„Ačiū už pokalbį. Ir už cigaretes“, – jau grįžus namo atpypsėjo Luko žinutė. Aštuonioliktąjį savo gimtadienį jis pasitiko įkalinimo įstaigoje, prieš tai augo pas močiutę ir vaikų namuose.
Lukas – vienas iš tų, kurie po savo kojomis ieško tvirto pagrindo, kurių klaidos tapo pamokomis. Ne tik sau pačiam – jos gali įkvėpti tuos, kurie apie laisvę dar tik svajoja.
Todėl mes susitinkame. Ir todėl aš apie jį rašau.
Su Luku pokalbį sutarėme Šiauliuose, kavinėje. Jau daugiau nei dvejus metus vaikinas yra laisvėje, grįžęs iš Kauno nepilnamečių reikalų tardymo izoliatoriaus-pataisos namų.
Lygiai tiek pat laiko jis mokosi kitokio gyvenimo – savarankiško ir be nusikaltimų.
Lukas yra iš devynių vaikų šeimos, tačiau augęs be tėvų meilės – kai jam buvo metukai, jis buvo apgyvendintas vaikų globos namuose. Čia augo ir kiti jo broliai bei seserys. Trys iš jų – vis dar nepilnamečiai, tačiau dabar, nebelikus vaikų globos namų, jie auga šeimynose.
Vėliau, kai jam buvo maždaug šešeri, jį globoti paėmė iš užsienio į Lietuvą sugrįžusi močiutė. Einant metams netruko ateiti ir paauglystė, o su ja – draugai, vagystės, plėšimai. Tada – įkalinimo įstaiga.
„Kalėjimas man padėjo“, – sako vaikinas, savo pavyzdžiu paneigdamas populiarią nuomonę, kad iš ten kelio į kitokį gyvenimą – nėra.
– Lukai, nuo pat mažų dienų gyvenote vaikų globos namuose?
– Ne, maždaug iki šešerių metų. Tada iš užsienio grįžo mano baba, ir jai perdavė mūsų globą. Mes augome pas ją. Kai man buvo apie 14 metų, ji susirgo, ir mus vėl išvežė į vaikų namus.
Tada buvo baisu. Vėl į vaikų namus. Juk esi jau kitoks, vyresnis, ne kūdikis, supranti, kad taip atsitiko, ir turi su tuo susitaikyti. Ir taip va gyveni.
– Kas nutiko šeimoje, kodėl augote vaikų namuose?
– Mama gėrė. Mes esame devyni broliai ir seserys. Kai man buvo kokie ketveri metukai, tada pradėjau suprasti, kad kažkas ne taip, ne taip gyvenu, nėra šeimos.
– Kada prasidėjo vadinamasis gatvės gyvenimas, pirmieji nusikaltimai?
– Maždaug 15-kos. Vagystės, plėšimai. Už tai gavau lygtinį teistumą. Turėjau nuo 10 valandos vakaro jau būti namuose, bet nesilaikiau. Todėl vėl patekau į teismą ir tada – į įkalinimo įstaigą.
– O kodėl nesilaikėte reikalavimo vakarais būti namuose?
– Nes su draugais reikėjo eiti.
– Patekote į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus?
– Taip. Tada man buvo gal 16 metų.
Būna vaikų, kurie bėga iš ten, kai kurie vartoja narkotikus. Pinigų tai reikia jiems.
– Koks jausmas, kai tave, jau suvokiantį pasaulį, veža į tokią vietą? Pirmą kartą gyvenime.
– Baisu. Sunkiausios buvo pirmosios Kalėdos, nes patekau čia jau vėlų rudenį.
– Pasikalbėkim apie vaikų namus. Apie juos mes esame girdėję daug ir įvairių dalykų. O koks ten gyvenimas yra iš tiesų, koks jis buvo jums?
– Viskas ten gerai. Turi lovą, savo kambarį, priemones, dar pinigų gauni – dienpinigių. Išeini į renginį. Būna vaikų, kurie bėga iš ten, kai kurie vartoja narkotikus. Pinigų tai reikia jiems. Tada pradeda bėgioti.
– O jūs?
– Ne, narkotikų niekada nevartojau.
– Kodėl pradėjote vogti, kaip?
– Gauni 15 eurų, ką tu gali daryti? Litais daugiau atrodydavo, o eurais? Tai eini į parduotuves, paimi kokią prekę, parduodi. Turi cigaretėms. Butelį dar paimi. Ir turi pinigų savaitgaliui.
– Kitaip tariant, vogdavote alkoholinius gėrimus.
– Aha, dažniausiai „Norfoj“. Bet imdavome juos brangius. Eidavome keliese. Paskui už specialią kainytę parduodavome.
Vieną kartą buvome mašiną paėmę, nes savininkas buvo raktelius palikęs. Pasivažinėti.
– Sakėt, kad vaikų namuose yra lova. O meilės?
– Yra. Darbuotojai, psichologai, auklėtojos. Ir yra su kuo pasikalbėti, tikrai. Gali kalbėti kiek nori.
– Kalbėdavot?
– Taip. Ir dabar bendraujame, ten dar mano trys broliai. Tik dabar šeimynose.
– Gerai, kad nelieka vaikų globos namų, ir kuriasi šeimynos?
– Gerai, aišku.
– O tada, kai vaikų globos namuose augote jūs, kaip galvojate dabar, buvot labai „sunkūs vaikai“ auklėtojoms?
– Taip, labai. Su mumis buvo sunku. Vakarais, kai turėjome būti jau kambariuose, lietvamzdžiais nusileisdavom į lauką. Duris išspirdavom.
Grįždavom paryčiais arba mus atveždavo ką nors prisidirbusius.
Priskambindavom gaisrinei, policijai, sakydavom, kad yra sužalotas žmogus. Ir taip – kokius penkis kartus per naktį. Buvo smagu, kai suvažiuodavo su mirgalkėm. O nevažiuoti jie juk negali – iškvietimas.
Vieną kartą, prisimenu, lauke išpurškėm aštuonis gesintuvus. Buvo balta visur.
– Kodėl?
– Nes administracija paliko atrakintas patalpas, kur jie buvo. O mes juk smalsūs vaikučiai.
– Klausantis jūsų kažkodėl norisi šypsotis, nors džiugesio čia – nelabai daug. O įkalinimo įstaigoje? Ten juk sąlygos griežtos ir lietvamzdžiais nenusileisi.
– Irgi iš direktoriaus reikalaudavom. Pavyzdžiui, šašlykinių kieme, sakydavom, kad mums merginų reikia. Aišku, kad viso to nebuvo.
Kai atvažiuoji čia, supranti, kad su telefoniuku jau negalėsi pažaist. Bet kai tik čia atvažiuoji, su tavimi pradeda dirbti. Ateina psichologai. Nes kiekvienas vaikas juk čia atvažiuoja skirtingas. Vienam labiau baisu, kitam – mažiau. Buvo ir subkultūrų.
– Kas tai?
– Tai tokios paniatkės.
– Ar galit paaiškinti suprantamiau?
– Tave tikrina, ar tu normalus, ar duchas, ar gaidys. Ir žodžiais, kaip tu atsilaikai. Pavyzdžiui, į dušą negali basomis eiti, jei eisi – tu gaidys.
– Bet juk jūs – dar vaikai. Ir viskas vykta taip, kaip ir suaugusių vyrų kalėjime?
Kiekvienas vaikas juk čia atvažiuoja skirtingas. Vienam labiau baisu, kitam – mažiau.
– Dabar jau ne. Pasikeitė direktorius, ir tas subkultūras panaikino. Neseniai buvau Kaune, dalyvavau „Marijos radijo“ laidoje, į kurią mane pakvietė pataisos namuose dirbanti vienuolė Fausta. Mane autobusų stotyje pasitiko direktorius. Užsukom į kalėjimą, jam persirengti reikėjo. Keista taip, telefono neatima, parūkyt gali. Kaip svečias.
Močiutė iki šiol vis man dar sako: žiūrėk, neprisidirbk. Bet kodėl turėčiau?
– Sakėt, kad močiutė sirgo.
– Taip, bet paskui pasveiko. Ji man skambindavo į kalėjimą, kai buvo galima, pinigų atsiųsdavo. Paskui ten įsidarbinau, gaudavau per 70 eurų. Tai sakiau, kad nebesiųstų. Susitaupiau net 160 eurų.
– Būna vaikinų, kurie grįžta?
– Būna. Bet jie proto neturi. Aš norėjau pasitaisyti.
– Kada pačiam atėjo į galvą supratimas, kad aš daugiau nevogsiu?
– Tai kai atsidūriau kalėjime.
– Lukai, kaip jums pavyko? Išėjus į laisvę, neturint tvirto pamato po kojomis. Ką visų pirma veikėt, kai išėjot?
– Mane močiutė pasiėmė. Pasakiau, kad noriu cepelinų. Tai važiavome į Karmėlavą cepelinų.
– O paskui?
– Kai dar buvau pataisos namuose, žinojau, kur norėsiu mokytis. Tada auklėtojos iš pataisos namų skambino į tą mokyklą, klausė. Nes grįžau lapkričio mėnesį, kai jau buvo prasidėję mokslo metai. Dabar mokausi, būsiu trečiame kurse. Mano specialybė – konditeris. Norėjau būti virėju, bet ši grupė jau buvo pilna.
– Kaip jus, ką tik grįžusį iš įkalinimo įstaigos, priėmė profesinėje mokykloje? Nejutot didesnio dėmesio?
– Jutau. Buvo, kas norėjo knistis po mano praeitį. Bet aš pasakiau: žiūrėkit į mane, koks aš dabar esu, o ne koks buvau.
Nemanau, kad bet kokių klausimų uždavinėjimas apie praeitį atskleidžia, koks tai žmogus. Koks tu žmogus, sužinosiu būdamas su tavimi čia ir dabar, leisdamas kartu laiką.
– Iš kokių pajamų jūs dabar gyvenat?
– Kai sukako 18 metų, iš vaikų namų gavau išmoką. Nusipirkau baldus, buitinę techniką. Gyvenau pas babą, dabar nuomojuosi kambarį. Gaunu 150 eurų išmoką. Ji priklauso, jei išėjęs iš vaikų namų mokaisi.
– Tačiau grįžus į laisvę, augus vaikų globos namuose, tenka išmokti daugybės dalykų, kurie atrodo labai paprasti. Pavyzdžiui, deklaruoti gyvenamąją vietą, susitvarkyti dokumentus mokymuisi.
– Man padėjo buvusi auklėtoja. Pasakė, kur ką padaryti. Tai aš ir suvaikščiojau.
– Bet 150 eurų yra labai mažai. Užtenka pinigų?
– O kada jų užtenka? Dar mama atsiunčia. Ji dabar Anglijoj. Nebegeria. Nusiperku maisto, susimoku mokesčius. Taip ir sukuosi.
– Nejaučiat nuoskaudos, pykčio mamai?
– Iš vienos pusės – taip, iš kitos – ne.
– O jūsų buvę draugai? Ar nekvietė sugrįžti į buvusį gyvenimą?
– Kvietė. Parodžiau špygą.
– Pats apie savo šeimą svajojat?
– Taip.
– Kaip auklėsit savo vaikus?
– Negalima vaikų griežtai auklėti, ant jų šaukti, balso kelti, mušti. Mano pusseserė augina vaiką. Ji iš karto balsą kelia, kai kas ne taip. Ko, sakau jai, čia šauki, eik pas psichologus. Vaikas juk nekaltas.
– Kas yra artimiausias žmogus, su kuriuo galite pasikalbėti? Kas yra tas žmogus, kurį mylite?
– Močiutė.
