Alina dirba Kaune, prie pat autobusų stoties. „Persikėliz“ – taip pavadintas ne tik jos siuvimo salonas, tačiau ir prekių ženklas.
„Nes visą gyvenimą buvau toks kleckas. Ir mane jau seniai kolegos buvo pavadinę persikėliu. Tiesa, dabar esu šiek tiek numetusi (svorio). Tad pagal šią pravardę ir sugalvojau salono pavadinimą“, – juokiasi Alina.
Alinos kurti drabužiai ryškūs spalvomis arba netikėtomis detalėmis. Siuvimas jai pirmiausia yra kūryba. Nors, kaip sako pati, baigusi „profkę“, įgijusi siuvėjos amatą ir trumpai padirbusi šį darbą sau pasakė: siuvėja nebūsiu. Tiesa, tąsyk nuo siuvėjos amato greičiausiai atgrasė tai, jog teko dirbti įmonėje, siuvančioje masinius gaminius. Jie kūryba nė nekvepėjo.
Vis dėlto moters veikla gyvenime po kelių dešimtmečių tarsi sugrįžo bumerangu. Žinoma, skirtumas yra esminis, nes dabar Alina siuva vienetinius gaminius, bendrauja su savo klientais, o veikla teikia didžiulį malonumą.
Dešimt metų praleido teatre
Kurti savo prekių ženklą Alina pradėjo po to, kai prieš trejus metus užvėrė Kauno kamerinio teatro duris. Dešimt metų ji čia dirbo kasininke. Tačiau ne tik. Buvimas teatre, jo jausmas, susitikimai su aktoriais ir spektakliai ją pačią privertė į save pažvelgti kitaip.
Iš kiek pilkos ir kasdienės Alinos ji tapo moterimi, į kurią žmonės atsisuka gatvėje.
„Mums teatre reikėjo visą repertuarą peržiūrėti, kad galėtume žmonėms spektaklius rekomenduoti. Tada, kai pradėjau dirbti, nebuvo tiek populiaru informacijos apie spektaklius ieškoti internete“, – darbą teatre prisimena kaunietė.
Iš kiek pilkos ir kasdienės Alinos ji tapo moterimi, į kurią žmonės atsisuka gatvėje. „Tas teatras turi kažką tokio. Jis mane išlaisvino“, – sako Alina, meilę teatrui jaučianti iki šiol. Dar daugiau – kartais jai tenka prisidėti ir prie aktorių įvaizdžio bei siūti drabužius.
Užkalbindavo einant Laisvės alėja
Buvimas tarp kultūros lauko žmonių išmokė labiau pasitikėti savimi. Alina prisimena, kaip ieškojusi darbo dar anksčiau.
„Tada kaip tik duris atvėrė „Akropolis“. Bandžiau ten: pardavėja, konsultante. Tačiau aš niekur netikau, nes buvau neformatas. Ten ieškojo žmonių pagal išvaizdą – žmonių-standartų. O aš buvau toks persikėlis. Buvo pikta? Buvo, aišku, nes nežiūri, ką tu gali, ką tu moki, ką tu sugebi“, – sako.
Problemų būdavo ir tada, kai tekdavo parduotuvėse ieškoti drabužių – tokio dydžio jų tiesiog nebūdavo: „Nes atrodo, kad Lietuvoje gyvena tik kūdi žmonės. Drabužių tekdavo ieškoti tik dolerinėse – dėvėtų drabužių parduotuvėse. O vienu metu buvo laikas, kai pati auginau vaikus, nebuvo pinigų. Tad irgi pirkdavau dolerinėse.“
Vėliau, jau dirbdama teatre, Alina pradėjo siūti sau, o pajutusi vidinę laisvę ir savyje gyvenančią pankuojančią moterį, savo drabužiams ji suteikė įvairių spalvų ir detalių.
„Būdavo, einu Laisvės alėja, o žmonės užkalbina ir klausia, kur drabužius gavau. Tai ir padrąsino siūti kitiems“, – prisimena.
Tačiau iki siūti kitiems turėjo praeiti laiko. Kiek daugiau nei prieš trejus metus Kauno kameriniame dramos teatre prasidėjo vidinės pertvarkos, o moteris sako pajutusi nerimą, baimę. Ne dėl darbo vietos, tačiau dėl pačių permainų: „Ir vieną dieną aš uždariau teatro duris. Išėjau kaip ir į niekur. Man sakė: kaip tu taip, juk čia buvo stabilios pajamos. Bet aš tiesiog likti ten negalėjau, su visa pagarba teatrui ir jo žmonėms.“
Treji metai nebuvo lengvi
Treji metai kuriant savo ženklą nebuvo lengvi. Būta ir apmaudo, investuota į reklamą.
„Ką uždirbdavau – tą išleisdavau reklamai. Būna atvejų, kai man parodo kad ir Lietuvos dizainerio sukurtą drabužį ir prašo jo kopijos. Žinoma, pasaulyje jau viskas yra išrasta, sukurta, tačiau aš niekada nekopijuoju kito darbo. Visų pirma, vertinu ir gerbiu kitų kūrėjų darbus. Antra, aš drabužius kuriu, siūlau savo detales, spalvas. Man patinka vienetiniai drabužiai“, – sako Alina.
Siūti moteris pradėjo nuo didelių dydžių drabužių. Kaip sako pati: kūdas siuvėjas ne visada supranta stambesnio žmogaus problemas.
„Aš pati gaminius išbandau, žiūriu, kas tinka, kur patogu, kur nepatogu. Tada tobulinu. Pavyzdžiui, kūdas siuvėjas ar pardavėjas juk nežino, kaip su vienu ar kitu drabužiu stambesnis žmogus jaučiasi atsisėdęs. O aš žinau“, – pasakoja Alina.
Kai į ją ėmė kreiptis moterys ne tik dėl didesnių dydžių, Alina ėmėsi drabužius kurti visiems. Netrukus greta įprastinių drabužių atsirado gaminių su lietuvišku audiniu: „Kartą man paskambino moteris, kuri audžia senuoju lietuvišku būdu. Sako: pabandom kartu.
Dar bendrauju su meistre, kuri piešia ant drabužių. Vėliau atsirado ir kuprinės, kurios man pačiai yra mielos. Apskritai: kai drabužio kūrimui atiduodi visą save, jis tampa labai savas ir sunku su juo atsisveikinti.“
Proginė suknelė – ne vienam vakarui
Kartais Alinai tenka išgirsti, kad individualus siuvimas – brangus malonumas. „Aš sutinku, kad tai galbūt prabangos reikalas. Bet ir vėl. Kiek mūsų spintose drabužių, kuriuos siuntėmės ar pirkome, kurie netiko ir jie tiesiog guli?
Šiuo atveju žmogui pasiuvi drabužį tokį, kokio jis nori, koks jam tinka. Tad, sumokėjęs už sau skirtą vienetinį drabužį, jis ir sutaupo, neleisdamas pinigų kitiems drabužiams“, – sako Alina.
Be to, į rūbą reikia žvelgti ir praktiškai. Pavyzdžiui, kai Alinai klientė sako, kad jai reikia proginės suknelės, siuvėja visad bando atkalbėti nuo „suknelės-torto“.
„Suknelė-tortas - tai tokia, kurią tu vieną kartą užsivilksi, ir viskas. Tada siūlau siūti kažką tokio, kad moteris atrodytų tikrai gerai, tačiau suknelė būtų truputį paprastesnė. Tada moteris tą rūbą galės dėvėti dar ne vieną kartą. Juk tai irgi sutaupymas“, – sako drabužių meistrė.
Ateina žmonės, norintys išskirtinumo
Kartais Alinai drabužius tenka siūti ir be tiesioginio susitikimo su žmogumi. Tada jis siuvėjai atsiunčia visus savo išmatavimus, o bendravimas vyksta nuotoliniu būdu. Toks būdas patogus tiems, kurie gyvena ne Kaune.
Dar labai svarbu, pasak Alinos, kad derėtų siuvėjo ir kliento biolaukai. Mat būna, kad vienas žmogus visiškai netinka kitam. Ir tai – žmogiška ir suprantama.
Sovietmečio profkė siūti tikrai gerai išmokė, bet mokytis reikia nuolat. Juk tu negali visko žinoti.
„Manau, kad pas mane ateina žmonės, kurie nėra labai turtingi, bet tie, kurie nori kitokio rūbo. Kaip žinau, kas tiktų? Su žmogumi daug kalbu, klausinėju, žiūriu nuotraukas – reikia suprasti, koks yra jo stilius.
Kartais moteris sako: noriu pasikeisti. Bet sulig vienu drabužiu tu negali jos visiškai pakeisti. Pirmam siuvamam drabužiui bandai suteikti detalių, stebi, kaip žmogus reaguoja.
Pradžioje buvo visko. Aš analizavau, mokiausi, tobulinausi. Mokausi ir dabar. Sovietmečio profkė siūti tikrai gerai išmokė, bet mokytis reikia nuolat. Juk tu negali visko žinoti. Todėl gyveni ir nuolat mokaisi“, – sako siuvėja Alina.
