– Vadovaujančiose pozicijose dirbote daugelį metų. Ar visuomet svajojote būti vadove?
– Kai papuoliau į šį kelią, ėjau juo pernelyg nesusimąstydama apie tolimą ateitį ir karjeros aukštumas. Viskas vyko natūraliai: mokykla, universitetas, darbas tarptautinėje kompanijoje. Atrodė natūralu, kad karjeros kopėčios veda tik į aukštyn, todėl palaipsniui jomis ir kopiau.
– Ar galėtumėte iš savo patirties pasakyti, kokios savybės reikalingos geram vadovui?
– Kad galėtum vadovauti žmonėms, gebėtum juos vesti, padėtum atsiskleisti jų gerosioms savybėms, pirmiausia turi labai gerai pažinoti save ir savo stiprybes, vertybes, vidinius iššūkius.
Taip pat labai svarbu turėti tvirtą stuburą ir žinoti savo vertybes (mano veikla ir orientuota padėti vadovams susistatyti savo vidinę ašį). Tik tada būsi autentiškas vadovas, kuris nesiblaškys norėdamas įtikti aukštesnes pareigas einantiems žmonėms.
Dar viena svarbi savybė – drąsa būti atviru: kad išsakytum, kuo tu tiki, gyventum pagal savo vertybes, nebūtum spraudžiamas į rėmus pagal normas, kuriomis netiki. Kai pažįsti save, esi atviras pats su savimi, atsiranda gebėjimas ir kituose įžvelgti jų potencialą, o tai vadovui labai reikšminga savybė.
– Kaip jaučiasi moterys konkuruodamos?
– Jei moteris papuola į aplinką, kurioje trūksta sąmoningumo, ji gali pasinerti į lenktynes dėl aukštesnės pozicijos ir patirti įtampą. Būnant įtampoje, natūraliai kyla streso lygis, nesusitvarkoma su emociniu krūviu, nes nuolat turi žiūrėti, kad tavęs neaplenktų.
Neigiamai galia paveikti ir nuolatinis savęs lyginimas su kitais, siekis būti geresnei, noras konkuruoti bei kovoti. Koncentracija į galutinį tikslą – „būsiu ypatinga, kai pasieksiu“ – moteriai gresia savasties praradimu. Tačiau taip, yra ir tokių moterų, kurios toje konkurencinėje kovoje jaučiasi gerai.
Dar viena svarbi savybė – drąsa būti atviru: kad išsakytum, kuo tu tiki, gyventum pagal savo vertybes.
– Jei įtampa jaučiama nuolat, kaip tai gali paveikti savijautą ir sveikatą?
– Dėl viršutinėje kūno dalyje atsiradusios įtampos ir energijos pertekliaus gali prasidėti panikos priepuoliai, nerimo atakos, širdies permušimai, skydliaukės problemos, migrena, kaklo raumenų spazmai.
– Kaip išvengti šių problemų?
– Pirmiausia patariu išmokti gilaus sąmoningo kvėpavimo. Kad mokėtų atsikvėpti, atsidusti, pajusti, kaip atsipalaiduoja pečiai, pilvo zona. Stresinėse situacijose reikia kvėpuoti pilvu. Tai daryti sąmoningai, sujungiant galvą su kūnu.
Verslo aplinkoje dažnai teko matyti, kad čia žmonės veikia tik galva, kūnas, emocijos ir pojūčiai procese nedalyvauja, nes yra tarsi atkirsti. Greičiausias būdas susijungti su kūnu yra perkelti dėmesį į kvėpavimą, kvėpuoti pilvu. Kai susijungia protas, kūnas ir emocijos, geriau jaučiame save ir aplinką, tampame vientisos.
– Ar pasitaiko, kad pasiekus karjeros aukštumų, apima nusivylimas, tuštumo jausmas? Ką tokiu atveju daryti?
– Kai dirbu su moterimis, siekiančiomis karjeros, visuomet klausiu, ką ji nori patirti būdama vadove, kaip nori jaustis, kai tai turės, kuo dalintis ir pan. Esmė ne ką tu turėsi, o ką patirsi ir kaip jausies, kai tai turėsi, kai būsi tame kelyje.
Tokius klausimus sau užduoti yra vertinga, nes moterims labai svarbu yra ne tik tikslas, bet ir pats procesas, mėgavimasis juo. Jei moteris jau yra karjeros aukštumose, tačiau jaučia tuštumą, tuomet reikalingas dar gilesnis pokalbis, siekiant išsiaiškinti, kokios jos stiprybės ir duotybės liko nerealizuotos. Būtent negalėjimas realizuoti to, kas duota, lemia tai, kad moteris jaučiasi vieniša, nelaiminga, net ir užimdama aukštas pareigas.
– Ar tiesa, kad moterų ir vyrų vadovavimo stiliai skiriasi?
– Anksčiau ta takoskyra buvo daug ryškesnė, bet atsiradus sąmoningam savęs suvokimui (angl. mindfulness) viskas pamažu keičiasi.
Keičiasi pasaulis, senieji modeliai nebeveikia, ir man džiugu sutikti vis daug vyrų, kurie ne tik pajungia protą, bet ir vadovaujasi intuicija, turi labai gerą aplinkos pajautimą.
Svarbiausia suprasti save ir žinoti, kaip atstatyti vidinę pusiausvyrą.
Dabar vadovavimo stilius priklauso ne nuo lyties, bet nuo individualaus žmogaus ir laiko, kurį jis skiria sąmoningumo ugdymui ir esminių energijos dėsnių suvokimui.
Tiesa, neuromokslininkai teigia, kad vyrų ir moterų smegenys yra skirtingos struktūros ir esant tam tikroms situacijoms versle išskiria skirtingus hormonus. Kai moterims tenka dėmesį sutelkti į tikslą, gaminasi daugiau streso hormonų, mažėja laimės hormono oksitocino ir moteriškų hormonų kiekis, todėl joms reikia atsistatyti po stresinių situacijų. Tam, pasak neuromokslininkų, labiausiai padeda bendravimas, išsikalbėjimas. Vyrams atsistatyti padeda buvimas vieniems, apmąstymai.
Šių skirtumų turėtume neignoruoti, ypač turint pavaldinių. Reikia suprasti, kad visi skirtingai išeiname iš stresinių situacijų.
O grįžtant prie vadovavimo, vieniems tai prigimtiniai dalykai, kitiems reikia įdėti daugiau pastangų. Svarbiausia suprasti save ir žinoti, kaip atstatyti vidinę pusiausvyrą.
– Kokios baimės ir įsitikinimai trukdo būti geriausiems profesinėje srityje?
– Tapę tam tikros srities specialistais, patenkame į terpę, kurioje keliami reikalavimai atitikti tam tikras normas, būti tokiais, kaip visi. Įsitikinimas, kad turime atitikti nustatytas normas, ir baimė būti savimi labai apriboja mūsų kūrybiškumą ir potencialo išsiskleidimą. Juk profesionali teisininkė gali būti ir puiki tapytoja ar fotografė.
Kūryba yra mūsų gebėjimas būti savo gyvenimo šeimininkams. Kai ji ribojama, nerealizuojame savęs, užspaudžiame tam tikras savybes, gyvename baimėje, kad kiti nesupras. Dažniausiai pokyčius nulemia suprastėjusi sveikata: kai ji sušlubuoja, žmonės pradeda ieškoti, kaip save išreikšti, kaip išsilaisvinti.
Įsitikinimas, kad turime atitikti nustatytas normas, ir baimė būti savimi labai apriboja mūsų kūrybiškumą ir potencialo išsiskleidimą.
– Kaip patartumėte kovoti su savo baimėmis?
– Baimė yra savisaugos instinktas ir energijos pliūpsnis imtis veiksmų: arba bėgti, arba gintis. Todėl nereikia su ja kovoti. Kiekviena kova kelia papildomą vidinę įtampą.
Aš siūlau baimės energiją transformuoti savo tikslų siekimui. Jei sėdėsime ir nieko nedarysime, baimė bus nukreipta į mus, grauš iš vidaus ir sekins, o jei ją išanalizuosime ir imsimės veiksmų, galime daug ko pasiekti. Pavyzdžiui, jei norime šokti parašiutu pirmą kartą, suprantama, kad bijosime. Tačiau labiau įsigilinus, baimė ima mažėti, tereikia dėlioti veiksmų planą: instruktorius, pamokos, apranga, įranga ir t.t. Iki pat šuolio bijosime, tačiau darydami tam tikrus žingsnius save apsaugosime, ir nenutiks nieko bloga.
Kalbant apie karjerą, jei nori kažko pasiekti ar keisti karjeros kryptį, plėsti verslą, taip pat aplanko daugybė baimių (kad nepasiseks, kad kiti pasijuoks, kad būsiu matoma, ir pan.) Jei sėdėsime ir bijosime, niekas neįvyks, nieko nepatirsime, todėl baimę turime pasitelkti pasigilinimui į situaciją ir išjudėjimui.
Kad būtų lengviau, patariu susitelkti į tris sritis: savęs pažinimo ir suvokimo stiprinimą, palaikymą arba aplinką, psichologinį ir finansinį saugumą. Patyrinėjus šias sritis, pasidaro ramiau ir aiškiau, ką toliau daryti.
– Pasitaiko, jog ne „karjeros moterys“ šiuolaikiniame pasaulyje tarsi nuvertinamos dėl ambicijų neturėjimo.
– Stengiuosi padėti moterims pakeisi tokias ribojančias mąstymo klišes. Turėtume suprasti ir priimti tai, kad vienoms duota daryti karjerą, kitoms – auginti gausią šeimą, trečioms – derinti viską. Motinystė yra didelis ir labai atsakingas darbas – mamos augina naujus žmones pasauliui, todėl jo jokiais būdais negalima nuvertinti.
Patarčiau moterims būti atviroms su savimi, gebėti priimti etapą, kuriame dabar yra. Jei koncentruojuosi į karjerą, neapsimetu, kad esu ir tobula tortų kepėja, ir renginių organizatorė – susiorganizuoju pagalbą, suvokiu, kad vaikams skirsiu mažiau laiko. Jei auginu vaikus, noriu, kad jie jaustų mano meilę ir palaikymą, žinau, kad negaliu 100 proc. atsiduoti karjerai, todėl pristabdau.
Kai moteris liaujasi lygintis su kitomis, o priima save ir savo gyvenimą, kaip savo kūrybos rezultatą, ji geba džiaugtis tuo, kame yra, ir kurti toliau savo gyvenimą ta kryptimi, kuria norisi. Gyvenimo kūryba pirmiausia turi būti su dėkingumu, priimant tai, kame esi.
