Namuose kepta duona Nerijų lydi dar nuo vaikystės. Ją kepė jo močiutė, o vėliau – tėvai. Greta duonos kepimo N.Kriaučiūno tėtis rengdavo ir edukacinius užsiėmimus. Kartą, kai jis suplanuotos programos vesti negalėjo, pirmą kartą tą teko daryti sūnui.
Dabar ukmergiškis svarsto apie tai, jog su tikra juoda duona norėtų supažindinti europiečius.
Sukūrė šeimos ūkį
„Aš visą laiką su tėčiu dirbau. Kepti duonos neplanavau, tačiau visą laiką norėjau dirbti sau, kurti savo verslą. Taip atsitiko, kad dabar kepu, tačiau to nevadinu verslu, greičiau jau – amatu“, – sakė N.Kriaučiūnas.
Kelis metus vyras gyveno Vilniuje, ten susipažino su Ugne, o vėliau abu persikėlė į Ukmergę.
Nors dabar pora gyvena pačiame Ukmergės mieste, tačiau daug laiko praleidžia Nerijaus senelės sodyboje Mikėnų kaime. Čia, autentiškoje sodyboje, nestinga ir svečių, norinčių ne tik pamatyti, tačiau ir suprasti, koks yra duonos kelias.
Duonos kepimas ir jos paruošimas yra Nerijaus rūpestis, tuo tarpu Ugnė tvarko įvairius finansinius reikalus bei kitus dokumentus.
Jauna moteris yra finansininkė, ir dirbo Vilniuje, tačiau kitoje srityje. „Aš jos prašiau, kad padėtų dirbti man. Ir ji įsitraukė, gal ne taip labai norėdama“, – pasakojo N.Kriaučiūnas.
Juodą duoną – į šaldiklį
Lietuvoje buvo įprasta ir kiekvienoje gryčioje šeimininkės kepdavo duoną, turėjo ir savo duonos receptą. Pati duona lietuvių gyvenime vaidino, o ir tebevaidina ryškų vaidmenį, ji – krašto tradicijų dalis.
Juodos duonos ieško ir emigrantai. „Yra daug išeivių, kurie pasiilgsta duonos. Žinau, kad juodą duoną jie veža į kitas šalis, ją užsišaldo šaldikliuose“, – pasakojo Nerijus, savo kepta duona pats prekiaujantis Lietuvos turguose.
Beje, Nerijus po devyniais užraktais neslepia ir savo močiutės duonos recepto.
„Kartais man sako: tu atskleisi savo paslaptį, ir pavogs. Buvo atvejų, buvo žmonių, kurie bandė kopijuoti, ir jie kepa. Tegul. Tik svarbiausia, kad nemeluotų.
Kai atvažiuoja žmonės, pasidalinu tuo, ką žinau, ką moku. Sako: norime išsikepti sau. Aš tikiu, bet kartais tenka pasijusti kaip apvogtam.
Antra vertus, tai nėra vien receptas. Receptą galiu pasakyti bet kokiam žmogui, surašytą nuo A iki Z. Bet tai nereiškia, kad žmogus išsikeps duoną. Tai – daug daugiau nei kepimas, tai yra minkymas, plikymas ir daug kitų dalykų“, – kalbėjo ūkininkas.
Skonis priklauso ir nuo žmogaus rankų
Tam, kad duona būtų tokia, kokia yra, Nerijui reikėjo įdėti daug darbo. Net mąstyti, kodėl iš vienų miltų išeina taip, iš kitų – kitaip? Skonis, sako pašnekovas, skiriasi net tada, kai rugiai atvežti iš skirtingų laukų.
„Reikia greitai susigaudyti, kad stabilizuotumei savo duoną. Jei išsileidžia tešla, turi suprasti, kas atsitiko. Tai kaip mokslas, kur viskas ateina su patirtimi“,– pasakojo N.Kriaučiūnas.
Kai mirė Nerijaus močiutė, kurį laiką šeima nekepė duonos. Tačiau visą gyvenimą jautus jos skonį namuose kažko stigo. „Atrodo, tarsi nukirsta kirviu – nebėra duonos. Sudėtinga buvo jos nevalgyti“, – kalbėjo N.Kriaučiūnas.
Duonos kepimą Nerijus vadina ne tik sunkiu fiziniu darbu, tačiau ir mokslu, o galutinis rezultatas priklauso net nuo, atrodytų, nedidelių smulkmenų. Pavyzdžiui, kaip ir kokiomis malkomis iškūrenta krosnis.
„Net minkymas rankomis savo duoda. Buvau knygos pristatyme, kur dalyvavo maisto istorikas Rimvydas Laužikas. Jis paminėjo tokį keistą dalyką, ką aš lyg ir intuityviai žinojau.
Pasak R.Laužiko, net skirtingo žmogaus minkymas rankomis duonai suteikia kitokį skonį. Kiekvienas žmogus turi savo mikrobiologiją, ir per rankas tu tai atiduodi duonai. Tie patys žmonės, gamindami pagal tą pačią receptūrą ir minkydami rankomis, gauna visai skirtingą rezultatą“, – kalbėjo ukmergiškis.
Kepa iš savo užaugintų rugių
Nerijus pasakoja, kad vien kubilas su tešla sveria apie 70 kilogramų. Daug fizinių jėgų reikalauja ir minkymas rankomis.
Vėliau duonos kepalus ūkininkas taip pat formuoja rankomis ir su liže juos šauna krosnin. Be to, kepant duoną vargina ir nuolatinis karšis.
N.Kriaučiūnas duoną kepa iš savo užaugintų rugių miltų, o jai nenaudoja nei jokių pridėtinių medžiagų, nei cukraus.
Kriaučiūnai ūkį puoselėja savo lėšomis – jokia investicine parama jie nėra nė karto pasinaudoję.
Nerijaus nuomone, nors Lietuvoje garsiai kalbama apie ūkininkų rėmimą, tačiau jam paramą gauti sunku.
„Mūsų žemės ūkio ministerija nuvažiavo ne ta kryptimi su visomis savo paramomis. Nes į pačią mažiausią paramą mes jau per dideli, o į didesnę – per maži“, – aiškino pašnekovas.
N.Kriaučiūno nuomone, Lietuvoje galėtų būti labiau remiami nedideli ir mišrūs ūkiai, dirbantys pagal trumposios maisto grandinės principus. Juolab, kad ir Europos valstybių prioritetai, kalbant apie paramą, yra smulkūs ir vidutiniai ūkiai.
Patirtį perduotų kitiems
Ukmergės rajone ūkininkaujantis N.Kriaučiūnas sako, kad visą gyvenimą minkyti duonos jis nenorėtų. Kol kas vyras negalvoja ir apie tai, ar šeimos ūkį ateityje perims trys jų su Ugne vaikai.
Tačiau sukaupta tikros lietuviškos duonos patirtis, sako Nerijus, galbūt pravers jam kuriant verslą.
„Visus darbus – nuo paties smulkiausio – esu dirbęs pats, viską žinau. Buvo taip, kad ūkyje nebuvo nė vieno samdomo darbuotojo. Teko ir mėšlą mėžti, nes mūsų ūkis – mišrus. Manau, kad taip ir turėtų būti, taip ir reikia lipti karjeros laiptais. Visų pirma išbandai visus darbus, sukaupi patirtį. Ir tik tada jau gali mokyti kitus žmones, iš jų reikalauti rezultato“, – kalbėjo N.Kriaučiūnas.
Šeimos galva tikisi, kad ateityje duonos kepimas taps ne amatu, o verslu, o jo kepyklėlės, svajoja ukmergiškis, galbūt veiks ir kituose Europos miestuose.
„Tai, ką mes gaminame, yra geras produktas, labai sveikas, rekomenduotinas dietologų. Tad aš galvoju, kodėl lietuviams juo nepasidalinti su kitais?“ – svarstė N.Kriaučiūnas.
Ukmergiškis sako, juodos duonos regionas nėra didelis. Tai – pakraštys Lenkijos, Latvijos.
„Manau, kad savo duona mes galime net nustebinti, pavyzdžiui, italus. Ar mes juos atversim į tikėjimą valgyti juodą duoną – nežinau. Tačiau į mūsų sodybą atvažiuoja prancūzai, italai, anglai. Jie domisi mūsų tradicijomis.
Manau, kad aš esu savo rogėse, o ar važiuoju tinkama kryptimi –nežinau. Ar tinkamu greičiu? Tikrai dar ne“, – šyptelėjo vyras.
