Žurnalistė, sąmoningą gyvenimo būdą propaguojančios svetainės BasaBasa.lt įkūrėja Margarita Narvydė neslepia, kad sprendimas bent porą mėnesių pagyventi be išmaniojo kilo sau nuoširdžiai pripažinus, kad ranka link telefono tiesiasi kur kas dažniau, nei to tikrai reikia.
– Taigi tai buvo labiau spontaniškas sprendimas ar apgalvotas?
– Tai nebuvo koks planuotas eksperimentas. Su šeima grįžtant iš atostogų Indijoje, vaikai mano „iPhone“ paliko lėktuve ir telefonas nebeatsirado. Pirma reakcija buvo skausminga, nes su išmaniuoju praradome visas kelionėje darytas nuotraukas, video įrašus ir kitą informaciją. Labiausiai jausmus audrino mintis, kad prarasti visi tokios įsimintinos kelionės momentai, o juos taip norėjosi išsaugoti mūsų mažyliui, kuris vos vienerių.
Telefono aparatas neturėjo interneto ryšio, todėl draugus įspėjau, kad elektroninius laiškus tikrinsiu kartą per savaitę, „Facebook'e“ nebūsiu, tad jeigu kas nors tikrai norės pabendrauti, kviečiu imti ir paskambinti.
Visgi ir tokioje, gan buitiškoje situacijoje stengiausi įžvelgti kažkokią prasmę. Supratau, kad žinutė man buvo tokia: paleisti visus tuos emocinius prisirišimus, nerimą ir baimes dėl galimybės susisiekti ar būti pasiekiamai (mūsų dar laukė geras kelionės gabalas kartu su 3 vaikais). Teko sau pripažinti, kad ne paskutinėje vietoje ir įprotis dalyvauti virtualiame gyvenime, kurį taip pat reikia paleisti.
Taigi pragmatiškai pagalvojau – mano sutartis baigiasi po dviejų mėnesių, iki tol pagyvensiu su paprasčiausiu mygtukiniu telefonu, kaip aš vadinu, meškofonu, ir stebėsiu, kas bus, ar tikrai tas išmanusis toks nepakeičiamas. Telefono aparatas neturėjo interneto ryšio, o kompiuterį, kol džiaugiuosi motinystės atostogomis, apskritai atsidarau retai, todėl draugus įspėjau, kad elektroninius laiškus tikrinsiu kartą per savaitę, „Facebook'e“ nebūsiu, tad jeigu kas nors tikrai norės pabendrauti, kviečiu imti ir paskambinti. Juokingiausia, kad ir tą meškofoną galiausiai kažkur pamečiau. Tad dar vieną savaitę gyvenau kaip tais neatmenamais laikais, kai mobiliųjų apskritai nebuvo. Ką gyvai susitari su žmogumi, tampa neatšaukiamu įsipareigojimu.
– Kokia buvo pirmoji patirtis?
– Sunku patikėti, tačiau pagrindinis įspūdis, ypač tomis dienomis visai be galimybės susisiekti, yra kažkoks sunkiai paaiškinamas laisvės ir erdvės pojūtis. Taip pat tikrumo, realybės, buvimo čia ir dabar jausmas, suaktyvėjusi intuicija. Daug kas klausė, ar nesijaudinu palikdama namuose vaiką su aukle, kuri „jeigu kas“, negalės man prisiskambinti.
Nesijaudinau, atvirkščiai, atgyja tas natūralus moteriškas „girdėjimas“, kas vyksta su tavo artimaisiais. O racionaliam lygmenyje juk vis tiek žinai, kad atsitikus kažkam tikrai labai svarbiam, tas, kam reikia, susisieks su kuo reikia, pavyzdžiui, auklė su vyru, vyras – su vienu iš vaikų, vaikus dienos eigoje matysiu... Ir šiaip, daugelį problemų žmonės pajėgūs išspręsti patys, be mūsų didžiai reikšmingo įsikišimo. Esame pernelyg susireikšminę manydami, kad be mūsų tai jau tikrai dangus grius. Negrius.
Taip pat pastebėjau, kad buvau priklausoma nuo įvairiausių pranešimų tikrinimo. Tik užsidega raudonas šviesoforo signalas, ranka jau nevalingai maigo telefoną ir scrolina „Facebook'e“. Visada turėjau tik vieną griežtą taisyklę – kai bendrauji su žmogumi, telefono tarp jūsų neturi būti. Nieko nėra liūdniau, kaip pora, sėdinti prie vakarienės stalo, ir kiekvienas įsmeigęs žvilgsnius į ekranus.
Jei žmonės atidžiau save stebėtų, pamatytų, kad socialinius tinklus ar paštą tikrina ne todėl, kad nori kažką sužinoti, o iš nuobodulio ir labai dažnai nevalingai. Kai nustojau tai daryti, atsirado daug erdvės savęs ir aplinkos stebėjimui. Sėdžiu kamštyje, atrodo, nėra ką veikti, protas nerimsta, nežino, ko griebtis, tačiau sveika tiesiog atsipalaiduoti ir būti situacijoje. Tai tarsi praktika, miestietiškos meditacijos forma.
Koks buvo jausmas vėl sugrįžus? Iš pradžių viskas atrodė kaip visiškas nesusipratimas. Kodėl visi deda savo, savo vaikų ir šeimos nuotraukas? Rašo, kur ir su kuo pietauja, fotografuoja, ką valgo?
Beje, mano aktyviai dirbantis vyras, taip pat gyvena su meškofonu. Klausiau, ar jis ką praranda, negalėdamas bet kada patikrinti savo el. pašto? Pasirodo, atvirkščiai, laiškų srautas sumažėjo ir komunikacija išsigrynino, tapo konstruktyvesnė.
Įžvelgiu net tokią tendenciją – pažįstu ne vieną gerbiamą verslininką, kuris naudojasi sena, iš ebay specialiai parsisiųsta „Nokia“. Rinkoje yra naujų, stilingų telefono aparatų, kuriu vienintelė ir pagrindinė funkcija – skambinti. Jie net pozicionuojami kaip „antismartphone“. Būtent tokiu, beje, ir naudojausi tuo laikotarpiu. Gaila, kad pamečiau, nes Lietuvoje jie dar nepasirodė.
O labiausiai pasigedau galimybės fotografuoti, tai ypač aktualu, kai namuose yra nepakartojamas mažylis, kuris kiekvieną dieną keičiasi ir iškrečia kažką netikėto. Turiu profesionalų fotoaparatą, tačiau įdomiausiais momentais, jo, kaip tyčia, nėra po ranka... Tai pagrindinė priežastis, kodėl vėl įsigijau išmanųjį.
– Koks buvo jausmas atsidarius Facebook'ą po tų dviejų mėnesių?
– Iš pradžių viskas atrodė kaip visiškas nesusipratimas. Kodėl visi deda savo, savo vaikų ir šeimos nuotraukas? Rašo, kur ir su kuo pietauja, fotografuoja, ką valgo? Kodėl žmonės taip eksponuoja savo asmeninį gyvenimą arba viešai užduoda klausimus, į kuriuos atsakymus daug greičiau ir išsamesnius pateiktų Google?
Beje, viena pirmųjų mano „sugrįžimo“ patirčių net išmušė iš vėžių. Virė virtuali diskusija, už kurios užsikabinau. Viena pažįstama mergina pateikė savo požiūrį tam tikra tema, aš išsakiau jo neatitinkančią nuomonę. Parašiau draugiškai, tačiau jos pasekėjų būrelis, vaizdžiai kalbant, mane virtualiai nukryžiavo. Nustebau, kad žmonės taip reaguoja į išsakytą kitokią nuomonę, ir priėmiau sprendimą, kad veltis į diskusijas Facebook'e beprasmiška. Jei įsiskaitytume į žmonių komentarus po įrašais, retai kas bando įsiklausyti į kitą, ypač išgirsti kitokį.
Iliuzija yra ne tik tas tūkstantis draugų socialiniame tinkle. Nusprendęs save visiškai atskirti nuo šiuolaikinių technologijų atsidursi kitos iliuzijos vergijoje – kad draugų neturi visai ir kad niekam tu nerūpi.
Bendraujant virtualiai, nesusipratimų paklaida yra maksimali. Juk niekas nežino, kokia emocija slepiasi po tavo žodžiais ir juos nuspalvina tokia nuotaika, kokios yra patys. Turbūt būtent šiai problemai bent iš dalies spręsti ir buvo sukurti vaikiškais, banaliais ir neskoningais laikomi „emoji“ (emocijų) veidukai...
Tuo metu apsvarsčiau galimybę visai atsijungti nuo socialinio tinklo, tačiau nugalėjo nuosaikumas. Tai šiuolaikinio gyvenimo dalis, turinti savo privalumų ir savo trūkumų. Todėl dabar mano vidinė užduotis – rasti pusiausvyrą.
Beje, vėl prisijungiau per savo gimtadienį. Tai sutapimas, bet labai mielas. Gavau tiek daug sveikinimų, kad supratau jog jei būčiau praleidusi progą tai pamatyti, būčiau ne tik praleidusi progą patirti gerų emocijų, bet ir jautusi tam tikrą vienatvę ar izoliaciją. Taigi, iliuzija yra ne tik tas tūkstantis draugų socialiniame tinkle. Nusprendęs save visiškai atskirti nuo šiuolaikinių technologijų atsidursi kitos iliuzijos vergijoje – kad draugų neturi visai ir kad niekam tu nerūpi.
– Kaip dabar vertini – ką iš tiesų žmonės veikia socialiniuose tinkluose?
– Ką žmonės iš tiesų veikia Facebook'e? Sunku pasakyti, skirtingi žmonės turi skirtingus tikslus. Kiekvienas tikslas, koks jis bebūtų, yra geras, jeigu jis įsisąmonintas. Kaskart kažką skelbdama socialiniame tinkle užduodu klausimą – kodėl. Kodėl aš tai darau ir kodėl tai turėtų rūpėti kitiems? Imkime banaliausią pavyzdį – pasidariau gražų selfį ir noriu, kad būtų paglostyta mano savimeilė, nes diena kokia nors ne tokia... Ką gi, tai jau atsakymas. Ir kodėl gi ne? Jei suvokiu, ką ir kodėl darau, tai mano sąmoningas veiksmas. Nebūtina nuolat vertinti savo poelgių, skirstyti jų į gerus ir blogus, prasmingus ir beprasmius, intelektualius ir tuščius. Užtenka žinoti, kodėl tu tai darai.
– O ką dar atradai gyvendama be socialinių tinklų?
– Technologijos mums labai palengvina gyvenimą, bet mes tame chaose pametame save. Vertingiausia, mano nuomone, ką gauni nuo jų atsijungęs, tai galimybę vėl pajausti ir išgirsti save: ko tu iš tikrųjų nori ir kaip tu iš tiesų jautiesi. Netenki „technologinio urvo“, į kurį galėtum pabėgti nuo savęs.
Pavyzdžiui, „Facebook'as“ suteikia daug galimybių ir pasiūlymų, ko mes galėtume norėti: vakarėliai, išvykos, pasiūlymai laisvalaikiui, draugų įsigyti daiktai, aplankytos vietos, valgytas maistas... Visa tai matydamas, imi galvoti, kad ir tu to nori, tau to reikia, apninka jausmas, kad kažką gyvenime praleidi, jeigu nespėji visur sudalyvauti. Tačiau ar tikrai tai TAVO norai ir poreikiai? Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie visą informacinių žinučių prisotintą aplinką, kurioje gyvename.
Jau trejus metus gyvenu užmiestyje, miške, todėl ypač jaučiu kitokią miesto atmosferą. Regis, net fiziškai viskas liečia: kiekviename žingsnyje matai reklamas, tiesiogines ir paslėptas, su pasiūlymais, ko norėti, kaip gyventi, ką daryti, ką jausti ir galvoti. O mes, manydami, kad renkamės sąmoningai, iš tiesų judame pagal tas nuorodas, taip ir nesuprasdami, ko mums iš tiesų reikia ar nereikia. Taigi net savęs negirdime, o ką kalbėti apie savo artimuosius, vaikus, vyrą.
– Ar šį eksperimentą iš dalies lėmė kelionė į Indiją?
– Iš tiesų, kai grįžti iš Indijos, atrodo, kad tau nieko nereikia – nei telefono, nei dar ko nors... Ten gyvenome nendriniame namelyje, kuriame buvo šioks toks dušas, tualetas ir ventiliatorius. Ir viskas. Vandenynas už šimto žingsnių. Ir nieko mums daugiau nereikėjo. Grįžus į Lietuvą parduotuvėje kurį laiką buvo sunku sugalvoti, ką nusipirkti kasdieniams poreikiams patenkinti, toks stiprus tas parsivežtas išgyvenimas, kad žmogui užtenka labai labai mažai. Prieš kelionę projektavome savo naujus namus. Tai turėjo būti didelis namas mūsų didelei šeimai. Indijoje požiūris kardinaliai pasikeitė – atrodė, kam mums tie dideli namai, kai galima laimingai gyventi mažame namelyje?
Tačiau po kurio laiko grįžo realybės suvokimas, visgi gyvename ne Indijoje. Lietuvoje yra keturi metų laikai, čia reikia automobilio, automobiliui reikia sezoninių padangų, namui reikia šildymo, drabužių taip pat reikia daugiau, o kai namuose – keturi vaikai, tų daiktų dar daugiau. Visus juos reikia kažkur padėti, todėl reikia spintos, o tai spintai reikia kambario... Tai nėra blogai, mes tiesiog gyvename kitokioje aplinkoje. Manymas, kad galime atsisakyti viso komforto – tik dar viena iliuzija. Reikia mokėti jaustis darniai aplinkoje, kurioje gyvename.
– Kas gi yra ta Indija, apipinta daugybe mitų?
– Neslėpsiu, būseną iš Indijos parsivežėme nepakartojamą – visiškas atsipalaidavimas ir laimės pojūtis. Banalu kažką sakyti apie Indiją, bet ji iš tiesų kitokia. Išoriškai, mes mažai keliavome, tačiau visi kartu ir kiekvienas atskirai, nuėjome po ilgą ir prasmingą vidinę kelionę.
Žmonės ten labai atviri, tu tikrai bendrauji žmogus su žmogumi, siela su siela, o ne paviršiumi – ką tu veiki, ką tu dirbi. Todėl tie susitikimai kažką viduje visada paliečia, tu visą laiką gauni, turtėji. Nuoširdumas atveria ir tavo širdį. Net jeigu tik pažvelgi žmogui į akis, net neužkalbini, patiri žmogišką šilumą, kuri pas mus – retas dalykas bendraujant.
Sako, kad Indijoje žmonės stengiasi gyventi ne sau, o vardan kito. Ir tai labai jaučiasi, bent mus lydėjo sėkmė kelionėje. Su kuo susitikom, ar tai pardavėjas, ar taksistas, bet kas, jauti, kad žmogus tau labai atviras. Grįždami iš Indijos dieną praleidome Paryžiuje. Toks didelis kontrastas – žmonės atrodė tarsi zombiai tuščiais žvilgsniais, kažkur bėgantys ir niekur nespėjantys. Iškart pasigedome šilto, žmogiško žvilgsnio. Šokiravo, kokie nelaimingi žmonių veidai. Pamažu, žinoma, prie šios atmosferos pripranti, įsilieji į ją, ir galiausiai pats šiek tiek suzombėji.
Indijoje sutikome daug dezertyrų iš savosios realybės. Vienas žmogus, kuris pardavinėja ekskursijas, mums gyrėsi: „Čia turiu puikų darbą – kasdien vaikštau paplūdimiu, sutinku daug naujų žmonių, pasikalbame, pasiūlau nuvažiuoti į kelionę, kiekviena diena kitokia“. Gražiai skamba, bet vėliau pagalvojau – dažnas juk galėtų taip papasakoti apie savo darbą: „Atvažiuoju į darbą, susitinku su žmonėmis, kiekviena diena kitokia“. Kita vertus, kiek metų tas žmogus vaikšto tuo karštu paplūdimio smėliu Indijoje? Juk galėtų ir taip mąstyti: kaip užkniso – ir vėl į tą paplūdimį, vėl tas keliones žmonėms reikia pardavinėti. Tai tik požiūrio klausimas, ne daugiau.
