Su Egle dėl pokalbio tarėmės jau nuo praėjusių metų rudens. Tačiau kartą negalėjo ji, kartą – aš. Kartais taip nutinka, kad istorijos – pasimiršta. Arba atvirkščiai – joms ateina laikas. Matyt, taip ir nutiko šį kartą – pokalbiui atėjo laikas.
Per tą laiką, kol ruošėmės pasikalbėti, Eglė ištekėjo ir atsisveikino su senąja daug kam žinoma Česnakavičiūtės pavarde. Beje, ištekėjo ji už dzūkelio. Šiuo metu ji gyvena organizaciniais rūpesčiais – kartu su kolegomis iš Varėnos kultūros centro organizuoja pirmąjį dzūkų kultūros festivalį. Man, klausantis jos, pasirodė, kad šis festivalis yra tarsi Eglės medaus mėnuo.
Apie Dzūkiją, (ne)tradicines vestuves ir mergvakarį, meilę senoms dainoms ir gyvenimą daugiabutyje – 15min GYVENIMO pokalbis su E.Kašėtiene.
„Man visą laiką sunku atsakyti, kaip mane pristatyti. Nesinori savęs apsibrėžti kažkokiais išsilavinimo ar darbo pareigų terminais. Esu Eglė“, – sako ji.
– Jūs sakote, kad sunkiausias klausimas, kaip jus pristatyti. Tačiau ką prisistatydama pasakytumėte pati apie save? Kaip jūsų širdyje atsirado Dzūkija?
– Aš niekada neturėjau kaimo. Tiesiog skirtingai nei daug kitų draugų, su šeima vaikystėje nevažiuodavome pas senelius į kaimą. Tiek mano mamos, tiek tėčio tėvai gyveno Vilniuje. Seneliai buvo ištremti, o sugrįžę į Lietuvą apsigyveno Vilniuje. Iki tremties jie gyveno ne Dzūkijoje.
Bet kai buvau dar visai maža, mane tėvai veždavosi traukiniu iki Zervynų. Tada mes dar su rusiškomis – sunkiomis – palapinėmis ir miegmaišiais traukdavom iki Mekšrinio ežero arba šalia Ūlos. Ten stovyklaudavome. Kartais kelias dienas, kartais – net savaitę. Grybaudavome, maudydavomės, vaikščiodavome palei Ūlos skardžius. Maistą ruošdavomės ant laužo.
Būdavo dienų, kai nukeliaudavom iki Zervynų kaimo pieno ar bulvių nusipirkti, vandens iš šulinio paprašyti. Tad tokie buvo mano pirmieji kontaktai su Dzūkija.
Nuo vaikystės užsifiksavo, įsirėžė net į pasąmonę, kad kaimo žmonės yra be galo draugiški, labai kalbūs, svetingi. Už tas bulves ar pieną jokia sutikta močiutė neimdavo nė cento. Griežtai nesutikdavo.
Neprašyta prikraudavo svogūnų laiškų, obuolių ar dar ko nors. Visi esame pratę, kad savos močiutės mėgsta taip elgtis, bet juk čia močiutės, matytos pirmąkart. Taigi tas stereotipas, kad dzūkai labai svetingi ir, nors biedni, labai dosnūs, – tikrai teisingas. Įsitikinau dar tada.
Pirmomis naktimis daug verkiau, tačiau, kai tik mama uždainuodavo, – aš aprimdavau.
Dar viena įdomi detalė, kalbant apie mano ir Dzūkijos ryšį – mano mama nuo jaunystės laikų dainavo „Raskilos“ dainų klube, trumpai lankė ir ansamblį. Dėl to ji žinojo daug dzūkiškų dainų. Jas dainuodavo, kai laukėsi manęs. Ir iš karto po to, kai pagimdė.
Mama pasakojo, kad, kai gimiau, buvo daug problemų, o daktarai net stipriai abejojo, ar iš viso išgyvensiu – apie kaklą buvo apsivijusi virkštelė, buvau pamėlynavusi.
Pirmomis naktimis daug verkiau, tačiau, kai tik mama uždainuodavo, – aš aprimdavau. Aš tikiu, kad ką vaikas dar iš vidaus girdėjo, tai jam tampa artima. O aš girdėjau dzūkiškas dainas ir, matyt, jas vėl išgirdusi, ne taip bijodavau būti šitame naujame pasaulyje. Pasidarydavo jaukiau, ramiau.
Kai ūgtelėjau dar labiau, laikai pasikeitė ir mes su tėvais atostogų pradėjome važinėti į užsienį, tik kartais nuvykdavome į Dzūkiją pagrybauti. Tačiau, būdama gimnazistė, į Dzūkiją vėl su palapine važinėti pradėjau jau viena ar su draugais, taip pat traukiniu. Tarsi kažkoks šauksmas buvo, kad turiu grįžti.
Beje, man tikroji Dzūkija yra ne Druskininkai, ne Alytus, kurį įprasta vadinti Dzūkijos sostine, bet Marcinkonių apylinkės: Zervynos, Musteika, Mančiagirė, Žiūrai, Mardasavas, Paūliai, Puvočiai ir kiti kaimeliai, išsidėstę palei Ūlą, Merkį.
– O dainos? Kaip taip nutiko, kad dabar be dzūkiškos dainos – nė dienos?
– Nuo ketverių pradėjau. Dainavau folkloro ansamblyje Vilniuje, paskui teko dar keliuose. Tuose ansambliuose vadovės dėmesio skirdavo įvairiems regionams, tačiau man visad buvo smagiausia, kai ateidavo laikas dzūkiškoms dainoms. Tiesiog plaukiodavau. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, pradėjau lankyti neakivaizdinę etnografijos mokyklą, kurią inicijavo Lietuvos istorijos institutas, siekdamas, kad vyresniųjų klasių moksleiviai susipažintų su pagrindinėmis etnografinėmis žiniomis, susidomėtų etnologijos studijomis Kaune.
Man ši mokykla buvo labai naudinga. Jei ne ji, nežinau, ar apskritai užsiimčiau ekspedicijomis – būtent atlikti praktiką su šia mokykla išvažiavome į Valkininkus. Ten gavome pildyti anketas apie įvairias šventųjų dienas: ką per Šv. Lauryną ar per Šv. Oną reikėtų, o ko negalima daryti ir taip toliau. Klausimyną pildydavome eidami pas vietos žmones. Ieškodavome kuo vyresnių, kad prisimintų dabar jau užmirštas tradicijas. Ir man tada staiga atsivėrė akys – aš supratau, kad tie žmonės dar ir dainuoja.
Aplink mane tuo metu sklandė mitas, kad kaimuose likę seni žmonės nebedainuoja, kad viskas seniai užrašyta, archyvai pilni, prileista dainų rinkinių – tereikia juos atsiversti ar nukeliauti į archyvą ir mokytis tų dainų taip. Bet tada, būdama Valkininkuose, supratau, kad čia dar yra ką veikti, kad turiu važiuoti vėl. Taigi nuo tada praėjo jau devyneri metai, ir, nors žmonių vis mažėja, Dzūkijos kaimeliuose užrašyti dar tikrai yra ką.
– Kurį laiką vadovavote Žiūrų kaimo etnografiniam ansambliui ir, būdama vilnietė, tuo metu ypač daug laiko leisdavote Dzūkijoje. Ji jums sava iki šiol?
– Taip, Žiūrų kaimo ansambliui, kuris dar turi devynis puikiai dainuojančius senolius, vadovavau pusę metų. Važiuodavau kiekvieną savaitgalį, kartais būdavau net savaitėmis. Iš to laiko išsinešiau labai daug pamokų, išleidau dvigubą kompaktinę plokštelę – vieną su dainomis, kitą – su ypač vertingais pasakojimais apie senąjį gyvenimo būdą, tradicijas. Bet tai jau praeitas etapas.
O Dzūkija, žinoma, kad sava. Prieš mėnesį susituokėme su Roku, ruošiamės kaime ir apsigyventi. Man Dzūkija brangi širdyje, jam taip pat – jo šaknys siekia šimtmečius Mergežerio, Milioniškių kaimuose. Taigi abiem norisi savo dienas praleisti būtent ten. Dabar ieškomės sau trobelės. Šiuo metu esu Varėnos kultūros centro vyr. etnografė, tačiau ne pilnu krūviu, nes kol kas gyvenu Vilniuje ir pagrindinis darbas yra Vilniaus etninės kultūros centre.
– Egle, papasakokite daugiau apie tas ekspedicijas, ar daug kaimų aplankėte?
– Lankydama žmones Dzūkijoje užrašiau nemažai dainų. Tiesa, mano tikslas – ne kiekybė, o kokybė: kuo daugiau laiko praleisti su tam tikru kaimo dainininku, pas jį sugrįžti ne kartą. Man tai svarbu. Eiti pas žmones ne vieną kartą aš mėgstu dėl to, kad man nėra svarbiausia naują ir dar niekur negirdėtą dainą užrašyti. Jei taip nutinka, žinoma, labai smagu, bet yra kur kas daugiau, ką veikti, net ir su tom „girdėtom“ dainom. O dar kiek galima apie jų dainavimo aplinkybes išgirsti!
Praeitame amžiuje, kai įranga buvo labai brangi, reikėdavo taupyti plokštelių ar juostų atmintį, tad tautosakos rinkėjai siekdavo užfiksuoti dainos melodijas. Todėl archyvo įrašuose dažnai neišgirsime visos dainos. Įrašytos tik dainų pradžios, ir tai visiškai įprasta praktika. Taip darydavo dėl melodijos užfiksavimo, o likęs tekstas tuomet skubėtas pilti ranka į sąsiuvinius.
Šitie turtai archyvuose yra be galo vertingi, nes dabar mes galim išgirsti ne tik 50, bet net ir 100 metų senumo įrašus. Kita vertus, jie yra stokojantys paties žmogaus refleksijos į tai, ką jis daro, ką jis dainuoja. Komentarų yra gana mažai. Neabejoju, kad žmonės kalbėdavo, bet tiesiog neturėta prabangos ilgus jų pasakojimus įrašyti.
Kitas dalykas – dainos stagnatyvumas. Jei eičiau pas žmones po vieną sykį, kokia būtų tokio įrašo tolesnė ateitis? Iš jo folkloro ansambliai ar pavieniai dainininkai mokosi tos dainos. Nieko ne kitaip, nes taip padainavo pateikėjas.
Bet kai eini ne kartą, supranti, kad tie žmonės nešasi dainavimo tradicijas, tas dainas jie ne iš popieriaus išmoksta. Tai žmonės, kurie jas nuolatos girdėjo: girdėjo, kaip dainuoja kaime tėvelis, kaip kaimynė iš kito kaimo.
Atsiranda variantiškumas ir ta daina tokiu atveju yra gyva. Ir man tai yra be galo žavu. Kai aplankau tą patį žmogų ne kartą, o jis visus sykius padainavo tą pačią dainą, labai smagu palyginti tuos įrašus, kuo jie skiriasi. Tai žodžiai šiek tiek kitaip, tai melodija kitaip vingiuojama. Daina yra kintanti, ji nėra identiška, ji susideda iš stuburo – pagrindinio melodijos ir ritmo rėmo, ir iš puošmenų aplink jį.
– Egle, seniau žmonės išties dainuodavo: dirbdami ir švęsdami. Kodėl mes nebedainuojame dabar?
– Nes atsirado įrašai. Man labai keista, kad daug žmonių net nesusimąsto apie tai. Kai atsirado įrašai, mūsų gyvenimas labai pasikeitė, mūsų girdėjimas prasiplėtė tūkstančius kilometrų. Jei daugybę metų kaimo žmogus girdėjo tik savo ar kelių gretimų kaimų dainavimą, staiga jis išgirdo klasikinę muziką iš plokštelės, taip pat atsirado radijas, televizija. Kaimo žmonės ir dabar viską iš eilės žiūri: nuo talentų iki „Duokim garo“.
Kai atsirado įrašai, mūsų gyvenimas labai pasikeitė, mūsų girdėjimas prasiplėtė tūkstančius kilometrų.
Grįžtant prie šiandienos, prie miesto – kam dabar patiems dainuoti, groti per gimtadienius ar suėjimus, jei galima pasileisti muziką per Spotify ar, kas labiau turi pinigėlio, pasisamdyti kokį didžėjų ar grupę palinksminti susirinkusius?
Dar nepamirškim ir to, kad scena suformavo mąstyseną, jog dainuoja tik dainininkai, vadinasi, jie turi būti profai, o likusiems telieka lankytis jų koncertuose ar klausytis jų įrašų. Manau, kad laidos, kuriose komisija išjuokia bandančius muzikiniame projekte laimę žmones, taip pat prisideda prie visuomenės kompleksuotumo dainuoti – ypač kitiems girdint.
Kartais žmonės sako, kad liaudiškos dainos neįdomios, negražios. Bet liaudies daina niekada nebuvo skirta klausyti, tai dabar yra nutikę netgi su folkloro ansamblių veikla, koncertais. Jos nelinksmina žiūrovo pačios iš savęs. Jas gera dainuoti, bet neįdomu klausytis. Kodėl? Daina paveikia, kai esi jos dalis. Daina buvo jungianti gija, labai svarbus veiksnys bendruomenei susivienyti. Kaip dabar kartais nutinka jaunimo susibūrimuose, kai vienas po kito jungia savo mėgstamą muziką per Youtube ar kitur, taip anksčiau mainėsi žmonių mėgstamos dainos, tik vedamos jų pačių balsais.
Žmogus be muzikos negali. Taip kaip dabar yra žmonių, kurie kasdien ir mašinoje, ir namuose, ir darbe klausosi mėgstamos muzikos, taip ir anksčiau: ar žmonės laukuose dirbo, ar vestuves šventė, ar susirinkę audė, verpė tamsiais žiemos vakarais, ar laidojo – visur dainuodavo – giedodavo, kaip dzūkai sako.
Dabar yra nemažai ir modernaus folkloro grupių, kurios šias dainas bando pateikti kitaip. Kažkaip naujai, su instrumentinėmis aranžuotėmis, dažnai ir demonstruodami savo vokalo ypatumus, kad žiūrovui būtų smagu. Tuo būdu, filosofiškai mąstant, mes turime linksmintojus ir turime žiūrovus. Vėlgi prarandama labai svarbi liaudies dainos funkcija, t. y. būti dainuojamai visų, sujungti žmones. Tačiau aš nevertinsiu, kas yra gerai, o kas – blogai.
– Prabilote apie liaudies dainos funkcijas. Kuo dar išsiskiria liaudies daina?
– Na, klausydami liaudies dainos mes dažniausiai atkreipiame dėmesį į melodiją ir tekstą. Tačiau ar tikrai tai yra svarbiausi dalykai? Kaip minėjau, melodija ir tekstas gali varijuoti gretimuose kaimuose ar net pagal paties dainininko nuotaiką, išgyvenamą akimirką. Kas yra tai, kas jums, kur nors išgirdus kantri muziką, slavišką dainavimą ar Afrikos genčių muziką, iškart duoda suvokimą, iš kur ta muzika atkeliauja? O, čia amerikiečiai groja! O, čia ukrainiečiai arba rusai! O, čia Afrika!
Manyčiau, kad labai svarbi dainos savybė – tai balso spalva, balso formavimas, kiekvienai kultūrai būdingas vis kitoks. Būdingos intonacijos taip pat svarbu. Prisiminus mano pavyzdį, juk mums nereikia žinoti konkrečiai tos amerikietiškos kantri dainos teksto ir melodijos, kad suprastume, iš kur ji.
Taigi Lietuvoje čia turime, kur pasistiebti. Turime daugybę liaudies dainų mylėtojų, tačiau taip pat ir didelį nesupratimą, kad liaudies daina – nebe mėgėjų menas, kaip mums gan ilgai diktavo, bet dalykas rimtas. Ypač, kai esame smarkiai atitrūkę nuo tradicijos.
Jei būtume augę girdėdami tik tas dainas, dainuotas tėvų ir kaimynų, neturėtume dėti jokių pastangų norėdami įsisavinti toms dainoms būdingą manierą ir t. t.
Kita vertus, tarkim, profesionalus operos solistas, dainuodamas liaudies dainą operiniu stiliumi, žinoma, suteiks žiūrovams estetinį pasigėrėjimą, bet tikrai neperteiks tos dainos savitumo. Iš jos tebus likęs tekstas (greičiausiai nutarmintas) ir apytikslė melodija, nepastovus ritmas taip pat bus sutvarkytas pagal dabartinį suvokimą. Ne apie tokį profesionalumą kalbu.
Mano mokytojai – tai senoliai, su kuriais galiu padainuoti kartu kaimuose.
Mūsų galvelėse ūžia daugybė įvairios muzikos, girdimos šiandien, ir, norėdami grįžti prie senųjų dainų, turėtume paisyti ir senojo skambėjimo formulių. Kiekvieno regiono dainavimas turi savo specifiką, jai perprasti reikia ir laiko, ir praktikos, gerų mokytojų.
Mano mokytojai – tai senoliai, su kuriais galiu padainuoti kartu kaimuose, ir taip pat tie, kurie jau anapus, bet galiu klausytis jų archyvinių garso įrašų. Kol kas Lietuvoje gana nedaug žmonių, siekiančių būtent to – perimti ir atspindėti tam tikro krašto autentišką dainavimą. Vis dar gajus toks mąstymas – juk liaudies daina ir yra liaudies, nes jai nereikia profesionalumo, tiesiog ją gali dainuoti visi.
Žinoma, kalbant apie mėgėjišką požiūrį į dainavimą, liaudies dainos suvaidino labai svarbų vaidmenį ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Jos vienijo žmones ir Sąjūdžio laikais, jas dainavo (ne iš įrašų leido) ir Sausio 13-ąją. Jos stiprino žmonių dvasią, atliko tautinio identiteto stiprintojo vaidmenį. Daina, dainuojama visų, kad ir mėgėjiškai, suvaidino labai svarbų vaidmenį mūsų istorijoje. Tačiau, manau, kad dabar turėtume žengti naują žingsnį tradicinio dainavimo laukuose.
– Pernai teko kalbinti vieną Mančiagirės kaimo, kuriame nuolat gyvena tik keturi žmonės, gyventoją Aldoną. Regis, tas pokalbis buvo apie kasdienybę, bet iš jo parsivežiau labai stiprią emociją. O kokie jausmai aplanko jus, bendraujant su senaisiais Dzūkijos krašto žmonėmis?
– Aš net nežinau, kuri iš tų vertybių – užrašytos dainos ar susitikimai su žmonėmis – yra didesnė? Kai grįžtu iš tokių susitikimų, radusi laiko stengiuosi bent dalimi patirtų įspūdžių ar emocijų pasidalyti savo feisbuke ar instagrame. Pirmiausia tai – paprastas nuoširdumas, kurio šiaip gyvenime reiktų.
Laikas, praleidžiamas pas juos, yra neskaičiuojamas. Kai grįžtu namo, atrodo, kad tarsi grįžčiau iš rimtos psichoterapijos. Su jais galiu kalbėti apie viską, jų lūpomis kalba viso gyvenimo patirtis. Gali ir pats savo rūpesčiais pasidalyti, paklausti patarimo, jei laiko turi.
Kai lankausi pas žmogų ne pirmą kartą, jaučiu, kad jis manimi jau dar labiau pasitiki, atveria dar daugiau savo gyvenimo. Tada jaučiu, kad emocinis ryšys gilėja, nors net per pirmą apsilankymą jį jaučiau.
Man sunkiausi būna išsiskyrimai, kai reikia išvažiuoti. Niekad nežinau, ar dar pasimatysim. Tiems žmonėms yra 70–90 metų. Ne vieną jau ir palaidojusi esu, ir, kas liūdniausia, praleidusi laidotuves. Nes su jų vaikais juk ryšio dažniausiai neturiu, ir retai apie tas mirtis laiku sužinau.
Būna, kad skambinu telefonu – nekelia, ir kai nuvažiuoju, tenka užsukti tik į kapines. Ten randu naują paminklą. Tada būna labai liūdna. Bet ir susitaikyti bandau, ir būti dėkinga už gautas pamokas. Ne tik dainavimo.
O kartais būna, kad į tą patį kaimą grįžtu po penkerių šešerių metų. Nenorėdama nesmagių situacijų, visų pirma užsuku į kapines. Pasižiūriu, kaip ten situacija. Nesinori, kad, man pabeldus ir tikintis pamatyti senolę, atidarytų duris jos vaikai, o man tektų atsargiai klausti, ar ji namuose. Jei kapinėse nerandu naujų antkapių, kurių nenoriu rasti, tada jau drąsiai beldžiuosi į duris.
Kapinės apskritai yra nuostabus pagalbininkas. Kai pirmą kartą atvykstu į kaimą ir noriu rasti vyresnių žmonių, sužinoti apie tradicijas – užsuku į kapines. Juk įprasta statyti bendrą paminklą vyrui su žmona ir iškalti jų abiejų vardus ir datas pirmam iš jų mirus. Taigi, jei vienas jau miręs, o kitas – ne, matau gimimo datą. Taip ir sužinau, kad kaime dar yra, pavyzdžiui, 1926 m. gimęs žmogus. Žinau net, kuo jis ar ji vardu.
Žinodama tai, galiu eiti ir klausti žmonių, kaip jį rasti – nereikia belstis į visas duris ir taip ieškoti vyriausių. Aišku, dar galima klausti parduotuvėje, jei tokią kaimas turi. Bet čia dažnai veikia ir asmeniniai vidiniai kaimo santykiai – ne visada pardavėja parekomenduos aplankyti visus, kurie galėtų būti man ypač vertingi pašnekovai.
Išgyvenu absurdą gyvendama mieste ir daugiabutyje.
Ilgesnį laiką praleidus kaime, visada sunku sugrįžti į miestą. Kaime eini, su visais sveikiniesi. Labai stiprus pokytis grįžus į miestą, kai laiptinėje tau į „labas“ neatsako. Kai parduotuvėje esi tik dar vienas žmogus eilėje. Miestas susvetimėjęs, veikia pagal visai kitus dėsnius. Bet tai nepasikeis.
Išgyvenu absurdą gyvendama mieste ir daugiabutyje, tad labai laukiu išsikraustymo į kaimą.
– Kodėl absurdą?
– Nes jauti nenormalų absurdą, kai tu savo bute kiaurai girdi žingsnius virš savęs, girdi kalbas už sienos ir tų žmonių nepažįsti. Net nepastebėsi, jei išsikraustys ir kaimynai pasikeis. Ir toli gražu ne jie bus pirmi, kai tau prisireiks pagalbos.
Mes gyvename tokiame mechanizme, kai, prireikus pagalbos, turi skambinti draugei, gyvenančiai kitam miesto gale, o ne riktelėti per tvorą kaimynui. Tai labai skiriasi nuo kaimo gyvenimo, kai šalia gyvenančių žmonių bendruomenė yra pirmi, kurie gali pagelbėti. Mieste kaimynai tėra žmonės, kurių adresas beveik toks pat kaip tavo.
– Egle, netradicinės buvo ir jūsų vestuvės, mergvakaris.
– Na, taip, kai kurie sakė: netradicinės. Bet iš tikrųjų kaip tik tradicinės. Toks paradoksas netradiciškumo ir tradiciškumo.
Kai nutarėme tuoktis, be jokių diskusijų žinojome, kad tuoksimės tose vietose, kurias abu su vyru labai mylėjome, nors ir augome atskirai. Mano vyras Rokas palei Merkį, o aš labiau būdavau prie Ūlos.
Sakralioji vestuvių apeiga vyko ant Ūlos skardžio. Toliau Ūla įteka į Merkį. Irgi simboliška. Apeiga buvo labai stipri, verkiau ne tik aš, ne tik Rokas, bet ir dauguma susirinkusiųjų. Iki šiol visa tai atrodo kaip sapnas, kurį pamenu per miglą. Tiesa, ir nuotraukų dar nemačiau, tad gyvenu tik emocijoje, prisiminime, kuris vis dar kelia šiurpus.
Vakare, visiems nuvykus prie ežero, vaišinantis suneštais gardumynais, skambėjo dzūkiškos dainos. Beje, nė sykio nebuvo leidžiama muzika. Kai kurie svečiai tuo stebėjosi, bet ir mėgavosi. Muzika buvome mes patys. Grojo muzikantai ir visi šoko. Svečiai pamatė, kaip tai smagu, kaip atrodo tikras šokis realiame gyvenime, o ne parodomasis scenoje.
O mergvakaris man buvo stebuklingas. Merginos išsivežė į vienkiemį, apsirengėme daugiau kaip 100 metų skaičiuojančiais puikiai išlaikytais drobiniais marškiniais.
Merginų suėjimas, pinamas vainikėlis, bendra moterų pirtis – labai stiprus to vakaro patyrimas.
Manau, kad mūsų mergvakario tradicijos nebuvo iš piršto laužtos: kokį stiprų emocinį krūvį tu atsineši į vestuves, kai visos merginos tau surenka žolynus ir kiekviena paduoda juos tau, sakydamos patarimus, palinkėjimus, kad juos kartu su gėlėmis įsipintum, kiekviena šukuoja tau plaukus, pina kasas.
Tą vakarą išties jaučiausi taip, lyg mane išleidžia. Moterų ratas energetiškai yra labai stiprus dalykas. Kaip ir patarimai, linkėjimai, patirtys. Mes su merginomis labai atvirai išsikalbėjome apie viską. Jei anksčiau, tarkim, buvo paprotys būsimai nuotakai pereiti per kaimą ir atsiprašyti visų kaimynų už visa, kas buvo negera tarpusavyje, tai šiandien mes tai padarėme savo rate. Kaimynų ir nelabai turėčiau už ką atsiprašyti.
Tada jaučiausi draugių palaiminta ir galėjau švari keliauti į savo naują gyvenimo etapą. Visos tos senosios apeigų detalės išlieka aktualios ir svarbios šiandien, tik reikia mokėti jas adaptuoti moderniam gyvenimui.
Tą vakarą išties jaučiausi taip, lyg mane išleidžia. Moterų ratas energetiškai yra labai stiprus dalykas.
Žinoma, dabar viską padaryti visiškai pagal senuosius papročius sunkiai pavyksta. Tarkim, mergvakariai vykdavo vestuvių išvakarėse, o dabar jie vyksta keletą savaičių ar net mėnesį prieš, nes šventės organizuojamos didelės, nuotaka turi svarbių reikalų ir kad per paskutinę savaitę iki vestuvių rastų laiko mergvakariui – sunkiai įsivaizduoju.
Iš tiesų, grįžusi po mergvakario namo, turėjau stiprų jausmą, lyg kitą dieną jau būtų mano vestuvės. Tačiau iki jų dar buvo trys savaitės. Dar kartą įsitikinau, kaip laiku ir vietoje senieji papročiai buvo senajame kaimo gyvenime.
Tiesa, nors mes su mama ir gyvename atskirai, draugės pranešė man, kad mane mergvakario rytą pasiims mama namo, o jos mane – iš mamos. Jos norėjo paintegruoti tradiciją. Mama iš pradžių nelabai suprato, sakė, kam čia žaisti tuos mergvakarius, juk jau gyvenate kartu, iš mūsų namų jau senokai išsikraustei.
Bet ji mane pasiėmė jau susigraudinusi. Pamenu, kepa man virtuvėje blynus pusryčiams ir verkia plaudama ką tik surinktas miške uogas. Mačiau, kaip ją veikia, kaip ji suvokia ir giliai išjaučia mano įvyksiantį virsmą ir jį išgyvena. Tai veikia, tai labai stipru.
Seserys, močiutė, kurios tradicijoms gyvenime nelabai teikia reikšmę, man išeinant iš namų su merginomis, skambant dainoms, taip pat susigraudino. Kalbu dabar ir jaučiu, kad pati apsiverksiu. Kaip įdomu – atrodo, juk teki savo noru, matai tai kaip gražiausią dalyką, nutiksiantį savo gyvenime, tačiau verki. Matyt, iš džiaugsmo ir senųjų papročių galingumo.
– Šiemet organizuojate dzūkų kultūros festivalį. Kas tai ir kodėl?
– Kadangi dalelę etato dirbu Varėnos kultūros centre, man dar žiemą paskyrė suorganizuoti žymaus Mardasavo kaimo dainininko, pasakotojo Petro Zalansko (1900–1980 m.) 120-ųjų metinių minėjimą. Nors galėjau apsieiti su valandos renginuku, kad būtų uždėtas pliusiukas, bet jau kurį laiką kirbėjo minčių, kad reiktų pabudinti dzūkus, ypač jaunimą.
Dzūkijoje yra prasta identiteto situacija. Senoliai kalba dzūkiškai, dažnai pokalbio metu net sako: „Mes, dzūkai…“, o jaunesnieji savęs dzūkais dažnai net nevadina, jaunimo regione mažėja, o likęs nebekalba tarmiškai. Feisbuke pamatyti, kad kas nors dzūkiškai rašytų, iš viso netenka. Mokykloje vaikai mokomi normaliai kalbėti. Tarmė išgyvena liūdną laiką, tarmiškai galima išgirsti kalbant tik senus žmones, kurie likę kaimuose.
Senoliai kalba dzūkiškai, dažnai pokalbio metu net sako: „Mes, dzūkai…“, o jaunesnieji savęs dzūkais dažnai net nevadina.
Mano galva, didelė problema ir tai, kad kultūros darbuotojai tarmę integruoja į renginius tik, jei jie susiję su kaimo kultūra, su folkloru. Tokiuose renginiuose vedėjai visad kalba tarmiškai. Tai irgi prisideda prie nuomonės, kad tarmė tinka tik kaimui arba ji yra praeities dalykas, formavimo. O tarmė, mano nuomone, yra labai didelė vertybė, kuri padaro tave išskirtiniu, kuri sustiprina tavo šaknis. Ji tikrai nusipelnė gyventi ir šiandieniuose kontekstuose, būti neatsiejama gyvenimo, bendravimo dalimi.
Tad ir organizuojame tokį festivalį, kuriame susijungs daug dalykų, vienijančių Dzūkiją: kinas apie Dzūkijos partizanus, dzūkiška poezija, muzika, amatai. Tarmiška kalba skambės ne tik iš folkloro ansamblių dalyvių lūpų. Norime užvesti jaunimą dzūkuoti, užsiimti ar bent jau pažinti dzūkiškus amatus, tradicijas. Tai bus trijų dienų festivalis, kurio šiųmetė tema – P.Zalanskui. Numačiau tik du koncertus, nes noriu, kad tai būtų labiau jaukus susibūrimas, kuriame dainos gyvens savo tikrą gyvenimą – sklandys tarp žmonių – prie laužo, bendrame rate, be jokių tautinių kostiumų.
