų, pažinti žmones su negalia, randi bendraminčių, ir kažkaip viskas kitomis spalvomis nušvinta.
