– Ar jums pačiam patinka būti dėmesio centre? Nesate panašus į tokį, kuris tyliai tūnotų šešėlyje.
– Aš garsiai kalbu – jei esu patalpoje, visi girdi. Kai sovietiniais laikais mokykloje vykdavo žygio ir dainos konkursai ir juose reikėdavo šaukti kažką panašaus į „Kas žygiuoja eilėmis?! Pionierių mūs būrys!“, būdavau tas, kuris rėkdavo priekyje, o visi, kas gale, girdėdavo ir atsakydavo. Vis dėlto dabar (gal kam nors ir pasirodys keista) labiau mėgstu klausytis, nei kalbėti. Bet tik tada, kai įdomu. Dėl to ir klausimus pašnekovams stengiuosi užduoti trumpus. Kai kuriose laidose matau, kad žurnalistas paklausia, pats atsako, vėl klausia, kankinasi, susipainioja, pamiršta, ko teiravosi, ir pabaigia visai ne tuo, nuo ko pradėjo. Juokinga: žmonės klausia tam, kad patys pakalbėtų. Aš ne iš tų.
– Kaip tik turiu paruošusi ilgą klausimą. Jums yra nutikę ir taip, kad pašnekovas neatvyko, nes pramiegojo laidą, išgėręs raminamųjų. O kaip jūs pats tokiais ir panašiais atvejais susidorojate su tiesioginio eterio stresu?
– Tą atvejį turbūt prisiminsiu visą gyvenimą, nes – visiškai neįtikėtinas. Laidoje jis turėjo dalyvauti vienas. Nesakysiu, kas – tiesiog senas mano draugas. Tada kažko prisidirbo, matyt, labai jaudinosi, tad vidury dienos išgėrė „uspakajoncų“ ir prabudo tik ryte. Teko suktis iš padėties ir skubiai kviesti pažįstamą politikos apžvalgininką. Bet čia dar nieko. Sykį jau beprasidedant laidai išsiaiškinau, kad pasikviečiau ne tą žmogų. Rengdamas temą apie motinystės išmokas Aktyvių mamų sambūrį supainiojau su „Mamų unija“, kuri yra labdaros fondas. Jau grimerinėje kalbėdamasis su fondo atstove staiga suvokiau, kad man reikėjo visai ne jos. Ir čia vienintelė laidos dalyvė! Moters akys irgi ėmė plėstis, nes ji atėjo kalbėti apie kitka. Tačiau išsiaiškinau, kad turi tris įvairaus amžiaus vaikus, vadinasi, susidūrusi su visomis ugdymo sistemomis. Nuraminau, kad ji – pati geriausia pašnekovė, ir laidoje mes nuostabiai pasikalbėjome, o su specialiste susisiekiau telefonu.
– Ką darote su stresu? Jokių „uspakajoncų“ nevartojate?
O dėl streso prieš eterį pastebėjau vieną dalyką: kaip besijausčiau, kokia bebūtų sveikata, kai pamatau laidos vinjetę, viskas praeina.
– Niekada. Tiesa, jau daug metų prieš miegą geriu mėtų ar kitokių žolelių arbatos. Užtenka vien jos užsiplikyti ir jau ramiai miegu, dažnai net neišgeriu. Ir tai vieninteliai mano raminamieji. Tik pasitaiko, kad prie lovos (tai, žinoma, negarbė) stovi kokie du ar trys puodeliai pašvinkusios arbatos. O dėl streso prieš eterį pastebėjau vieną dalyką: kaip besijausčiau, kokia bebūtų sveikata, kai pamatau laidos vinjetę, viskas praeina. Turbūt, kažkas suveikia organizme, nes jau sakydamas „labas vakaras“ būnu toks pat, kaip visada.
– Ar daug yra tokių, kurie, pamatę jūsų skambutį, specialiai neatsiliepia?
– Ne. Man atrodo, kad moku užduoti net labai nemalonų klausimą ir nesusipykti su pašnekovu. Neturiu įgimto pykčio – nebent tam tikros žurnalisto agresijos. Kalbėdamas net su akivaizdžiai prisidirbusiais žmonėmis, kuriuos lyg ir reikėtų smerkti, stengiuosi nepereiti prie asmeniškumų. Galbūt yra keletas ministrų, vienas buvęs prezidentas, kurie linki man blogo, nes dėl mano žurnalistinės veiklos jiems labai nepasisekė. Anksčiau savo laidos žanrą įsivaizdavau kaip dvikovą ir norėdavosi iš jos išeiti laimėtoju. Stengdavausi pašnekovą paguldyti ant menčių. Pastaruosius kelerius metus labiau patinka tiesiog patraukti jį už liežuvio, kad pats savo rankomis viską atliktų, o man nereikėtų eteryje drabstytis putomis ir rodyti per didelio agresyvumo.
– Ar kelią į karjeros aukštumas jums yra tekę prasiskinti alkūnėmis?
– Aišku! Konkurencija egzistuoja ir tu visada turi būti šiek tiek greitesnis, šiek tiek gudresnis, šiek tiek įžūlesnis – geresnis už kitą. Prisimenu, kai pradėjau dirbti LNK televizijoje žinių reporteriu, „Panoramai“ reportažus rengdavo Nijolė Steiblienė. Sėdėdamas už durų ir laukdamas, kol kas nors pasibaigs, žiūrėdavau į ją ir dažnai svarstydavau, kaip galėčiau sudėlioti reportažą, kad jai taip nė nešautų į galvą? Ar įmanoma surasti papildomų ekspertų, pateikti kitokių nuomonių, vaizdų? Ji tuomet buvo pati kiečiausia ir į prezidento Algirdo Brazausko kabinetą užeidavo nepasibeldusi, kas man buvo visiškas šokas, kai pirmąkart pamačiau.
– Jūs dabar pas prezidentę turbūt taip paprastai negalėtumėte užeiti?
– Net nedrįsčiau, o ir jos telefono numerio nežinau. Užtat visų kitų politikų turiu ir kai labai reikia, skambinu tiesiai.
– Prieš kurį laiką skelbtame įtakingiausių žiniasklaidos atstovų sąraše atsidūrėte pačioje viršūnėje. Buvo malonu?
– Labai keista, bet iš tikrųjų tai visiška nesąmonė. Keista, tarkim, lyginti paprasto žurnalisto ir žiniasklaidos koncerno savininko įtaką. Kita vertus, tai greičiau ne įtakingumas, o žinomumas. Kadangi toje apklausoje daug lėmė politikų balsai, nenuostabu, kad esu įsisėdęs jiems į sąmonę, nes jie mano laidą žiūri. Žmonės vis dar neskiria įtakos ir žinomumo. Taip, esu žinomas žurnalistas – tą apklausa ir parodė.
– Asmeniniam archyvui parengėte reportažą apie pirmuosius savo pagrandukės Mortos žingsnius, tada jai dar nebuvo nė vienerių...
– Na, merginos visada visur geresnės...
– Tik vadovai daugelyje sričių vis tiek dažniau yra vyrai.
– Todėl, kad jie nepraranda karjeros laiko gimdydami vaikus. Jeigu vyrai gimdytų – moterys vadovautų. Sunku išimti iš gyvenimo kaskart po kelerius metus. Moteris, kuri padaro karjerą augindama vaikus, turi kur kas daugiau gebėjimų ir talento, negu tą pačią poziciją užimantis vyras.
– Kas jūsų šeimoje nusprendė dėl vaikų skaičiaus?
– Mes susitarėme dar prieš vestuves. Atsimenu net kada tai buvo ir kokiomis aplinkybėmis. Pasipiršau Rasai automobilyje, kai važiavome į Nidą, – ji vairavo. Ir visai nenustebo, iškart pasakė „taip“. Maždaug ties Vieviu pasipiršau, o artėdami prie Nidos jau viską buvome aptarę.
– Kad bus trys vaikai, nuosavas namas...
– Turime ne namą, o butą Senamiestyje. Kažkaip pavyko iš pirmo karto įsigyti tokį, kokio norėjome. Jame greičiausiai ir gyvensime visą laiką. Šiek tiek per mažas šeimai su trimis vaikais ir šiek tiek per didelis mums, kai jie visi užaugs. Bet iš esmės – viskas gerai.
– Toje kelionėje aptarėte ir tai, kad Rasa aukos karjerą dėl šeimos? O gal nemanote, kad ji ko nors svarbaus atsisako?
– Žinoma, aukoja ir labai daug, bet man atrodo, kad ji laiminga. Anksčiau pradėdavo dirbti gana greitai po gimdymų – tam buvo ir ekonominių paskatų, reikėjo pinigų, mokėjome paskolas. Žurnalistai gi niekada neturėjo normalių socialinių garantijų, gal tik pastaruoju metu padėtis keičiasi. Dabar, augindama Mortą, be rudens Rasa net neketina pradėti ieškoti darbo. Prieš atostogas ji dirbo užsienio reikalų ministro patarėja – liko eiti tų pareigų nuo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai, kai buvo atstovė spaudai. Jeigu kalbėtume apie viešuosius ryšius, tai tikrai pats geriausias CV įrašas, kokį galima gauti Lietuvoje. Tuo metu Rasą matydavau labai mažai ir, savaime suprantama, apie trečią vaiką net nekalbėdavome. Kaip galima, juk Lietuva pirmininkauja!
– Jūsų santuoka trunka jau trylika metų, po truputį artėjate prie amžiaus vidurio krizės. Atlaikysite?
– Nežinau. Prieš kokius trejus metus turėjau mažą raudoną mašinėlę, tai visi klausinėjo – gal jau? Tiesa, vairavau „Fiat 500“, nors iš tikrųjų turėjo būti „Porsche“ ar dar kas nors. Tai, matyt, nesiskaito...
– O ką dabar vairuojate?
– „Subaru“ – visiškai keistą mašiną be fantazijos. Prieš pusantrų metų turėjau svajonių automobilį, bet sava valia jo atsikračiau. Toji svajonė buvo labai nepatogi šeimai, nesvarbu, kad man atrodė pati gražiausia pasaulyje: „Land Rover Defender“. Jo viduje yra tokie suolai, net ne kėdės, komforto atžvilgiu – tragedija! O kai plovykloje vandens srovė pro durelių tarpą aptaškė Rasą, sėdinčią viduje, ji pareiškė, kad visos ribos peržengtos.
– Įgyvendinta svajonė pasirodė ne tokia ir žydra?
– Jeigu būčiau gyvenęs vienas ir važinėjęs, kur tik noriu, man būtų buvę labai gerai. Net žmona vėliau įkalbinėjo nebeparduoti tos mašinos – juk taip jos norėjau. Ai, nusprendžiau, vis tiek nepatogu, vaikai negali miegoti, nes važiuoja kone stačiom. Teko įsigyti patogesnę.
– Regis, visos jūsų svajonės jau įgyvendintos – dar turite kokių didelių tikslų ar užmojų?
– Būtų gerai, jei ir toliau daryčiau tai, ką noriu, – aplinkybės neverstų užsiimti tuo, kas nepatinka. Labai džiaugiuosi galėdamas kurti tokius televizijos projektus, kurie man pačiam įdomūs ir kuriuos žiūriu, kaip antai „Nacionalinė ekspedicija“, „Tikri vyrai“ ar „Lietuva gali“. Televizijos laidų prodiusavimas nėra verslas, kuriame pinigai iš dangaus byra.
– Bet TV prodiuseriai, būna, ir lėktuvą nusiperka?
Vienas mano, kaip žurnalisto, veiklos tikslų – kad Lietuvoje daugėtų kritiškai mąstančių, gebančių vertinti aplinkui vykstančius procesus žmonių, kad jie nebūtų avinų banda ir nesektų keistomis, vienadienėmis idėjomis.
– Tik kai kurie. Tačiau negaliu skųstis, viskas puiku, gyvename taip, kaip norime. O jeigu savo veikloje gali įžvelgti tam tikrą prasmę ar misiją – dar geriau. Vienas mano, kaip žurnalisto, veiklos tikslų – kad Lietuvoje daugėtų kritiškai mąstančių, gebančių vertinti aplinkui vykstančius procesus žmonių, kad jie nebūtų avinų banda ir nesektų keistomis, vienadienėmis idėjomis. Kuo daugiau tokių piliečių, tuo sveikesnė visuomenė. Deja, vis dar įprasta išgirdus kokią nesąmonę su ja susitapatinti, patikėti, bėgti paskui, rėkti ir daužyti snukius tiems, kurie galvoja kitaip.
– Asmeniniame gyvenime beliko tik norėti, kad visi būtų sveiki ir laimingi?
– Taip, be to, labai noriu, kad mano vaikai turėtų gerą šeimyninę patirtį. Mes su Rasa niekada namie nesibarame. Būna, kartais išsprūsta, bet iškart tildome vienas kitą – nebus vaikų, išsiaiškinsime. Mes taip susitarėme. Užtat jie labai nustemba, jeigu kas nors ką nors pasako garsiau. Vaikus mes pabarame, bet tarpusavyje prie jų nesipykstame. Nenoriu, kad jie iš vaikystės prisimintų tėvų barnius. Ir aš tokių prisiminimų neturiu. Man rūpi išlaikyti su jais draugiškus santykius, nors esu ganėtinai griežtas. Ir dar vienas dalykas (tikrai nemalu jokio š...): man svarbu, kad jie mylėtų tėvynę. Mes diskutuojame su vaikais apie istorinius įvykius, su sūnumi nuo kokių 4 metų kalbamės apie tėvynės meilę. Bernardas per Kalėdų atostogas perėjo iš antros klasės į trečią – jam labai gerai sekėsi. Nelengva, reikia išmokti sunkesnę programą, bet vienas motyvų labiau pasistengti buvo idėja, kad kai anksčiau laiko baigs mokyklą, galės metams eiti į kariuomenę. Jėga!
– Kodėl jūs pats neužsirašote į karius savanorius?
– Jau turiu profesiją, kuri gali būti naudinga ir karo atveju.
– Ir šiaip esate treniruotas vyras – daug sportuojate?
– Kartą per savaitę einu į plaukimo treniruotes, tris kartus dirbu su treneriu klube ir porą kartų žaidžiu tenisą. Vaikai irgi daug juda – šiuo atžvilgiu laikausi tam tikros filosofijos, su kuria nesiginčija ir edukologai. Manau, sportas labai padeda vaikystėje suformuoti tam tikras asmenines savybes. Nesakau, kad esame ypatingi turtuoliai ar labai lepiname savo atžalas, bet iš esmės jos viską turi arba gali sąlyginai lengvai pasiekti. Kūno treniruotės labai padeda išlaikyti motyvaciją nelikti paskutiniam gyvenimo eilėje, nebūti tik pasyviu stebėtoju, kai visi procesai vyksta be tavęs. Pasirinkęs komandinio sporto šaką išmoksti bendrauti su kolektyvu, konkuruoti; individualaus – pasivyti ir aplenkti varžovą. O dėl sėkmės manau, kad asmeninės žmogaus savybės lemia daugiau nei geras išsilavinimas. Ir nesugalvoju, kaip dar kitaip nei sportu ir asmeniniu pavyzdžiu galėčiau ugdyti savo vaikus.
