Savo patirtį pašnekovė sudėjo į knygą „Nepralaimėjusios: (ne) lengvos vairavimo istorijos“, kurioje pasakoja ne tik apie vairavimą, bet ir apie drąsą gyventi, siekti ir tikėtis, regis, neįmanomo dalyko, apie visuomenės (ne)toleranciją vyresniems, lėtesniems, ne tokiems gabiems vairuotojams. Apie ilgas, varginančias, kupinas sekinančių emocijų, bet viltingas moterų mokymosi vairuoti istorijas.
– Papasakokite, kaip tapote vairavimo instruktore?
– Niekada neturėjau tikslo ar svajonės dirbti vairavimo instruktore. Mano pirmasis išsilavinimas – medicininis. Žmonės, tai išgirdę, stebisi, bet man atrodo, kad kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. O darbas, kuris kokiu nors būdu „čiupinėja“ žmogų, – ypatingai svarbus. Tai buvo sunkūs 1992–1993-ieji. Ne paslaptis, kad tuo laikotarpiu menininkai, aktoriai, medikai užsiėmė pačiais paprasčiausiais dalykais, važiavo, pirko prekes, perpardavinėjo jas ir pan., nes reikėjo išgyventi.
Taigi, šis darbas atsirado kaip išgyvenimo būtinybė. Nors vairuoti man labai patinka, maniau, kad dirbsiu tik laikinai – užsidirbsiu šiek tiek pinigų, kad galėčiau oriai gyventi. Nesitikėjau, kad šis etapas tiek laiko užsitęs.
– Savo knygoje pristatote ne vieną dramatišką mokymosi vairuoti istoriją. Kodėl moterys ryžtasi tokioms kančioms?
– Vairavimas pirmiausia man susijęs su didžiule laisve. Tai ir sakau savo moterims – jūs būsite laisvos, nebereikės prašyti, kad nuvežtų, visur galėsite nuvykti pačios. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogui, išmokus vairuoti, iš esmės pasikeitė jo gyvenimas. Apie tai rašau ir savo knygoje. Man norėjosi parodyti toms, kurios tempia lūpą, kad nepavyko išlaikyti vairavimo egzamino iš antro ar penkto karto, jog būna ir blogiau, kai tenka per prievartą mokytis vairuoti blogiausiame savo gyvenimo etape. Moterims byrėdavo ašaros, kad sunkiai sekasi, o dar ir gyvenimo aplinkybės dramatiškos.
Tačiau po to jų gyvenimai kardinaliai pasikeisdavo. Pavyzdžiui, moteriai vos ne kas antrą dieną iš rajono reikėdavo vykti į Kauno klinikas dializei. Kiekvienas važiavimas jai būdavo golgota, nes jau niekas jos nebenorėdavo vežti. Vairavimas šias keliones nuostabiai palengvino. Tie, kurie turi inkstų nepakankamumą, turbūt supras, apie ką kalbu.
Arba mirė moters vyras, ji liko su trimis ar šešiais vaikais, niekada gyvenime nedirbusi, nieko nežinanti, kaip sprendžiami įvairūs reikalai, kaip užsidirbti pinigų. O garaže stovi automobilis, galintis gerokai patrumpinti keliones. Dar viena istorija. Moteris artimiausią darbą, iki kurio gali nuvykti dviračiu, randa už 7–8 km. Tas darbas – lauke rūšiuoti šiukšles. Ji bet kokiu oru lauke perrinkinėja kartoną, žino kiekvieną jo rūšį. Išmokusi vairuoti, moteris gauna darbą miestelyje, sveikatos centre, šiltoje ir jaukioje vietoje.
Kiti dažnai nepagalvoja, kokį vidinį žygdarbį atlieka šios moterys. Aš kalbu apie sunkus atvejus. Taip jau susiklostė, kad mokau vairuoti tuos, kurių dažniausiai kiti atsisako – atstumia arba mandagiai pasako: „Gal jau daugiau nebandykite“. Žmonėms tai būna tarsi nuosprendis, bet po kelių mėnesių jie vis tiek nusprendžia grįžti prie vairavimo.
– Kodėl vieniems vairuoti išmokti lengva, o kitiems taip sunku?
– Yra ir fiziologinės, ir psichologinės priežastys. Kai kurie žmonės neturi koordinacijos arba gebėjimo vienu metu dirbti du darbus. Kiti neturi koncentracijos. Jiems gyvenime šių įgūdžių tiesiog nereikėjo. Treti mokosi per prievartą, nes tai daro dėl artimųjų spaudimo arba dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pavyzdžiui, turiu ne vieną atvejį, kai moteris pyksta ant mirusio vyro, kad dabar priversta mokytis vairuoti.
Kai sunku, bet įdomu, tai motyvuoja stengtis. Bet kai darai per prievartą – tokio žmogaus labai nepaspausi, nes trenks durelėmis ir dings. Taip ir būna. Tiesa, po savaitės vėl pasirodo.
Turiu ne vieną atvejį, kai moteris pyksta ant mirusio vyro, kad dabar priversta mokytis vairuoti.
– Kaip apskritai vertinate lietuvių vairavimo kultūrą?
– Dabar pasakysiu ereziją. Yra tokia klišė, kad pas mus vyksta karas keliuose. Aš sakyčiau – greičiau viduriavimas. Juo vadinu vairuotojų skubėjimą. Galbūt gyvenime jiems netenka pirmauti, tai bent čia nori pasirodyti. Juk automobilis – psichologinių problemų sprendimo įrankis. Kita vertus, tokių žmonių nėra daug. Patikėkite, situacija keliuose labai pagerėjusi.
O „chuliganų“ yra visame pasaulyje, net pas ramiuosius skandinavus. Mano manymu, chuliganiškas vairavimas nėra vien pokomunistinis bruožas.
– Ko mokote savo mokines?
– Iš manęs žmonės nori algoritmų, techninio taikymo, o man neįdomu mokyti, kaip pasukti vairą ir stabdyti. Aš pasakoju apie vairavimą per psichologinę prizmę, kad reikia atsiduoti momentui, pajausti, žiūrėti į tolį, į perspektyvą, nes akys duoda impulsą rankoms. Tokia yra mūsų fiziologija. Mes negalvojame, kaip pakelti ranką prie ausies, mes ją tiesiog pakeliame.
Aš save vadinu ne instruktore, o vairavimo mokytoja, koučere, kuri moko ne tik pedalus spausti – čia nėra jokio ypatingo mokslo, bet edukuoja kaip elgtis kelyje. Pavyzdžiui, oriai išlaukti, kai tavęs nepraleidžia įsukti iš šalutinio kelio ar į kitą juostą. Oriai nereaguoti, jeigu dėl to už nugaros kažkas nekantriai pypina. Na ir kas? Ar gaisras, kad aš tuoj pat turiu įvažiuoti? Nereaguoti į nekantrų „pypintoją“ netgi krikščioniška – tu leidi žmogui būti tokiu, koks jis yra. Vėliau jis pats pajaus kaltę, kad taip negražiai elgėsi. Ir tegu jaučia – kitą kartą gal taip nesielgs.
-
Žvilgsnius traukianti „blondinė su mersu“: apie išlaipintą keleivį ir kitų taksistų grasinimus nuleisti padangas
-
Prie vilkiko vairo – Justina, jos vaikinas ir katinas: „Aplinkiniai abejojo, ar sugebėsiu“
-
Vairavimo instruktorė Audronė – apie nepamirštamą tardytojos darbą ir mokinius, tarp kurių – ir 70-mečiai
O mokinės dažnai iš anksto jaudinasi – „mes trukdome eismui“. Tarsi eismas būtų konvejeris ir jeigu tu praleisi kažkokią funkciją, viskas sugrius. Tokiais atvejais visada sakau – važiuokite savo galimybių ribose. Tiesiog visi nurims ir važiuos lėčiau.
Greitis mieste nėra geras sprendimas. Jis padeda atvykti greičiau 4–6 min. Aišku, jeigu vėluoji į lėktuvą, tai svarbu, bet tokios situacijos, kai tikrai reikia labai skubėti, yra vienetinės. Jei norite kažkur nuvykti greičiau, rinkitės dviejų juostų gatves, kurios erdvesnės ir suteikia daugiau pasirinkimo manevruoti, bet ne greitį. Jeigu tiesiog smagu greitai važiuoti, geriau tam pasirinkti kitą trasą.
Tačiau spausti greičio pedalą, kai matai, kad tau raudona ir reikės stabdyti, nėra profesionalumas. Greitis nėra profesionalumas. Aš visada sakau prieš egzaminą – profesionalumas yra išsisukti iš situacijos nepažeidžiant taisyklių, net kai nepamatei ar nepažįsti kelio ženklo.
Beje, kad gatvėse vairuotojai geranoriškai nepraleidžia vieni kitų, dažniausiai kalba tie, kurie nevairuoja. Mano mokinės taip pat dažnai tai sako, nors pačios to nepatyrė. Galbūt jų vyrai vairuoja agresyviai, provokuodami kitus vairuotojus – iš čia jų patirtis. Jeigu mes patys esame arogantiški, provokuojame tokiais būti ir kitus. Todėl man norisi kalbėti apie kultūrą. Esu naivuolė, kuri tiki, kad jeigu apie tai daug kalbėsime, situacija pasikeis. Todėl ir knygą parašiau.
– Dažnai pabrėžiama, kad vyrai ir moterys vairuoja skirtingai. Ar tikrai?
– Fiziologiniai skirtumai iš tiesų yra. Vyrai geriau jaučia erdvę, bet mes, moterys, esame atsargesnės. Gal mes ne taip įmantriai manevruosime, neieškosime progų, kaip sudėtingiau prisiparkuoti, kaip čia dar save palavinti. Vyrams tokie iššūkiai kelia azartą, todėl jie tai daro. Tačiau moterys dėl to vairuoja nei blogiau, nei geriau negu vyrai. Tai juk ne cirkas, kuriame reikia padaryti kažkiek akrobatinių pratimų.
Vairuoja visi visaip, gal vyrai daugiau domisi vairavimu, todėl savo gyvenime jo turi daugiau. Jiems teikia malonumą pats procesas. O moterims daugiau rūpi nauda, kaip nuvykti nuo taško A iki taško B, todėl jos turi mažiau vairavimo patirties ir mažiau į jį gilinasi. Be to, ir leidžia sau tokiomis būti.
Šiuo metu vairavime apskritai neliko nei lyties, nei metų skirtumų. Viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Yra jaunų merginų, kurios negali nei koncentruotis, nei priimti save kritiškai, nei gebėjimų turi, tik daug ambicijų. O yra brandžių moterų, kurios turi menkai gebėjimų, bet didžiulį norą išmokti, kuris daro stebuklus.
– Iš vyrų kartais tenka girdėti, kad moterys kelyje mažiau mandagios negu vyrai...
– Mano manymu, matai tai, ką pats turi. Jeigu moteris nėščia, ji visur pastebi kitas nėščias moteris. Jeigu tu pats nepraleidi kitų vairuotojų, tuomet nuolat matai, kaip nepraleidžia kiti. Ir dar vedi apskaitą – tarp jų yra daugiau vyrų ar moterų.
– Kokias vairuotojų klaidas pastebite dažniausiai?
– Pirmiausia vairuotojai yra neatidūs. Pavyzdžiui, jeigu taisyklės pasikeitė, kad prie degančio žalio šviesoforo signalo galima sukti į dešinę, nors rodyklė nedega, jie tų taisyklių nežino arba neįsigilina į jas.
Kita problema – sąmoningas taisyklių ignoravimas. Pavyzdžiui, negalima sukti į kairę iki septynių vakaro, o tu vis tiek stovi ir bandysi sukti, nors iš paskos formuojasi eilė. Pagarbos trūkumas visgi jaučiasi.
– Ar būtų galima įvardyti, kad vairuotojų bendruomenė – atskiras sociumas su savomis taisyklėmis?
– Tikrai taip. Ir jis man patinka. Aš asmeniškai visiškai nebijau kamščių, aš ir pavalgau, ir paklausau kokios geros laidos. Galiausiai, turint laisvų rankų įrangą, galima kažkam paskambinti, gerą žodį pasakyti ar tiesiog pabūti su savimi. Man neįdomu važiuoti ten, kur nieko nėra. Esu ne kartą dalyvavusi ralyje, bet nesusirgau šia liga, man nepatiko.
Man įdomu, kai yra mašinų, kai vyksta bendravimas tarp vairuotojų. O bendrauti būtina. Pavyzdžiui, tau reikia įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią, kuriame vyksta intensyvus eismas. Galima juk susitarti kokiais nors ženklais. Parodyk rankomis, nusišypsok, kad tave įleistų, tarsi sakytum: „Aš pasimečiau, ne į tą juostą įsukau. Jeigu tu mane įleisi, nereikės man viso kvartalo apvažiuoti, bus ekologiškiau“.
Man tai baisiai kvaila, tarsi iš karto užsirašai – aš esu žiopla, nes turiu batelį prisiklijavusi.
Pasitaiko, kad automobilis juda gana keistai – tarsi išsiplėtęs per dvi juostas, nesupranti, ką jis toliau darys. Tokiais atvejais situaciją išspręstų posūkio rodymas – būtų aišku, kad žmogus ieško gatvės ar nori parkuotis. Arba galima avarines įsijungti ir taip parodyti, kad pasimečiau.
O jeigu nekantrus vairuotojas priskreto iš užpakalio, avarinį įjungi ir dar truputėlį pristabdai. Nekantrusis pagalvos – „Dieve, koks jis keistas, jau geriau jį aplenksiu“. Ir gerai – jums bus ramiau, kad už nugaros niekas „nevirduliuoja“. Visiems „virduliuojantiems“ norisi palinkėti laikykis saugaus atstumo, užuot „prilipus“ prie tokio pasimetusio vairuotojo ir dar moralizavus, atsidarius langą.
O kad kelyje pasimestum, nebūtini lipdukai – nei klevo lapo, nei batelio su kulnu. Man tai baisiai kvaila, tarsi iš karto užsirašai – aš esu žiopla, nes turiu batelį prisiklijavusi. Tai neprisistatyk tokia.
– O koks jūsų požiūris į pėsčiuosius?
– Pėsčiųjų problemą norisi paliesti iš dviejų pusių. Dažnai tenka girdėti iš vairuotojų – žmogus dar neina, dar nežiūri į mane, dar krapštosi, telefonu kalba. Koks skirtumas, ką jis daro? Jis čia atėjo ne šiaip sau pažiūrėti į perėją. Jis todėl ir neina, kad tu važiuoji.
Kita vertus, jeigu vairuotojas sustojo, o tu, būdamas pėsčiasis, rodai ženklais – važiuok, tai tu darai blogį. Vairuotojui problema ne stovėti, o sustoti. Taigi, jeigu jau sustojo ir tave praleidžia, tave gerbdamas, būk malonus, ir tu parodyk pagarbą – eik per gatvę.
