Sodyba, kurioje gyvena Eglės šeima, jų namais tapo prieš daugiau nei trejus metus – prieš tai jie gyveno Kaune.
„Beveik trejus metus ieškojome sodybos. Tokios, kuri atitiktų ir poreikius, ir būtų pagal kišenę. Visą laiką buvo mintis, kad mieste mes negyvensim, o kaimas traukė nuo neatmenų laikų.
Prisimenu ir močiutės namus Kauno rajone, kur ji gyveno ir laikė gyvūnus. Nors ir nelabai didelius, nes nei karvių, nei arklių neturėjo.
Kai patys ėmėme ieškoti sodybos, vienas iš kriterijų buvo, kad ji būtų iki 40 minučių kelio nuo Kauno, kad būtų geras privažiavimas. Apžiūrėjome daug parduodamų sodybų. Galiausiai atsirado ši. Kai ieškai – randi“, – sako moteris.
Be to, kad viskas tiko ir patiko, ši vieta turėjo ir kitų ženklų. Tarkime, Ąžuolų Būdos kaimas, o Eglės sūnaus vardas – Ąžuolas. Kelias į namus veda Mokyklos gatve, o tokio pavadinimo gatvėje vaikystėje gyveno Eglės vyras.
Taip, palikę gyvenimą Kaune, jie įsikūrė čia – Eglė, jos vyras, sūnus, du šunys ir katė. „Ąžuolų vila“ – taip šeima pavadino savo namus.
Ūkyje – tradiciniai lietuviško kaimo gyvuliai
Šiuo metu šeimoje jau auga ir pusantrų metukų dukra Rūta, kuriai Ąžuolų Būda tapo gimtaisiais namais. O ir gyvūnų dabar čia – gerokai daugiau.
„Taip, mes viziją turėjome. Dar prieš kelis metus iki atsikraustant nuomojomės patalpas Kauno rajone ir buvome įkūrę žirginėlį. Bet kadangi tai nuomojamos patalpos, veiklą teko nutraukti, o mano vidinis pasižadėjimas buvo grįžti prie šios veiklos, kai bus sava žemė, sava teritorija ir viskas savo, kai pats savo kieme galėsi karaliauti ir kurti savas taisykles“, – sakė Eglė.
Tad visų pirma naujuose namuose apsigyveno žirgas, o šalia jų – visi kiti gyvūnai.
Kurdamiesi naujuose namuose sutuoktiniai turėjo ir dar vieną viziją – kad gyvūnais čia galėtų pasidžiaugti kiti, vyktų edukaciniai užsiėmimai: „Norėjome, kad vaikai galėtų pasižiūrėti, kaip atrodo avytė ir ožkytė, kuo jos skiriasi, ponį paliesti, iš arti paukščius pamatyti.
Norime orientuotis į tradicinius lietuviško kaimo gyvulius. Daug kas klausia, gal, pavyzdžiui, alpakų įsigysim. Bet alpakų ūkių yra labai daug, yra kur nuvažiuoti ir pamatyti, o štai tradicinių gyvūnų – nelabai.
Ateityje mano svajonė ir paršelis, ir draugiška karvytė. Ne dėl pieno, o tokia, kurią būtų galima pamatyti ne per automobilio langą, bet iš arčiau. Visa tai truputį vėliau, viskas dar – kūrybos procese, dar statomės, dar įsirenginėjame, dar pastatų reikia“, – kalbėjo Eglė.
Žmogus lygu skanumynas
Gyvūnai Eglei nebuvo svetimi niekada. Dar gyvendama Kaune ji dirbo prieglaudoje „Penkta koja“. Nors šiuo metu šeimos namuose yra tik vienas savas šuo, tačiau kiek jų globojamų – nesuskaičiuosi, mat šis skaičius nuolat kinta.
Taip pat ūkyje gyvena ožkos, avys, triušiai, du poniai, žirgas, antys, žąsys, skirtingų veislių vištos ir vienas katinas. Kitaip tariant, tie, kurie ir dera lietuviškame ūkyje. Tai – ožiai Lopis ir Ragaišis, ožkos Smiltė ir Etna, avytė Tulpė, žvaigždūnas avinas Bulia.
Jos, aišku, apipuola iš visų pusių su savais reikalavimais
Eglė sako, kad tiesa yra tai, jog kaimo neturintys ir mieste augantys vaikai nepažįsta gyvulių, nemato ir neliečia jų, todėl net paprasta višta jiems gali suteikti džiaugsmo.
„Ar įdomu vaikams? Labai. Buvo neseniai darželio grupė atvykusi, žiūri į avytę ir sako, kad veršiukas. Vaikams gyvūnai įdomu, jokio skirtumo, kas. Bet ir suaugusiesiems įdomu, nes būna, kad irgi neskiria avies nuo ožkos. Klausia, kas yra kas, kuo skiriasi ir kaip atrodo“, – pasakojo Eglė.
Dar vienas pastebėjimas: vaikai gyvūnų bijo. Pavyzdžiui, avių, nors jos turėtų kelti teigiamas asociacijas. „Juk yra aviukas Šonas, miego avytės, ir antklodės, ir kepurės su avytėmis – tai yra teigiamas personažas. Bet daug vaikų bijo.
Avis yra bandos gyvūnas, kur viena – ten ir kitos. Joms naujas žmogus yra lygu skanumynas, nes pas mus niekas tuščiomis rankomis nevaikšto. Jos, aišku, apipuola iš visų pusių su savais reikalavimais, o vaikai bijo“, – kalbėjo pašnekovė.
Kartu filmą žiūrinti avytė Tulpė ir komunikabilus avinas Bulia
Atskira istorija – apie jauniausią ūkio gyventoją. Tai avytė Tulpė, kuriai dabar apie pusantro mėnesio, o ji auga šeimos namuose.
„Jos mama bandoje pati jauniausia ir nepatyrusi motiniškų džiaugsmų. Su avimis taip nutinka - kai jos atsiveda ėriukų, tada nežino, ką veikti. Taip ir buvo. Ji nesusigaudė, kad reikia prižiūrėti, nemaitino, stumdė nuo savęs, grubiai elgėsi. Pagalvojau, kad nieko gero iš to nebus, tad geriau ją pasiimsiu į namus ir užsiauginsiu pati, o ne leisiu užtrypti“, – pasakojo Eglė.
Mažus aviukus, pasak pašnekovės, maitinti reikia kas kelias valandas, todėl buvo paprasčiau gyvūną mišinukais maitinti namuose, o ne nuolat bėgioti į tvartą. Be to, ką tik gimusiam aviukui reikia ir šilumos: „Tad pasiėmėme į namus ir draugiškai auginome.
Dabar kas rytą ji pavalgo mišinuko ir keliauja į lauką, nes jau valgo ir žolytę. Vakare pareina miegoti pas mus. Miega kambaryje, šuns guolyje – ji pripažino, kad ten jos lova. Pripažino kaip savo vietą.
Tulpė visur kartu sekioja, o kai nori valgyti – nosimi baksnoja į kojas.
Mažas ėriukas tą, kuris jį maitina, priima kaip savo mamą. Tulpė visur kartu sekioja, o kai nori valgyti – nosimi baksnoja į kojas. Tai jaukus gyvūnas, kurį gali imti ant rankų, glostyti, kutinėti. Kaip bet koks gyvūnas, kuriam tu skiri dėmesio – jis tau atsako tuo pačiu.“
Tulpė mėgsta žmonių kompaniją. Todėl jei šeima vakare žiūri filmą, avytė neina į savo guolį, o lipa ant sofos ir guli kartu.
„Mėgsta šalia įsitaisyti, būti. O dabar jai jau atėjo laikas dienomis keliauti į lauką. Avis yra gyvūnas atrajotojas, tad ji arba valgo, arba atrajoja. Būna, kad ir užuolaidos kampą bando graužti, ieškodama, kas valgoma. Į namus žolės neprisinešiosi, todėl jai reikia pratintis prie lauko, prie buvimo lauke, prie normalus aviško gyvenimo“, – sakė Eglė.
Du šeimos ūkyje gyvenantys ožiai čia pateko iš prieglaudos. Abu jie yra kastruoti, tad jų charakteriai geri, mat jie neturi dėl ko kovoti.
„Teigiami abu. Nėra tokie, kaip būtų nuo mažiukų užaugę ir kad bučiuotis galima. Jų draugystė su žmogumi yra paremta išskaičiavimu. Jei ateini su skanėstu – jie draugai. Bet kai tavo rankos ištuštėja – draugystė baigiasi, tada jie apsisuka ir eina savais keliais.
Yra vienintelis didysis avinas Bulia, kuris yra draugas ne iš išskaičiavimo. Man jo noras draugauti yra unikalus. Jei visos avys ar ožkos, skanėstus išdalinus, išeina savais reikalais, jis vienintelis lieka stovėti, dalyvauja pokalbyje. Ausis atkišęs stovi, klausosi. Jau po to, kai žmonės išeina, jis irgi apsisuka ir eina paskui savo būrį. Komunikabilus gyvūnas“, – pasakojo Eglė.
Fotosesijose mielai dalyvauja ir vyrai
„Negaliu nesutikti“, – sako Eglė apie tai, kad šeimos ūkio nuotraukos yra nuostabios.
Ir nesvarbu, ar pagautoje akimirkoje žmogus sveikinasi su ožiu, ar žvelgia į gilias žirgo akis.
„Mano širdžiai ši veikla – fotosesijos su gyvūnais, darbas su fotografais ir su šeimom – yra pačios mieliausios, ką mes atradome.
Žmona išlipa iš automobilio ir sako, kad vyras fotografuotis labai nemėgsta.
Niekam ne paslaptis, kad fotosesijos iniciatorius šeimoje yra mama. Jai dažniausiai aktualu sukurti tokį atminimą. Vyrai atvažiuoja, nes jiems liepia. Taip būna maždaug devyniais atvejais iš dešimties.
Buvo atvejų, kai žmona išlipa iš automobilio ir sako, kad vyras fotografuotis labai nemėgsta, tad jūs nekreipkit dėmesio, kad burbės. O paskui tas vyras į automobilį įsėda paskutinis. Man labai smagu“, – pasakojo pašnekovė.
Prie gyvūnų, sako Eglė, nereikia pozuoti ar priverstinai šypsotis. Viskas čia vyksta tarsi savaime: „Jie gali laisvai bendrauti su gyvūnais, o gyvūnai atlieka savo terapiją. Ir vyrai atsipalaiduoja.
Čia kiekvienas atranda savo širdies gyvūną – vieniems tai ponis, kitiems višta, o kitiems ožka. Vyrams, pastebėjau, dažniau patinka avinai, o moterims – ožkos.“
Pilnatvės jausmas atėjo iš karto
Moteris džiaugiasi ir tuo, kad čia, o ne tarp daugiabučių, auga jos vaikai. Nes gamta pati savaime yra mokytoja.
„Aš labai tikiuosi, kad jie išaugs tokie žmonės, kurie už mokyklos kampo nelaužys katėms kojų, nekarpys ūsų. Vaikus mokome, kad kiekvieną gyvybę turi vertinti, turi gerbti ir gyvūną, ir gamtą.
Jei einame pasivaikščioti į mišką, šešiametis mūsų sūnus Ąžuolas pats pirmas pastebi šiukšles, surenka jas. Sudeda į sesers vežimėlio apačią, kad galėtų parvežti namo ir išrūšiuoti į konteinerius. Jam nieko sakyti nereikia. Aš tai stebiu ir mane džiugina – kad pats suvokia“, – kalbėjo Eglė.
E.Jurkšienė sako čia atradusi pilnatvę, o jausmas, kad esi savo vietoje, ją aplankė dar tada, kai šeima tik įsigijo naujus namus.
„Kai mes įkėlėme čia kojas, buvo daug darbų, kuriuos reikėjo padaryti. Jų yra ir dabar, jie niekada nesibaigia. Bet pilnatvės jausmas atėjo iš karto, ištrūkus miesto.
Skaičiavome ir dienas, ir valandas, kada galėsime atkeliauti. Tai buvo išlauktas ir išnorėtas sprendimas. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad panorėčiau grįžti į miestą. Ši erdvė, šis laisvės pojūtis yra sunkiai įkainojami“, – kalbėjo Eglė.
