– Gimus vaikui visas dėmesys paprastai skiriamas naujagimiui, o mama tarsi lieka antrame plane. Nors iš tiesų po gimdymo gimsta ir nauja mama. Be to, nesvarbu, ar vaikelis pirmas, antras ar trečias.
– Paradoksalu, tačiau taip ir yra. Per nėštumą visus devynis mėnesius visi šokinėja apie mamą. Rūpinasi, kad ji pavalgytų, pailsėtų, nepersitemptų. Tačiau vos gimsta kūdikis, mama tampa antraplane – visas dėmesys tenka vaikui ir jo poreikiams. Visi domisi, kaip naujagimis, o vėliau ir kūdikis, jaučiasi, klausia, ar jam viskas gerai, kaip valgo, miega ir t.t. O apie mamą labai retas paklausia. Dar rečiau pasiūlo pagalbą. Neklausia, gal ateiti padėti, galbūt atnešti sriubos, pavedžioti šunį, leisti pamiegoti? Liūdniausia, kad net ir patys artimiausi žmonės to nesupranta.
Per nėštumą visus devynis mėnesius visi šokinėja apie mamą. Rūpinasi, kad ji pavalgytų, pailsėtų, nepersitemptų. Tačiau vos gimsta kūdikis, mama tampa antraplane – visas dėmesys tenka vaikui ir jo poreikiams.
– Kaip manote, kas tai lėmė? Ar Lietuvoje buvo tradicija pasirūpinti naujagimio susilaukusia moterimi? Jei taip, kaip tai daryta?
– Pradėkime nuo to, kad seniau šeimos gyveno bendruomenėse – su tėvais, o kartais ir vyresnio amžiaus tetomis, kitais giminaičiais. Tad pasirūpinti bent jau namais ir maistu būdavo kam. Žinoma, tais laikais mamos dažnai anksti išeidavo dirbti lauko darbų, mažylius palikusios močiutėms.
Dabartinės močiutės – emancipuotos, dažnai turi darbą arba/ir toli gyvena. Kita vertus, tos močiutės, kurios yra šalia, dažnai taip pat privengia padėti. O jei visai tiksliai – nesupranta, kad reikia padėti. Dažnai galima išgirsti tokias frazes: „Mes užauginome pačios, nieko neatsitiko, kodėl dabar reikia pagalbos?“.
– Kai kurie tėvai, ypač mamos, anytos, nelinkusios siūlyti pagalbos, nes nenori kištis į šeimos reikalus. Jų argumentas toks: „Jei norės/reikės, paprašys“. Tačiau ar iš tiesų tai įmanoma? Ar naujagimio mamai lengva paprašyti pagalbos?
– Labai daug moterų nedrįsta pasirodyti silpnos. O pagalbos prašymas joms – to įrodymas, faktas, kad „aš esu silpna“. Galvoje verda mintys, „ką pasakys kaimynė, vyras, mama“? Atsiranda gėda, kad pati nesusitvarko, turi prašyti pagalbos. Užsisuka uždaras ratas: moteris nesusitvarko, pervargsta, tada ima jausti kaltę, pyktį, kurį neretai išlieja ir ant vaiko... Todėl pirmiausia sakyčiau, jog šviesti reikia pačias moteris, kurios ruošiasi tapti mamomis.
