– Į Lietuvą ir vėl atvykstate mokyti?
– Esu vienuolis. Pagal korėjiečių supratimą, taip pat mokytojas. Galiu kažką pakalbėti, nes privalau turėti šiek tiek žinių, jei jau esu vienuolis. Tačiau šiais laikais, skirtingai, nei mano mokymas, kalbėjimas nėra labai svarbu. Gali gražiai, teisingai kalbėti ir tuo pritraukti daugybę žmonių. Bet labai svarbu, kad būtų mokiniai, kurie įkūnytų tavo kalbą į realybę. Tam ir kuriasi mokyklos.
Bet mirus mokytojui mokykla lieka be lyderio ir praradusi energiją tik juda iš inercijos. Labai svarbu tai suvokti. Daug praktikuoti ir įgyvendinti tą mokymą praktiškai, kiek leidžia jėgos dar esant gyvam Mokytojui. Kuo daugiau, kiek tik pavyksta, būti šalia jo, nes labai retai mokinys spėja pasiekti buvusio Mokytojo pajėgumą.
Mokytojas suteikia vaistų – metodą, kurį reikia vartoti, o ne pasidėti ant altoriaus. Tik tuomet tai bus veiksminga.
Šiais laikais labai svarbu metodas, kurio nepabandęs negali žinoti, kas tai. Juk jei sergi, eini pas gydytoją. Jis gydo ir pasveikęs padėkoji, bet nepasilieki mokytis, kaip gydyti dantis ar atlikti operacijas. Tai stomatologo ar chirurgo darbas. Aišku, gali tapti Medicinos universiteto studentu, tačiau tai jau kita istorija. Tad Mokytojas suteikia vaistų – metodą, kurį reikia vartoti, o ne pasidėti ant altoriaus. Tik tuomet tai bus veiksminga.
Praktika ir dar kartą praktika. Yra teigiančių, kad nereikia praktikos, tačiau jų biografijoje galima rasti, kad jie ilgai ieškojo ir kažką darė, o dabar sako, kad nereikia... Hm... Tai apgaulinga. Kiekvienas mokymą suvokia pagal savo prigimtį. Tai labai asmeniška, o ne masiniam naudojimui.
– Ar pridera vienuoliui tiek daug keliauti?
– Keliaujam mes daug, nes tie, kuriems iš tiesų mūsų reikia, ne visada sugeba atvykti. Gyvename nuošaliai ir praktikuojame pasislėpę nuo žmonių. Ir visgi ta Pietų Korėja tolokai, tad keliaujame tam, kad sutiktumėm žmogų ir suteiktumėm vilties. Jei žmogui to nereikia, tai ir nesusitinkame.
Vienuolis – tai žmogus, pasiryžęs gyventi ir melstis ar medituoti vienumoje. Ar dykumoje, ar kalnuose, ar kokioje negyvenamoje saloje. Išeina, ir viskas. Niekas apie jį daugiau nieko nežino ir nežinos.
Jis nedalyvauja TV realybės šou ar kitose programose. Tačiau, net ir skaitant šį straipsnį daugelis žmonių mano, kad tuo važinėjimu norisi kažką įrodyti ar net propaguoti savo gyvenimo būdą ar kalbėti, kaip sunku buvo ir kokia nelaiminga meilė ar kitos istorijos.
Deja, tai nėra būtina. Taip tik informuoju apie atvykimą, organizuojamas praktikas, kad jos šiek tiek būtų aiškesnės žmonėms. Tikroji mano vieta – kalno papėdėje, mažoje šventykloje. Betgi žinai, kad žmonių kančios neišsemiamos, ir eini kalbėti, klausyti, padėti. Labai daug kam to nereikia arba jau nebereikia, bet randi būdų prasibrauti ir prie tų dvaselių. Nes nusivylęs žmogus, abejingas ir net piktas yra pavojingas aplinkai. O juk žmogus su tokiomis galimybėmis... Labai skaudu tai stebėti.
– Su kokiais rūpesčiais žmonės kreipiasi dažniausiai?
– Nesu specialistas ar koks žinovas, nes mes gyvename šiek tiek atskirai nuo visuomenės. Ypač tris mėnesius žiemą ir vasarą, kuomet bendravimas tarpusavy labai minimalizuotas. Jau daug metų aš tai darau.
Keliaujame tam, kad sutiktumėm žmogų ir suteiktumėm vilties. Jei žmogui to nereikia, tai ir nesusitinkame.
Nepasakyčiau, kad jaučiu kokius pasikeitimus. Bet kuomet mėnesiui ar dviem išvykstu į kelionę, sutinku paprastus žmones. Teko žinomo veikėjo, kuris yra vieno dienraščio savininkas, paklausti, kokius laikraščius jis skaito, ir nustebau išgirdęs, kad jokių laikraščių neskaito. Užuot juos sklaidęs, jis pradėjo domėtis dvasine praktika.
Jau seniai suvokiau, jog sąmoningai ar ne, informacija, kurią mes gauname, sukelia nerimą, baimę, netikrumą, abejingumą, bejėgiškumą, vėliau pyktį, pagiežą, pavydą… Dar vėliau – depresiją, nusikaltimą, neadekvatumą. Visa tai nuodija mūsų galimybes suvokti save.
Kodėl tai vyksta? Mes nežinome. Mūsų mintys, ne visai švarūs norai ir t. t. išjudina tai. Mintame savo pačių egoizmu net nesuvokdami to. Kaip katė sukasi įsikandusi savo uodegą. Tad švarus protas, metodas būti jo savininku, tampa išlikimo būtinybe. Juk baimė pritraukia mūsų pačių demonus. Nereikia tam jokių fantastinių filmų. Tai kasdienybė. Tad tie metodai, kuriais naudojasi vienuoliai, paskirdami save dvasinei praktikai, suvokdami Tikrą Tiesą, lyg šviežia banga naikina tai, kas gali sunaikinti mus pačius.
Šiais, 5, 6 ar 7G interneto laikais informacija tokia greita ir tiek jos daug, kad mes nesudorojame jos. Tačiau šis chaosas leidžia matyti, kad tai tik mūsų pačių mąstymo išdava. Yra tokia vieta, kurioje jis gimsta, ir reikėtų būti ten prieš jam atsirandant. Tuos paveiksliukus reikia atsirinkti ir panaudoti, o ne tapti informacijos vergais.
– Daug dvasinių mokytojų šiuo metu Lietuvoje, guru visokių. Ar tai gerai?
– Aišku, gerai. Tegul moko, kalba. Žmonės eina, klauso, kažką daro. Gal tai psichoterapija, gal ir „nukvanka“ vienas kitas, bet tai ne nuo tų mokytojų priklauso. Jie tik lektoriai.
Kiek man teko klausyti, gražiai kalba, bet po paskaitos vis vien reikia gyventi. Pririšti prie savęs žmones yra lengva, bet ar jie gali tobulėti vieni? Mūsų Mokytojas tiesiog stumdavo nuo savęs tuos, kas labai jį mylėdavo ir žvelgdavo apsvaigę į akis... Būtent jiems skirdavo didesnes, sunkesnes praktikas, kurias vos vos atlikdami net užmiršdavo patį Mokytoją. Jis mus kūrė, kad būtume laisvi. Tam šis metodas ir buvo skirtas. Jokių magijų ar saldžių kalbų.
Man tai tiko, o kitam žmogui gal tinka kitas metodas. Stipriausi žmonės, jaunimas mano laikais priklausė kriminaliniam pasauliui. Mes į juos žiūrėdavom su pavydu. O dar anų laikų filmai apie mafijas... Tai, sakyčiau, dabartiniai lektoriai šimtą kartų geriau.
– Pastaruoju metu Lietuvoje daugybė vaikų, kurie gyvena su vienu iš tėvų, nes šeima iširusi. Kokia, Jūsų manymu, laimingos santuokos formulė?
– Nesu tos srities specialistas. Savo laiku teko taip pat palikti šeimą. Toks laikmetis turbūt. Ir vėlgi informacija, labai daug žinių ir straipsnių apie skyrybas. Įvairių keistų aprašymų, kurie ne stiprina šeimą, o dar labiau gundo susirasti kokį kitą žmogų nors trumpam, nes nieko čia tokio, gyvenimas trumpas, reikia kuo daugiau visko patirti ir t. t.
Bažnyčia taip pat prarado autoritetą. Už pinigus gali atlikti bet kokią ceremoniją, kuri kažkada buvo draudžiama pagal tam tikrus kanonus. Tad kas tas, kuris galėtų kaltinti, teigti, moralizuoti, kalbėti apie tai, kokia santuoka turėtų būti ir pan.?
Pririšti prie savęs žmones yra lengva, bet ar jie gali tobulėti vieni? Mūsų Mokytojas tiesiog stumdavo nuo savęs tuos, kas labai jį mylėdavo.
Aš pats esu sutuokęs kelias poras Lietuvoje. Jos metu priimami Santuokos įžadai. Ten keliuose punktuose išdėstyta, kaip gyventi, koks santykis turėtų būti tarp sutuoktinių. Tad, visgi gyvenimo disciplina yra būtina – kaip ir kelių eismo taisyklės. Nesilaikysi – pakenksi kitiems. Ir aišku, sąmoningumas.
Kuomet grįšiu į Lietuvą, poros, kurios norės, kad sutuokčiau, turės lankyti tam tikras pratybas. Išklausyti kursą. Jei mes nutarėme gyventi vienas su kitu todėl, kad mums patinka būti kartu, tai šis patinka tuoj gali tapti nepatinka. Meilė ar patikimas? Tai sužinome, kai atsiranda problemų. Virti savo santykių sultyse? Visuomet atsiras raugas laikui bėgant. Kas norės sėdėti tame rauge? Kam gyvenate kartu? Dėl vaikų? Mažoka...
Jūs esate, nes įgaunate energijos gyventi. Ta energija, kuri yra tarp jūsų, ir yra todėl, kad esate kartu. Gyvenimo mašina jau užkurta, tad kur važiuosite? Jei paburzginsite šiek tiek, nebus kelio, tai ji ir liks surūdijusi kieme. Būtinas Kelias.
Vardan ko išvis gyvenate? Ar vien dėl savęs, ar ir dėl kitų? Tuomet ta energija suteiks džiaugsmo, kai jausite, kad vienas kitam padedate, papildote, ir tai bus tikra šeima, o ne dviejų žmonių suokalbis, skirtas tik pasirodyti prieš kitus... Graudu tai stebėti. Tad reikia išminties išmokti gyventi kartu.
Jūs esate, nes įgaunate energijos gyventi. Ta energija, kuri yra tarp jūsų, ir yra todėl, kad esate kartu.
– Kaip pristabdyti emigraciją, kuri nors ir sumažėjo, bet nesiliauja?
– Šia tema labai daug esu rašęs ir kalbėjęs. Jei padarau inkilą, tai tikimybė, kad paukštelis sugrįš ir apsigyvens. Mes truputį kitokie, patys susikalame inkilą. Sumažės kalbų apie grėsmę iš Rytų, mažiau bus korupcijos, biurokratijos, tai ir grįš daugiau. Jau su savo inkilais.
Vieta Lietuvoje gyventi nuostabi. Ir aš vis galvoju, grįžti ar ne, nes visgi esu vienuolis. Korėjoje mane išlaiko tikintieji už tam tikrus darbus, o Lietuvoje teks dirbti. Jau lyg ir susirandu vietą, vis atsargiai pasibandau, nes vienuoliams ne visus darbus galima dirbti. Taip, manau, pasibando ir daugelis kitų emigravusių.
Labai svarbu norintiems sugrįžti gauti informaciją apie gyvenamas ir darbo vietas ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir vietinės reikšmės, rajonų, tarkim, Jiezno apylinkių ar Tauragės krašto. Kad kiek įmanoma būtų kuo daugiau konkrečios informacijos apie galimybes ir tam tikras lengvatas iš valstybės. Kad pastaroji netrukdytų, o pagelbėtų įdiegti tas idėjas, su kuriomis ruošiasi žmonės grįžti. Susirašinėju su daugybe laikinai išvykusių iš Lietuvos (jokiu būdu nevadinkime emigrantais), tai šiek tiek žinau apie jų sąlygas.
– Lietuvoje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Kaip jį sumažinti?
– Praėjo nedidelis laiko tarpas, kai esame laisvi. Kas susikrovė turtus pirmi? Kokiu būdu? Kodėl kiti laukė, kol bus paduoda ant lėkštės?.. Nemokamas mokslas, medicininis aptarnavimas, lengvatos… Lauki, kol kažkas tai atliks už tave. Dar ir dabar taip galvojame, tai praeitos santvarkos pasekmė.
Bet vis tiek vieni rizikavo ir augino tulpes, paršiukus, buvo spekuliantai, o kiti gyveno „sąžiningai“. Tie pirmieji buvo reketuojami iš abiejų pusių, kiti per tvorą džiaugėsi, kad buržujus nukentėjo. O ir pasiskųsti nebuvo kam. Ir jie vis vien pasikeisdami visa šeima su gėlėmis stovėdavo turguje. Kodėl?
Jei dirbi, mokaisi, nori būti savo gyvenimo šeimininkas, o ne ištiesta ranka vaikštai, visuomet bus atlygis. Gal nedidelis, bet nebūsi vargšas. Išmok apdirbti medį, drožti, obliuoti, sukalk kėdę, ir bus, kas nupirks. Manau, šiais laikais galimybės tikrai labai didelės. O kas negali ar jau per senas užsidirbti ir pensija maža, tam sunkiau.
Jei dirbi, mokaisi, nori būti savo gyvenimo šeimininkas, o ne ištiesta ranka vaikštai, visuomet bus atlygis.
Kuomet aš dirbau laikraštyje Kaune, teko kalbėtis su Maltos ordino atstovais. Su jais ėjau šaltą žiemą per Žaliakalnį, ir jie man rodė savanorius bei nesugebančius savim pasirūpinti senus žmones. Vien tik toje gražioje Kauno dalyje kiek buvo tų varganų žmonių... Jei ne ordinas, jo siekis surasti visus, kam reikalinga pagalba, tie žmonės būtų mirę. Socialiniai darbuotojai, religiniai judėjimai turėtų skelbti apie esamą padėtį. Konkrečiai įvardyti situaciją. Štai po tavo langais, už šimto metrų, vienas senukas negali užsikurti krosnies, reikia jam padėti… Kai žmonės žinos, tuomet pagalba įvairiomis formomis pasieks tą neturtingąjį. Po truputį tokios informacijos daugėja.
Pavydas gali būti stabdis, o gali būti ir varomoji jėga. Žinau, kai močiutės išvyko iš Lietuvos, dirbo bet kokius darbus ir siuntė pinigus, kad padėtų savo vaikams, anūkams. Lietuviai – darbšti tauta. Teko būti kaimyninėje šalyje, tai ten net šiukšles tingi išsinešti. Tai ką? Socialinius darbuotojus tam kviesti? Tinginystė kartais būna ir depresijos požymis. Nors ir mažas veiksmas prisiverčiant suteikia jėgų, įgauni energijos ir jau gali padaryti vis daugiau ir daugiau…
Kiek yra žmonių, kurie gali, bet nenori. Tik perka loterijos bilietą kas savaitę ir bambalį alaus. Gal šį kartą pavyks pagaliau? Brangieji, nekvailiokim, o gyvenkim.
– Lietuvoje rinkimai. Ar dalyvaujate?
– Rinksime matyt tik Lietuvos prezidentą, iš ambasados atsiųs laišką – biuletenį, kurį užpildysime ir išsiųsime atgalios. Vietiniuose rinkimuose nedalyvauju. Aš deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, oficialiai grįžtu tik 2021 m.
Žmonės renka tą, kas nori būti išrenkamas. Nėra, kad sakytų, štai tu, geras žmogus, būk mano atstovu kaimo taryboje ar bendruomenės lyderiu ir padėk mums tvarkyti kasdieninius reikalus, mes tau mokėsime, o tu dirbk mums. Taip pas mus būna tarp vienuolių.
Dabar yra taip: aš sakau, kad esu geras ir noriu jums padėti, ir rinkėjai turi tuo patikėti, arba jiems nėra išeities. Bet kas bus atsakingas, jei tas žmogus nėra patikimas? Jis pats, nes melavo, ar tie, kurie patikėjo? Ar tie, kuriems vienodai šviečia? Jei pastarieji, tuomet nėra labai ką ir kaltinti. Taip iš lėto grįžtama į atskiras grupeles, kuriose matomas aiškus lyderis ir komanda. Juos dar vadina komitetais. Jie susiburia vardan kokios idėjos.
Tarp jų visuomet yra lyderis, ir jo moralė, etika, sąžinė tampa po truputį svarbesnė. Tad belieka mums koncentruotis į lyderio asmenybę. Kolektyvinė idėja ir jos sprendimas gal kiek lėtesnis mechanizmas, bet jame tikresnė kryptis ir metodas. Mažesnė, nei vieno žmogaus, klaidų tikimybė.
– Kada įveiksime korupciją?
– Argi kas gali į tai atsakyti? Visuomet žmogus moka už paslaugas, prekes. Ar pinigais, ar mainais į kažką. Taip buvo nuo senovės, toks gyvenimas. O ar tai darome ar ne, tai jau kitas klausimas. Tie, kas nori tai reguliuoti ir sugalvoja įstatymus, pirma patys turi jų laikytis.
Pati prekyba, santykiai, paremti pinigais, nėra nei gerai, nei blogai. Net tenka skaityti, kad turtingi valdo pasaulį ar pan. Jei taip būtų, mūsų seniai nebūtų likę. Deja, kad ir kaip žiūrėtume, materija neturi apibrėžimo. Tai kaip gali ją valdyti? Čia jau prasideda gyvenimo prasmės ieškojimai. Jei pinigai nėra absoliuti vertė, tai tuomet kas? Jei žinome, tai kaip turėti ir valdyti?
Galima nusipirkti debesį, žinau, kas parduoda. Bet ar tai tas pirkinys, nebent kam nors perparduoti. Ir taip prekiausime debesimis, kurių niekam nereikia, bet kažkas iš to susikraus kapitalą. Ar ne absurdas? Kad atsibustumėm iš tų iliuzijų, turi būti sukrėtimas. Kuo toliau nuklydę esame, tuo sunkiau sugrįžti. Net ir aukų būna ... Priežastis ir pasekmė labai aiški.
– Ar Jūs galite atsakyti į bet kokį klausimą? Gal medituodamas patiriate kokių įžvalgų, tarkim, dėl Lietuvos santykių su kaimyninėmis šalimis?
– Pirmiausia reikia įžvelgti ir suvokti esamą situaciją, tik tuomet gali priimti sprendimą. Tačiau politikai žaidžia žaidimus, karus, kas stipresnis… Vyksta ekonominiai karai. Dažnai motyvai taip paslėpti, kad paprastam žmogui neįmanoma suvokti, kas vyksta. Juk informaciją gauname jau iškreiptą. Tad belieka emocijos. O jos visuomet baigiasi kvailystėmis, dėl kurių gali nukentėti daug žmonių.
Žmonės turi būti stiprūs morališkai ir dvasiškai. Nevogti, nemeluoti, neištvirkauti, gyventi pagal sąžinę. Tuomet tai bus stiprus žmogus. Taip pat reikalingas ne protas, o išmintis. Tai didelis skirtumas. Iš kur jos gauti? Manau, reikėtų pasidomėti, kas tai per daiktas ar savybė. Jei tautos lyderiai, dauguma atsakinguose postuose dirbančių žmonių turės tas savybes, tai nežiūrint, kad tauta maža, ją visi gerbs ir nekentėsime dėl neteisingų veiksmų. Taigi visa ateitis mūsų rankose.
Ir ne verkšlenti, ne cypauti reikia, o teisingai gyventi. Pirmiausia žiūrėk savęs, o sustiprėjęs padėk artimui. Be abejo, tai garsūs žodžiai, tačiau ypatingu atveju, esant greitiems pokyčiams, šis šūkis bus išlikimo sąlyga. Ypač išmintis.
Todėl ir atvykstu į Lietuvą, kad daugiau tos išminties būtų. Ir dauguma žmonių tai suvokia bei dirba ta kryptimi. Mūsų Tauta labai stipri, nes užgrūdinta. Dabar svarbu tai suvokti ir keistis.
– Gyvenate visai šalia Šiaurės Korėjos. Kokia ten padėtis dabar?
– Gal kiek geriau. Nenusimato JAV ir Pietų Korėjos karinių pratybų, susitikimai vis tęsiasi. 2017 m. buvome jau visai ant karo slenksčio, ruošėmės mirti. Arba išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Tabletės, kad galėtume gerti upelio vandenį, energijos baterijos, evakuacijos planai... Buvau prisiminęs savo kariuomenės praeitį. Tai labai padeda esant įtemptai padėčiai veikti organizuotai ir nepanikuoti. Visuomet esu tos būsenos, nes niekada nežinai kada prasidės tas šaudymas. Juk vos prieš kelerius metus žuvo žmonės. Kad tai nepasikartotų, kasdien meldžiamės.
Esamą situaciją galima pavadinti kaip filme „Niekas nenorėjo mirti". Tad tokioje padėtyje ir vyksta derybos. O paskui jau mąstome, kodėl turime gyventi. Kai aiškūs tampa tie du dalykai, net idėja apie karą neįmanoma, nes jai tiesiog nėra vietos… Tad reikia išnaikinti tą priežastį, kodėl prie to priėjome, o ne su pasekmėmis dirbti.
– Kas per Kido praktika, kurią atliksite pajūryje?
– Tai paprasta praktika, kurios metu dvi dienas judėsime ir atliksime mantrą. Judėjimas tam tikromis kreivėmis. Atradau labai gerą vietą Lietuvoje, kur tai jau kelintą kartą atlieku. Kido metu medituojame, atliekame mantrą.
Kam visa tai? Tai jau atsako kiekvienas dalyvis. Aš atlieku tai, ko mane mokė Mokytojas, kuris tai pritaikė vakariečiams. Jaučiu, kad tai į gera mūsų tautiečiams, nes esu atsakingas už tai, ką siūlau. Pats esu išmėginęs daug įvairiausių praktikų, metodų. Kartais ir nelabai dalinuosi su kitais.
Ši praktika tikrai nėra kažkokia ypatinga. Sakyčiau, tokia lietuviška, pagal dainą „Suk suk ratelį, suk į vieną pusę...“
– Ir dar – šiuo metu ant bangos meilės tema, visi viską myli. Kas čia per reiškinys?
– Tai spekuliacija jausmais. Gali šiuo žodžiu pavergti žmogų visam likusiam jo gyvenimui. Kai mūsų Mokytojo paklausė, kas yra Meilė, jis atsakė: „Tu manęs klausi, aš atsakau, tai ir yra meilė.“ Vadinasi, viskas yra iš meilės.
Meilė – tai ne emocija, o išmintis ir jėga gyventi, kvėpuoti, matyti, jausti, liesti, girdėti, uosti, galvoti… Kai tai suvoki, esi toje energijoje, net neminėdamas to žodžio. Jis visai nėra būtinas, jei tik nenori ko apgauti.
