Visos kitos galimybės išnaudotos?
Šiuo metu skirtingos galimybės lankytis renginiuose, kavinėse, baruose jau įteisintos. Tiesa, vis dar nereikalingas galimybių pasas, kaip kai kuriose kitose šalyse, norint patekti į prekybos centrus. Taip pat skirtingi reikalavimai pasiskiepijusiems ir to nepadariusiems keliami grįžus iš užsienio šalių. Pasigirsta kalbų apie privalomą darbuotojų vakcinavimą, kokį paskelbė įsivesianti Latvija. Aukštosios mokyklos taip pat kelia ultimatumus savo studentams – arba skiepykis, arba kas savaitę testuokis. Profilaktinius testus nuo koronaviruso svarstoma apmokestinti.
Visa ši informacija kelia daug diskusijų ir prieštaravimų visuomenėje. Kita vertus, ir situacija yra neeilinė, iš tiesų kelianti dilemą, kas svarbiau – asmens laisvė ar visos visuomenės gerovė. Ir kur yra riba, kurios nevalia peržengti?
„Šiuo metu vyriausybei tenka spręsti labai sudėtingą situaciją. Tie, kurie norėjo pasiskiepyti, turbūt pasiskiepijo, ir, panašu, vyriausybė nebemato kitų būdų padidinti vakcinacijos mastus, išskyrus prievartinį.
Tačiau prisiminkime mokyklą.
Tarkime, gerai besimokantys vaikai yra pasiskiepiję, nepažangūs – nepasiskiepiję, o vyriausybė – mokytojas. Bent jau mūsų mokykloje, jeigu mokytojas rašydavo kuolus, imdavosi kitų sankcijų, jos suveikdavo tik nedidelei daliai mokinių, o kiti dar labiau pasišiaušdavo.
Ir dabar gali būti panašiai. Vyriausybė imasi varžyti nesiskiepijusių žmonių gyvenimą tikėdamasi, kad tie žmonės dėl savo intereso visgi pasiskiepys, kad išvengtų ribojimų, tačiau gali būti, kad tokių bus labai nedaug, o kiti taps labai pikti, susierzinę ir, kas žino, nors rinkimai dar negreitai ir valdžia gali sau leisti būti nepopuliari, tos nuoskaudos gali išlikti ir išsilieti politiniais apsisprendimais“, – svarstė M.Martišius.
Trys poveikio priemonės
Pasak pašnekovo, sociologijos moksle išskiriamos trys visuomenės poveikio priemonės: meduolis ir finansinis paskatinimas, įtikinėjimas bei komunikacijos dalykai ir, galiausiai, prievarta, kuri taip pat gali būti veiksminga.
Tiesa, autoritariniuose režimuose tokia priemonė duoda didesnį efektą negu demokratiniuose. Nuspėti iš anksto, kaip suveiks viena ar kita priemonė, neįmanoma. Belieka tik bandyti, tikintis geriausio rezultato, kuris gali ir nuvilti.
Tiesa, įtikinėjimas yra ilgas procesas. Staigiai žmonės savo įsitikinimų nepakeis.
„Pavyzdžiui, įvedus privalomą skiepijimą, vis tiek pasiskiepys tik mažas procentas žmonių. Ką tuomet daryti? Su policija žmones atvesdinti? Visgi, mano manymu, demokratiniuose režimuose geriau veikia bendravimas, įtikinėjimas, kartojimas ir pan., o ne prievartiniai administraciniai veiksmai.
Tiesa, įtikinėjimas yra ilgas procesas. Staigiai žmonės savo įsitikinimų nepakeis. Tyrimai rodo, kad, norint pakeisti žmonių nuomonę, reikia pakankamo kiekio duomenų ir faktų, kurių neįmanoma ignoruoti. Negalima tikėtis, kad jeigu aš pasakysiu vieną ar du faktus, žmonės persigalvos. Be to, kuo daugiau žmogus yra investavęs į savo pozicijos suformavimą (domėjosi, aiškinosi, viešai apie tai kalbėjo), tuo sudėtingiau jo nuomonę pakeisti.
Kita vertus, mokslinės studijos rodo, kad nors dalies žmonių apskritai neįmanoma įtikinti, jie niekada nekeis savo pozicijos, su kita dalimi įmanoma kalbėtis, diskutuoti. Vienas svarbiausių dalykų – išsiaiškinti, kodėl jie nenori skiepytis, ir atliepti jų baimėms. Pavyzdžiui, vieni nenori, nes yra jauni ir mano, kad jiems virusas nepavojingas. Juos reikia įtikinėti vienaip – aiškinant apie atsakomybę prieš visuomenę. Kitiems reikia kitų argumentų“, – teigė komunikacijos ekspertas.
Apie ką reikia kalbėti?
Bėda ta, kad Lietuvoje mes jau ir taip esame pavargę nuo ilgo karantino ir apribojimų, todėl visi įsiaudrinę, susierzinę ir pasiskirstę į dvi priešingas stovyklas. Tarpinio varianto nėra.
„Mes norime turėti homogenišką nuomonę, t. y. kad visi būtų už kažką, šiuo atveju – už skiepus, nes skiepai yra mokslas ir mūsų bilietas į laisvę. Ir tai tiesa. Tačiau jeigu žmogus išsako kitokią poziciją, kiti jį labai greitai nutildo. Ir tai problema, nes jeigu visi pradeda mąstyti vienodai, nebėra kitokio požiūrio, abejonės, sunkiau rasti geresnius sprendimus.
Deja, diskusijų apie tai, kas pasiteisino ir nepasiteisino, pas mus vyksta mažai, o dabartinei valdžiai tenka susirinkti visus kankorėžius, krentančius į jų kaktą dėl dalykų, kurie priklauso ne nuo jų.
Jeigu žmogus išsako kitokią poziciją, kiti jį labai greitai nutildo. Ir tai problema, nes jeigu visi pradeda mąstyti vienodai, nebėra kitokio požiūrio, abejonės, sunkiau rasti geresnius sprendimus.
Situacija keičiasi labai greitai, nuolat atsiranda naujų duomenų, kurie paneigia ankstesnius.
Chrestomatinis pavyzdys – kaukių dėvėjimas: tai jos apsaugo, tai neapsaugo, tai jas būtina dėvėti lauke, tai nebūtina. Kitas pavyzdys – „Astra Zeneca“ vakcina, kurios šiuo metu dėl galimų pašalinių poveikių atsisakiusios nemažai šalių.
Visas šis fonas neišvengiamai egzistuoja ir šiuo metu kalbantiems valdžios atstovams tenka su juo gyventi, nors jie gali būti su juo net nesusiję ir ne jų priimti ankstesni sprendimai. O žmonės svarsto: jūs tada suklydote, kur garantija, kad dabar neklystate?
Todėl reikėtų labai aiškiai iškomunikuoti, kad virusas yra naujas, mes visos informacijos apie jį nežinome, kai kas ateityje gali keistis, tam tikros priemonės gali nepasiteisinti, bet dabar mes veikiame, remdamiesi tomis žiniomis, kurias turime.
Kai dega namas, mes priimame gesinimo veiksmų planą, juk viduryje gesinimo nesiaiškiname, ar tas planas pasiteisino. Mes tiesiog veikiame, rizikuodami einame va bank ir tikimės, kad mūsų rizika pasiteisins“, – aiškino pašnekovas.
Kaip formuojasi nuomonė
Ar gali būti, kad tiesioginė ar netiesioginė prievarta skiepytis sukels dar didesnę priešpriešą visuomenėje ir abejojančius pastūmės apsispręsti ne teigiamai, o neigiamai?
„Didesnė priešprieša iš tiesų gali atsirasti, tačiau šiuo atveju reikia atskirti du dalykus: mano persona internete ir gyvenime.
Socialiniuose tinkluose mūsų pozicija paprastai yra radikalesnė, aršesnė, kritiškesnė nei veiksmai gatvėje. Internete aš galiu šakėmis visus versti iš valdžios, bet realiai nieko nedarysiu. Prievartos mechanizmas, kai neduodama kito pasirinkimo, gali mane erzinti, kelti pyktį, aš burbuliuosiu, bet pasiskiepysiu, kad išvengčiau apribojimų.
Apribojimų įgyvendintojai tikisi, kad tokių žmonių bus dauguma. Tačiau gali įvykti ir taip, kad tiek žmonių, kiek tikimasi, nepasiskiepys, kolektyvinis imunitetas pasiektas nebus, o socialiniuose tinkluose liesis pasipiktinimas dėl diskriminacijos, kaupsis nuoskaudos, nes žmonės netikės šių priemonių prasmingumu.
Gali būti ir dar blogesnis scenarijus. Įsivaizduokime – neskiepytiems asmenims neleidžiama laisvai judėti, lankytis daugelyje viešų vietų, o rudenį vis tiek prasideda nauja pandemijos banga. Natūraliai kils klausimas, kas platina virusą: nesiskiepiję žmonės buvo įvaryti į kampą, o laisvai vaikščiojo pasiskiepiję, vadinasi, jie ir išplatino virusą. Puikus argumentas antivakseriams, abejojantiems ar susilaikantiems, kad skiepai neveikia“, – svarstė M.Martišius.
Socialiniuose tinkluose mūsų pozicija paprastai radikalesnė, aršesnė, kritiškesnė nei veiksmai gatvėje.
Pasak eksperto, mes neturime išsamių tyrimų, kodėl vieni žmonės tampa antivakseriais, kiti – skiepų šalininkais, nėra padarytas sociologinis antivakserių grupės pjūvis. Šiuo metu visi žmonės, kurie nesiskiepija, priskiriami antivakserių grupei, bet mes nežinome jų argumentų.
„Nemanau, kad vyriausybėje žmonės yra kvaili ar piktavaliai, galvoja tik apie tai, kaip pakenkti žmonėms. Tačiau taip pat nemanau, kad skubėjimas nuleisti užkardą yra teisingiausias sprendimas.
Neskubėčiau su represinėmis priemonėmis, o vis dar bandyčiau pasinaudoti įtikinėjimu. Šiuo metu daugeliui žmonių pagrindinis informacijos šaltinis yra socialiniai tinklai. Pastarieji pagal tai, kur jūs lankotės ir kas jums patinka, sukuria jums tam tikrą vaizdą. Tas vaizdas nėra objektyvios realybės atspindys, o tik ta realybė, kurią jūs norite matyti.
Taip susikuria socialinių tinklų burbulai – jie nesuteikia erdvės nuomonių įvairovei, o palaiko tik jums priimtiną nuomonę. O kai nuomonių įvairovės nėra, jos po truputį radikalizuojamos. Būtent socialiniuose tinkluose ir turėtų vykti diskusija – be apsižodžiavimo plokščiažemiais ir kitų įžeidinėjimų, nes įžeidimai nemotyvuoja kitos pusės, bet su geranorišku noru kalbėtis, kad rudenį mes jau turėtume vadinamąjį kolektyvinį imunitetą“, – apibendrino pašnekovas.
