„Žmogui reikia žmogaus“ – „Sidabrinės linijos“ informacinė kampanija, kviečianti savanorius ieškoti naujų pašnekovų, padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius „Sidabrinėje linijoje“. Straipsnių cikle, kuris tęsis visą gruodį, supažindinsime jus su savanoriais bei jų istorijomis.
Jaudinosi prieš pirmąjį pokalbį
„Nenoriu išsiplėsti, bet privalau paminėti, kad pagrindinė priežastis prisijungti prie šios programos kilo todėl, kad jau daugelį metų (o dar tiksliau, ankstyvoje paauglystėje) netekau savo senelių. Nuolat ilgėjausi paprasčiausio pašnekesio su jais“, – jautriais išgyvenimais dalijasi Eglė.
Jai visada patiko klausytis, kaip ką nors pasakoja vyresnio amžiaus žmogus. Ir pirmiausia ji išskyrė ne savanorystės, kaip gero darbo aspektą, bet abipusę naudą. Eglė sako nuo pradžių supratusi, kad ir jai pačiai, ir pašnekovui „Sidabrinės linijos” pokalbiai dovanoja pačias tikriausias emocijas tada, kai abiem kalbėtis gera tiek pat, kiek ir klausytis kito.
Taigi baimės buvo daug. Laukimo irgi nemažai, nes pirmojo pokalbio ir apskritai pašnekovo teko laukti keletą mėnesių. Pagaliau Eglė sulaukė skambučio, pranešusio, kad atsirado pašnekovas.
„Iš pradžių labai apsidžiaugiau, sugėriau visą man sakomą informaciją, kruopščiai viską žymėjausi į užrašus, kad tik ko nepraleisčiau. Vėliau vis labiau pradėjau nerimauti, bijoti, net abejoti. O kas bus jeigu nesugebėsiu? Jeigu nepatiksiu? Neduok, Dieve, pokalbio metu bus daug nejaukių pauzių!
Iki pirmojo pokalbio turėjau maždaug savaitę. NET savaitę! Kai pagalvoji – marios laiko pasiruošti, apgalvoti ir nusiraminti. Ir tik vėliau, jau prieš pat pokalbį, supratau: o kam ruoštis? Viskas bus tikra tada, kai nebus jokios vaidybos ar konkretaus plano, kas ir po ko seka”, – įspūdžiais dalinasi Eglė.
Senjorė Gražina Eglę įkvepia
Šiandien mintimis grįžusi į pirmąjį pokalbį Eglė sako, kad nuo tada kiekvienas antradienio vakaras tapo ypatingas. Tai suprato ne tada, kai pažiūrėjusi į laikrodį pamatė, kad pokalbio su Gražina trukmė buvo lygiai 1 val. ir 23 minutės, o tada, kai prisiminusi suprato, kokia ta moteris nuostabi! Vienu metu, prisipažįsta, ją net buvo aplankiusi mintis, kad „Sidabrinės linijos" žmonės Gražiną „suporuoja” su kiekvienu nauju savanoriu vien tam, kad pirmieji savanorių pokalbiai praeitų sklandžiai.
„Tik pamanykit, jai greitai bus 80 metų, o ji, gyvendama savarankiškai ir turėdama nedidelę sodybėlę, viską apeina viena. Nesilanko parduotuvėse ir nieko ten neperka, viską augina pati, renka žoleles, uogas, turi bulvių, kepa duoną, raugia kopūstus, rytais plaka sveikuoliškus kokteilius, spaudžia aliejų, pati daro gilių kavą, gamina maistą (nors gaminti jai nelabai patinka), domisi medicina ir vis dar gilina savo žinias (mat yra buvusi medikė), eina į bažnyčią, turi automobilį, o rytais keliasi anksti ir bėgioja po ryto rasą. Ji tiesiog įkvepia!“ – savo pašnekove žavisi Eglė.
Kai pokalbiai viršija „normą“
Savanorė sako gavusi iš Gražinos begalę patarimų, kaip stiprinti sveikatą, kur ieškoti ekologiškų produktų. Labai maloniai nustebino ir tai, kad bekalbant Gražina pradėjo dainuoti! Jos lūpomis suskambo žodžiai: „Tu viską, o viską seniai pamiršai, nepraveri vartų, laiškų nerašai...“ Pagavusi pašnekovės emociją, padainavusi kartu su ja, Eglė prisipažįsta, kad buvo labai linksma.
Pokalbio pabaigoje Gražina atsiprašo, kad tiek daug kalbėjo ir neleido Eglei papasakoti apie save. Pažada, kad kitą antradienį tikrai leis jai daugiau kalbėti. O Eglė savo ruožtu jai pažadėjo, kad atėjus savaitgaliui pabėgios basa per ryto rasą.
Tai mintys, kuriomis Eglė pasidalino iš karto po pirmojo pokalbio. Dabar, kai jau praėjo keli mėnesiai po bendravimo su Gražina, ji prisipažįsta, kad mažai kas pasikeitė. Eglė su Gražina kalbasi „maksimaliai”, net pora kartų yra viršijusios pokalbių laiko trukmę, ir pokalbis buvo nutrauktas. Kadangi pokalbiai vyksta per skambučių centrą, jie automatiškai atjungiami po 2 valandų nepertraukiamo bendravimo.
„Pamenu kartą, kai atsiliepus telefonu Gražina mane įspėjo, kad nori kalbėtis trumpiau, nes prastai jaučiasi, pokalbis truko ne kaip įprasta 1.30 val., o tik apie 1 val.! Čia, suprask, Gražina buvo „ne formoje“, – juokauja Eglė.
Viena kitai yra reikalingos
„Spėju, kad visų savanorių pokalbiai ir patirtys skirtingi. Mano Gražina (taip aš ją vadinu) labai daug kalba, įdomiai pasakoja ir vėliau nuogąstauja, kad neleidžia pasisakyti man. Aš savo ruožtu daug ir įdėmiai klausau. Klausau ir viską į save geriu, nes man viskas įdomu ir prasminga.
Iš jos galiu pasimokyti ne tik naudingų buities dalykų, kurie gali praversti daugeliui jaunų merginų, bet ir Gražinos kalbos, išminties, gyvenimo vertybių ir svarbiausia – santykio su kitu žmogumi. Iš jos pasakojimų labai aišku, kad Gražina yra aplinkinių mėgstamas žmogus. Aš taip pat ją labai mėgstu ir dažnai jai tai sakau. Nepataikauju. Iš tikrųjų mėgstu“, – pasakojimą tęsia Eglė.
Savanorė sako, kad jai nėra sudėtinga įvardinti, ką jai arba Gražinai duoda ši draugystė. Gražina savo tikslus ir lūkesčius įvardijo jau pirmo pokalbio metu: jai svarbiausia yra išsikalbėti, pasakoti, dalintis, būti išgirstai… Nors ji ir nėra vieniša, turi vaikų, anūkų, kitų senolių aplink, tačiau visgi gyvena ir sukasi buityje viena. O vienatvė slegia, ir nesvarbu – jaunas tu ar senas.
„Tegul tai bus tik retoriniai klausimai ir pamąstymai. Nėra svarbu, kas ir kada į juos atsakys. Svarbiausia, kad mes su Gražina jau ilgą laiką bendraujame ir dalijamės.
Tikiu, kad abiem „Sidabrinė linija” svarbi ir reikalinga. Nesvarbu, kam labiau, o kam mažiau. Mes tiesiog kalbamės ir jaučiamės laimingesnės! Jaučiu ir tikiu, kad mes atradome viena kitą. Ir žinote ką? Šiandien antradienis...“ – savo draugystė su Gražina istorijoje daugtaškį deda Eglė.
