Su Egle susitikome, kai ji keletui dienų buvo parvykusi iš Naujosios Zelandijos pristatyti savo šviežiausio kūrinio – knygos apie Vietnamą ir Tailandą „Tigras tai ne katinas“.
Jau ketverius metus ji su vyru Aurimu ir dviem mažametėmis dukrelėmis Ona Dite ir Uršule gyvena Naujosios Zelandijos uoste Oklande, prieš tai dvejus metus maišė Tailandą, o prieš jį beveik dvejus metus mėgino pažinti Vietnamą. Būtent patirtys ir įspūdžiai iš gyvenimo Vietname ir Tailande sugulė į pirmąją E.Šimkevičiūtės-Kulvelis knygą.
Eglė yra diplomuota teatro režisierė, prieš išvykdama gyventi į Aziją dirbo renginių režisiere Lietuvoje. Gyvenant Azijos šalyse, be režisierės, atsirado ir „keliautojos“ bei „kelionių vadovės“ apibrėžimai. Paklausta, kaip tikslingiausia būtų ją vadinti dabar, pašnekovė juokdamasi sako, kad kiekviename gyvenimo etape iš visos puokštės prisilipdo labiausiai sau tinkamus apibūdinimus.
„Lietuvoje buvau renginių režisierė, išvykusi į Vietnamą tapau dramos mokytoja ir, kadangi rašiau straipsnius apie keliones, vadinau save keliautoja, tada man tai labai romantiškai skambėjo. Tailande pradėjau statyti spektaklį, galėjau prisistatyti kaip režisierė. Naujojoje Zelandijoje irgi stačiau spektaklį, tai irgi turėjau priežastį vadintis režisiere. O pastaruosius dvejus metus „dirbu“ mama. Na, o šiuo metu – galiu dar pasidžiaugti ir knygos autorės amplua“, – šypsodamasi sako pašnekovė.
– 2011-aisiais bedėte pirštu į žemėlapį ir neilgai trukus jau vaikštinėjote Vietnamo žemėje. Kaip gimė mintis susikrauti daiktus ir išvykti į Aziją? Ir kodėl pasirinkote būtent Vietnamą?
– Su Aurimu jau buvome užsikabinę už kelionių viruso, aplankę nemažai Europos, iki tol egzotiškiausia ir tolimiausia kelionė buvo Marokas. Mane viliojo Azija. Aišku, ji buvo toli, nei atliekamų atostogų, nei santaupų kelionei neturėjome. Geriausia mintis man atrodė tiesiog ten išvažiuoti metams, susirasti darbus, kad būtų pragyvenimo šaltinis, pagyventi, pakeliauti ir grįžti, nes, kaip tada atrodė, – ką ten daugiau veiksi?
Geriausia mintis man atrodė tiesiog ten išvažiuoti metams, susirasti darbus, kad būtų pragyvenimo šaltinis, pagyventi, pakeliauti ir grįžti.
O kodėl Azija? Nes tas regionas atrodė nesunkiai apkeliaujamas, daug nedidelių šalių ir jų pavadinimai skambėjo labai egzotiškai: Kambodža, Laosas, Mianmaras, Tailandas ir kitos – kai žiūrėjau į žemėlapį, atrodė, kad noriu į visas. Dėl visiško atsitiktinumo radare atsirado Vietnamas.
Tuomet dar būsimas mano vyras Aurimas dirbo inžinieriumi, pradėjau kalbinti jį leistis į tokią kelionę – Azija man atrodė tinkama vieta susirasti darbą pagal jo specialybę. Galvodama apie save, nesitikėjau, kad pavyks rasti darbo, susijusio su teatru, tad buvau pasvarsčiusi apie anglų kalbos mokymą – tik vėliau supratau, kad tokie mano pasvarstymai buvo labai optimistiški – tos kalbos aš tikrai nemokėjau taip, kaip man tada atrodė (juokiasi).
Išgirdęs mano pasiūlymą Aurimas mane išklausė, ir, tada atrodė, kad šia idėja labai nesusižavėjo. Tačiau kartą grįžusi namo radau jį vilkintį baltais išlygintais marškiniais, ryšintį kaklaraištį ir su trumpikėmis vietoj kelnių (juokiasi). Tada jis man pranešė, kad ką tik turėjo skaipo pokalbį su vietnamiečiais. Jis pirmiausia pasidomėjo apie šalis, paieškojo darbų ir tik radęs pasiūlymą, nusiuntęs įmonei laišką ir sulaukęs teigiamo atsakymo, man pasakė: „Važiuojam!“
– Daugelis žmonių į tokias keliones leidžiasi ko nors ieškodami ar galbūt nesijausdami laimingi gyvendami čia. Kokia buvo jūsų priežastis?
– Nemanau, kad buvo taip, jog mums čia ko nors trūko. Sakyčiau, ryžtis šitai avantiūrai mus suviliojo suvokimas, kad gyvenimas siūlo daug galimybių. Ir baimė tomis galimybėmis nepasinaudoti.
Visai nebūtina kur nors ar nuo ko nors bėgti, kad leistumeisi į paieškas. Tada man atrodė, kad tokius bandymus gali daryti tik, kai tau 20. Dabar manau, kad paįvairinti gyvenimą, paieškoti galimybių galima bet kada. Niekada nėra per vėlu išmėginti gyvenimo modelius, jei tik yra toks poreikis.
Anksčiau atrodė, kad tikrai nenorėsiu kraustytis gyventi į mišką. Dabar sakau: niekada nesakyk niekada. Gal kada nors turėsiu tokį poreikį? Kad ir aplinkybė iš dabartinio gyvenimo: visada maniau, kad gyventi prie jūros turėtų būti faina, bet kad taip faina, supratau tik tada, kai prie jos persikėlėme!
Tada man atrodė, kad tokius bandymus gali daryti tik, kai tau 20. Dabar manau, kad paįvairinti gyvenimą, paieškoti galimybių galima bet kada.
– Kaip nutiko, kad tie metai Azijoje virto aštuoneriais ir kaip atsidūrėte Naujojoje Zelandijoje?
– Po beveik dvejų metų Vietname ir dvejų Tailande dar turėjome norą pagyventi anglakalbėje šalyje, svarstėme apie Singapūrą. Aš lydėjau turistų grupes po Mianmarą, nes tuo metu bendradarbiavau su viena kelionių agentūra. Aurimas buvo likęs Bankoke ir skraidė dėl darbo pokalbių į Malaiziją ir Singapūrą.
O tada bare susipažino su vienu prancūzu, kuris kaip tik ką tik buvo parvykęs iš Naujosios Zelandijos, metus dirbo ten mobilioje ledų parduotuvėje, ir davė Aurimui mintį pamėginti darbo paieškoti būtent Naujojoje Zelandijoje. Jis taip ir padarė. Atrado įmonę, kuri jam patiko, susisiekė su jais ir gavo tą darbą. Taip ten ir atsidūrėme.
– Pirmieji įspūdžiai svečioje šalyje, kultūroje tikrai būna gana įvairūs, dažnai patiriame ir tą vadinamąjį kultūrinį šoką, nes ten – viskas kitaip, nei esame įpratę. Kokių įspūdžių jums paliko Vietnamas?
– Prieš apsigyvendami Vietname nuvykome ten porą savaičių anksčiau ir nutarėme pakeliauti. Nuskridome į Hanojų ir iš ten keliavome į Hošiminą. Jei būtume ten vykę tik pakeliauti, viskas būtų buvę kiek kitaip, nes, kai keliauji, turi būti atviras, iš karto žaisti pagal tam tikras taisykles, būti geranoriškai nusiteikęs. O kai žinai, kad čia ne tik keliauji, bet esi priėmęs sprendimą pagyventi, situacijos, kurios keltų juoką, pradeda gąsdinti ir kelti klausimą: „Ar taip bus visada?“
Tik gyvenant toje šalyje pamažu ateina supratimas, kad aplinka nepasikeis, tik tu pats gali keisti savo požiūrį.
Jei nepatiko maistas keliaujant, žinai, kad po poros savaičių grįši namo ir valgysi, ką mėgsti. Kartą, kitą viešbutyje nerado mūsų rezervacijos, galvoji, tai ar dabar visada reikės gaišti po dvi valandas, kol ras? Arba norėdamas įsigyti kokių produktų parduotuvėje visada ženklų kalba turėsi paaiškinti, ko tau reikia?
Arba driežai viešbučiuose – jie ten kaip pas mus musės. Tik tiek, kad man iš pradžių tas driežas buvo labiau kaip gyvatė nei musė (juokiasi). Ir galvoji, tai dabar jų bus visur ir visada? Tik gyvenant toje šalyje pamažu ateina supratimas, kad aplinka nepasikeis, tik tu pats gali keisti savo požiūrį.
Kalbant apie Vietnamą – ten gyvenantiems jis yra negailestingas: atstumai, karštis, blogas oras, nepiktybinis brovimasis į tavo erdvę, kuris gali būti labai erzinantis, bet tada mes tam turėjome jėgų ir energijos. Kai tos energijos pradėjo trūkti, taip susidėliojo, kad persikėlėme į Tailandą. O jis, mano manymu, yra ir patogesnė, ir lengvesnė šalis užsieniečiui. Tailandiečiai labiau laiko atstumą, duoda tau erdvės, o mums jos po dvejų metų Azijoje jau reikėjo.
Apie kultūrinį šoką rašau ir savo knygoje, yra penki jo etapai: iš pradžių – ekstazė, kad viskas nauja. Paskui – šokas, nes susiduri su realybe, nesklandumais, vėliau ateina priėmimas ir žaidimo taisyklių išmokimas. Tada – susitaikymas ir adaptacija, kai tu ten gyveni ir tau gera, randi savo žmones, savo vietas, turi savo veiklas, rutiną ir pan. Kai visa tai pereini ir adaptuojiesi, prasideda tavo gyvenimo nuotykis. Tada nebelieka lyginimo, kad pas mus daroma vienaip ar kitaip, tada imi klausti, o kodėl pas juos daroma taip?
– Papasakokite apie Naująją Zelandiją – tokia tolima ir dar mažai mūsų kraštiečių pažinta. Kaip jums sekėsi ten pritapti? Kas ten žavi, patinka, ko nemėgstate?
– Naujosios Zelandijos gyventojai labai kvestionuoja, kas jiems yra laimė, ir daro išvadas. Bent jau savo aplinkoje tai pastebiu ir tikiuosi, kad tai yra pamoka, kurią išmoksime ir mes. Dar čia mane labai žavi pagarba žmogui. Gera gyventi šalyje, kur smarkiai jaučiama pagarba vienas kitam, kur žmonės yra lygūs, ir tai jaučiama visur.
Kad ir darbo aplinkoje – pavaldiniai jaučiasi lygūs vadovui. Čia nėra jokios hierarchijos, nesvarbu, esi milijonierius ar vargšas. Darbuotojo laikas yra gerbiamas, penktadienio pasisėdėjimas prie alaus vyksta darbo valandomis, nes yra priimta, kad visi darbą turi baigti laiku, nes tavęs laukia šeima ir darbiniai reikalai – t. y. alus su kolegomis – negali atimti tavo asmeninio laiko.
Taip pat, didžiulė pagarba jaučiama vaikams. Mano pusantrų metų dukra Ona eina į darželį. Jos pirmieji išmokti angliški žodžiai buvo: „Well done, Ona“ (liet. „Labai gerai, Ona“). Ji rikiuoja savo žaislus ir kartoja šią frazę. Vadinasi, šį pagyrimą ji tiek dažnai girdi darželyje.
Naujosios Zelandijos gyventojai labai kvestionuoja, kas jiems yra laimė, ir daro išvadas.
Tai tokie įvairūs Naujosios Zelandijos atradimai, kurių ir patys su Aurimu norime kiek galima labiau perimti. Žinoma, jau nekalbant apie fantastišką jos gamtą ir žmogaus ryšį su ja.
Visa Naujoji Zelandija išraizgyta tankiu takų ir takelių voratinklių, po kuriuos galima vaikščioti, kopti, bėgioti ar eiti į keletą dienų trunkančius žygius. Kiekvienas jų veda prie šaltinio, krioklio, paplūdimio ar kito įspūdingo vaizdo. Turint noro, galima pereiti visą šalį išilgai: tai užtruktų keturis mėnesius ir tektų nužingsniuoti 3 tūkst. kilometrų.
– Ką pastarųjų aštuonerių metų kelionės, gyvenimas Azijoje padėjo išsiaiškinti, atrasti, suprasti?
– Yra pasakymas: jei nori pažinti žmogų, reikia kartu pakeliauti. Aš dabar sakau, kad, jei nori pažinti žmogų, reikia kartu pagyventi užsienyje. Nes tai daug ką surikiuoja į vietas, santykius, kuriuos verta sutvirtinti, sutvirtina, o jei neverta, jie išyra. Mūsų su Aurimu santykius sutvirtino.
Man atrodo, kiekviena pora turi savo principų karą, nuvykę į Aziją mes tiesiog padarėme taikos sutartį. Ir tada susikoncentravome į tai, ką ta Azija mums duoda. O davė ji tikrai daug.
Kad ir kalbant apie darbus, gyvendami Lietuvoje dar kvestionuodavome, ar mums patinka tai, ką darome, o ten, kitoje kultūroje, pamatėme, kad mūsų specialybės yra įdomios ir atveria daugybę durų, tikrų ir simbolinių. Mes gyvendami Azijoje smaginomės, mums buvo gera, ten ėmėme drąsiau svajoti, ir tų svajonių horizontas pradėjo plėstis.
Supratome, kad dalykai, dėl kurių važiuoji į konkrečią šalį, yra ne tie dalykai, dėl kurių ją įsimyli. Pavyzdžiui, į Kambodžą važiuoji dėl Ankoros šventyklų, bet būdamas ten susipažįsti su vieno kraupiausių genocidų istorija. Arba važiuoji į Birmą – vieną skurdžiausių pasaulio šalių, galvoji, kad pamatysi baisų skurdą. Mes jo pamatėme, tačiau ten taip pat pamatai tiek aukso – šventyklas dengtas auksu, kad niekur kitur tiek nepamatysi.
Viena pagrindinių pamokų, kurias išmokome Azijoje, – kad kitos kultūros skirtumas nėra tos kultūros nepavykęs bandymas tapti tavo kultūra. Man atrodo, kad tai turėtų būti kiekvieno keliautojo moto. Tas supratimas mums labai padėjo susivokti, kur mes esame. Sakyčiau, iš to supratimo gimė ir mano knyga.
– O kaip apskritai kilo mintis imtis rašyti knygą?
– Bekalbėdama su jumis pagalvojau, kad pirmoji užuomazga galbūt ir buvo tie pokalbiai, kurių turėdavome su keliaujančiomis po Pietryčių Aziją grupėmis. Žmonės manęs nuolat klausinėdavo apie Vietnamą, Tailandą, kitas Pietryčių Azijos šalis. Žinojau daug faktų, turėjau daug asmeninių istorijų, mano atsakymai patikdavo ir dažnai prajuokindavo. Besikartojant grupėms, kartojosi ir atsakymai, tos istorijos. Galbūt tada juokais ir pamąsčiau, kad reikėtų parašyti knygą. Bet juk pačios geriausios idėjos neretai prasideda kaip pokštas (šypteli).
Viena pagrindinių pamokų, kurias išmokome Azijoje, – kad kitos kultūros skirtumas nėra tos kultūros nepavykęs bandymas tapti tavo kultūra.
– Labai džiugu, kad tai padarėte! Kol kas vis dar mėgaujatės gyvenimu Naujojoje Zelandijoje, užsiminėte, kad sugrįšite ir į Lietuvą, bet ar liksite čia?
– Mes čia grįžtame kartą per metus, praleidžiame beveik visą vasarą, susitinkame su šeima, draugais, tad jokie ryšiai nėra nutrūkę. Turime planų po kokių ketverių penkerių metų grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau, kai užauginsime dukras, norėtume išvykti pagyventi svetur. Kam leisti pensijas šaltam ore, jei galima kur nors šiltai po palme? (juokiasi) Ir apskritai, kai užauginsime vaikus, norėčiau pagyventi Niujorke, raudonai dažytis lūpas ir vaikščioti pasipuošusi plunksnomis kaip damos iš filmo „Amžinai stilingos“ (juokiasi).
Gyvendami Naujojoje Zelandijoje girdime istorijas žmonių, kurie, sulaukę pensijos, pardavė savo namus, nusipirko jachtą ir jau kelerius metus plaukioja, kur akys mato. Taigi, tas „Niujorkas“ gali būti ir jachta tokiu pavadinimu (juokiasi).
Prieš grįždami į Lietuvą planuojame dar kurį laiką pakeliauti, kad ir po tą pačią Naująją Zelandiją. Dabar gyvename Oklande, o turėdami ilgesnes atostogas trauktume į pietinę salą, pasistatytume kemperį ir sėdėtume prie ežero mėnesį ar du.
– Girdint jūsų istoriją – akivaizdu, kad esate laimingi ir gyvenate taip, kaip norite. O kaip manote, kas labiausiai tose kelionėse suteikia laimės pojūtį?
– Visur, kur gyvenome, žinojome, kad toje vietoje esame laikinai. Tas žinojimas suteikė laimės ir padarė gyvenimą labai įdomų. Kad ir dabar, jei žinotume, jog Naujojoje Zelandijoje gyvensime visą likusį gyvenimą – būtų labai liūdna. Niekad nežinai, galbūt taip gali nutikti, bet mes planuojame, kad ten gyvensime dar kelerius metus. Man tas laikinumas sukuria ir laimę, ir žingeidumą, ir aktyvumą. Žinai, kad turi limituotą laiko tarpą tai šaliai pažinti, viskam, ko norisi ir ką gali, iš jos gauti, pamatyti, aplankyti.
Visur, kur gyvenome, žinojome, kad toje vietoje esame laikinai. Tas žinojimas suteikė laimės ir padarė gyvenimą labai įdomų.
– Vis dar gyvenate Naujojoje Zelandijoje, knygoje dalijatės savo įspūdžiais apie Vietnamą ir Tailandą. Būkite gera, pasidalykite keletu patarimų ir su mūsų skaitytojais, ką unikalaus nuveikti, pamatyti, patirti žmogui, pirmą kartą besilankančiam minėtose šalyse?
– Vietnamą geriausia patirti susipažinus su vietiniais Sapos regione ir apsistojus pas juos namuose. Vakarienė čia bus verdama ant laužo trobos viduryje, o vanduo geriamas iš šalia bėgančio šaltinio. Kita nereali patirtis – apsilankymas Mekongo upės turguje ant vandens. Čia jus nuplukdys vietinis taksi-valtis, o vietnamietišką kavą pagamins plaukiojančioje kavinėje – valtyje.
Hojanas yra kita stotelė, kurios nevalia praleisti. Pirmiausia – dėl miesto grožio, t. y. autentiškos architektūros, na, ir siuvėjų, kurie per dieną gali pasiūti kad ir vestuvinę suknelę. Galiausiai – kruizas po Halongo įlanką. Diena ar kelios, praleistos ant vandens, pasitinkant ir palydint saulę tarp tūkstančio įvairaus dydžio ir formos salų, tikrai atsidurs jūsų gražiausių pasaulyje vietų sąraše.
Tailande rekomenduočiau išbandyti masažą Wat Po šventykloje Bankoke – pagrindinėje šios šalies masažo mokykloje, kad patirtumėte autentišką tajų masažą. Po tokios atpalaiduojančios patirties – Mahanakhon bokštas Bankoke, kur galima pabandyti pereiti stiklinį tiltą 314 m aukštyje.
Iš daugybės lankytinų vietų Tailande išskirčiau dienos ekskursiją į Ko Nang Yuan salą, nes balto smėlio paplūdimys, iš abiejų pusių skalaujamas vandens, yra vienas gražiausių kampelių žemėje.
Ir paskutinis patarimas: valgyti visur ir visada, nes tajų virtuvė yra geriausia pasaulyje.
Naujojoje Zelandijoje privalu išbandyti vieną iš devynių Didžiųjų žygių maršrutų. Jie trunka tris keturias dienas ir eina per gražiausias šalies vietas. Vieno tokių žygių ruožas gali būti įveiktas ir per dieną – tai Tongariro perėja, kur ugnikalnio krateryje tyvuliuoja skirtingų spalvų ežeriukai. Tai viena gražiausių vietų Naujojoje Zelandijoje, gal net visame pasaulyje.
Taip pat siūlyčiau išbandyti „karšto vandens paplūdimį“, t. y. išsikasti duobę viename tokių unikalių paplūdimių, kai yra atoslūgis, ir išsimaudyti joje trykštančioje karštoje versmėje. Svarbiausia į paplūdimį atsivežti kastuvą (šypsosi).
Kita unikali patirtis – Vaitomo urvai su juose šviečiančiais „jonvabaliais“: sėdi į valtį, leidiesi į tamsią požeminę upę ir virš savęs matai milijardo švieselių skliautą. Šiurpuliukai bėga kūnu vien prisiminus! Adrenalino mėgėjai turėtų šokti su guma nuo Kawarau tilto – pirmosios pasaulyje vietos, kur pradėti komerciniai šuoliai su bungy guma. Naujoji Zelandija yra tokių šuolių pradininkė!
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.
Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.
