Mano kraujyje nuo vaikystės teka barkodų, pakuočių ir vitrinų persmelktas genas, giliai pasėta sėkla, kad, jei tik viduje kažkas ne taip – visada gali padėti vienas kitas atsinaujinimas arba koks neregėtas tikslas, ambicija.
Taip ir sukuosi. Kai įsivaizduoju, kad gyvenimas nepakankamai stimuliuoja, imu nuobodžiauti. Sėkmingai nuobodžiaujant pradedu nerimauti. Vietoj to, kad su tuo pabūčiau, pabėgu kažkur tolyn nuo savęs, į išorę.
Nubėgęs teškiuosi veidu į purvą, pažaidžiu purve, keletą akimirkų apsimetu, kad smagu, o susipratęs, kad vėl padariau tą patį kaip visada, išdidžiai apsivalau ir sėdu rašyti šitą ar kažkokį panašų tekstą, sau viduje sakydamas, kad tai nepasikartos. Pasikartos. Net ir čia save bandau apgauti.
Manyje reiškiasi šiuolaikinio pasaulio šizofrenija. Savo laimę bandau nusipirkti taip, kaip diktuoja rinka: už pinigus ir svetimų žmonių pripažinimą. Jaučiuosi, tarsi, mano gyvenimas būtų lenktynės, kuriose sustojimas pasipildyti kuro baką gali reikšti pralaimėjimą, mat rinka nestoja, ji toliau diktuoja:
- Stendai ir knygos kviečia būti efektyvesniu vadovu ir žmogumi.
- „Facebook“ reklama siūlo dar vieną metodą, kaip nepastebimai geriau išnaudoti kitus žmones.
- Dar vienas influenceris pristato savo ryto rutiną, unikalų produktą ar savęs keitimo įrankį…
Kadaise laikiau save dvasios galiūnu. Maniau, kad lengvai galiu atsispirti tokiems dalykams, ir jei tik norėčiau, šie manęs neveiktų. Ir vėl sau melavau! Neturiu šansų. Nei vienas iš mūsų neturime.
Tačiau galiu pasidžiaugti tuo, kad šiandien su draugu sėdėjome ant suoliuko prie prūdo, kalbėjome apie jame vis dar žydinčią rožinę leliją. Įtartinai kitokia ji mums pasirodė. Svarstėme, ar ši pasikeitė, ar tiesiog mes, nors ir neseniai matėmės, ant suoliuko prisėdome būdami visai kitokie.
Šiandien pasaulis yra ganėtinai skurdus, mat didelė mūsų dalis esame išmokę bėgti vis prie naujo ir visiškai nemokame sugrįžti prie to paties seno, bet kitaip.
Nuoširdžiai tikiu, kad gyvenimo gylis atsiskleidžia nekeičiant lelijos į rožę, rožės į tulpę… O tiesiog dieną iš dienos grįžtant prie tos pačios rožinės lelijos. Nors ir ta pati, kasdien lelija reikšis vis kitaip. Ne dėl to, kad su ja kažkas atsitiko, o dėl manęs.
Ačiū Dievui, lyja.
Girdėjau, kad kai lauke lyja, sieloje užgimsta lėta ir tampa lengviau būti tiesiog žmogumi.
Tekstas su autoriaus leidimu perpublikuotas iš Edvino socialinio tinklo.
