„Veisliniai šunys galbūt labiau nuspėjamo charakterio, tačiau aš ieškojau draugystės, o tai gali atliepti bet koks gyvūnas – nesvarbu jo dydis, kailio ar akių spalva. Norėjau pasidalinti rūpesčiu. Mane labai sujaudino, kad yra būriai gyvūnų, kurie įėjus į prieglaudą tiesiog neriasi iš kailio kaip trokšta meilės. Arba bijo žmogaus, nes turėjo patirčių, sugriovusių pasitikėjimą žmonija. Ir man tai skauda, noriu jį atkurti bent vieno gyvūno akyse”, – apie tai, kodėl nusprendė globoti šunelį iš prieglaudos, pasakojo Eligija.
Jaudinančia kalytės Mėtos ir savo draugystės istorija pasidalinusi „Facebook“, mergina sutiko plačiau papasakoti ir portalui 15min, nes tiki – kiekvienas prieglaudoje esantis gyvūnas gali rasti naujus namus, kuriuose bus mylimas.
Pamačius, nebeliko jokių „palauk“
Į Eligijos namus šunytė Mėta atkeliavo iš Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos įkurtos prieglaudos. „Aš pati esu iš Utenos, tad dar mokyklos laikais kartais nueidavome ten padėti pavedžioti šunelių. Paskui išvažiavau į Vilnių ir į prieglaudėlę vėl pavedžioti šuniukų užsukau maždaug prieš pusantrų metų. Tikslas buvo tik pavedžioti, bet vienas iš šunelių labai patiko... Tik tuomet dar gyvenau nuomojamame bute, kurio šeimininkė neleido laikyti gyvūnų. Teko skaudančia širdimi išvažiuoti. Bet tada pasakiau sau, kad padarysiu viską, jog galėčiau pasiimti augintinį“, – apie svajonę, širdyje užgimusią maždaug prieš pusantrų metų, pasakojo Eligija.
Apsigyvenusi nuosavame būste mergina sako nepamiršusi sau duoto pažado. Neseniai viešėdama gimtajame mieste, ji vėl užsuko į prieglaudą. Neslepia – konkretaus plano rasti savo šuniuką nebuvo, važiavo ten su tikslu pavedžioti naujų namų ieškančių keturkojų.
„Šį kartą irgi nesitikėjau, kad grįšiu su augintiniu, važiavau labiau padėti, nes žinau, kaip stengiasi prieglaudos darbuotojos, kad visi būtų pamaitinti, išvedžioti, paglostyti, linksmi. Deja, rankų ten trūksta. Ir tada susipažinom su kalyte Mėta. Vos pamačiau ją, supratau, kad nebegaliu ilgiau laukti ir jokie „palauksiu rudens, gal dar vasarą paatostogausiu, o tada pasiimsiu“ nebeteko prasmės. Pavedžiojau ją dar dvi dienas, kad geriau susipažinčiau, pamatyčiau charakterį, bet galiausiai ir iškeliavome namo kartu“, – pasakojo Eligija.
Supratau, kad nebegaliu ilgiau laukti ir jokie „palauksiu rudens, gal dar vasarą paatostogausiu, o tada pasiimsiu“ nebeteko prasmės.
Skaudžios patirties pasekmes jaučia iki šiol
Kaip ir didžioji dalis prieglaudoje atsiduriančių šunų, Mėta praeityje buvo patyrusi visko. Anot Eligijos, nereikia tikslios biografijos, kad matytum, jog prieš šunelį galėjo būti smurtauta, o meilės jis gavo kur kas mažiau nei smūgių...
„Dabar šunytė smagiai laksto lauke ir vis taikosi nuvyti kokį balandžių pulkelį. Bet dar baidosi staigių judesių, savo pavadžio, ilgintuvo laido, net telefono kroviklio. Nuleidžia galvą ir liūdnomis akimis nuolankiai traukiasi į šoną – tarsi ruošdamasi smūgiui. Netyčia kokiam nors daiktui nukritus ant žemės, inkšdama ateina atsiprašyti ir gulasi, nors ne ji tą daiktą numetė. Širdis plyšta bežiūrint. [Matau, kad Mėta] dėkoja už kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną paglostymą, saugo, kad tik nepradingtum, kad tik dar būtum ten pat, kai ji mirktelės. Miega tik tarpduriuose, kad iškart pabustų, jei susiruoši išeiti. [Atrodo] Bandys atsiprašyti, gal kažką padarė ne taip, gal dar pavyks sulaikyti. Seka visur baksnodama nosiuku į kojas. <…>”, – apie tai, kaip trauminė patirtis vis dar veikia net ir meilės apsuptyje naujuose namuose gyvenančią augintinę, feisbuke rašė Eligija.
Meilė gyvūnams – nuo mažens
Kalbėdama apie svajonę auginti šunį, mergina juokiasi, jog toks noras buvo visada. „Tiesą pasakius, net nežinau, kaip ta svajonė atėjo. Aš apskritai labai myliu gyvūnus. Nežinau, ar tai susiję, bet nuo kūdikystės negalėdavau užmigti neįsistvėrus mamos plaukų ar kokio švelnaus daikto. Vaikystėje auginau ir papūgėles, ir žiurkėnus, bet visad norėjau gyvūno, kurį būtų galima apsikabinti ir paniurkyti. Tada pas mus atkeliavo labai mylimas katinas Katas, kuris mūsų šeimos nariu buvo visus 15 metų. Jam iškeliavus, likusius vaistus, maistą ir kitus daiktus išvežėme į tą pačią prieglaudėlę Utenoje. Reikėjo laiko susitaikyti su jo netektimi, bet žinojau, kad geriausia, ką galiu padaryti – ne gedėti, bet suteikti prieglobstį kitam gyvūnui“, – kalbėjo Eligija.
Ji neslėpė ilgai nerimavusi, ar sugebės tinkamai pasirūpinti šunimi, juolab kad patirties auginant tokį gyvūną neturėjo.
„Šuo reikalauja daugiau laiko kartu: vedžiojimas ir pan., tad ilgą laiką viduje save testavau žiūrėdama, ar sugebėsiu, ar tai nėra tik užgaida. Ir gatvėje varvinau seilę į šeimininkus su šunimis. Galiausiai patikėjau, kad esu pasiruošusi, o paskutinį žingsnį žengė jau mano augintinė Mėta, kurios žvilgsnis ir elgesys man nebeleido jos palikti. Prieglaudėlėje ji pati iškart puolė man į glėbį“, – prisiminė mergina.
Per metus – 1000 kačių ir 500 šunų
Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos pirmininkė ir įkūrėja Jolanta Guobaitė pasakojo, kad per metus į organizacijos globojamą prieglaudą atvežama apie 1000 kačių ir maždaug 500 šunų. Nemaža dalis jų vėliau iškeliauja į naujus namus, tačiau pasitaiko ir sugrįžtančių, nepaisant to, kad, anot pašnekovės, bet kam gyvūnai neatiduodami.
„Mes tarp savęs pajuokaujame, kad čia ne prieglaudėlė, o visas fabrikas. Gyvūnų skaičius tikrai didelis, nes aplinkiniuose rajonuose nėra panašių įstaigų. Tai skambina ir suveža visi ir iš visur. Nuolat turime apie 100 šunų ir daugiau nei 300 kačių. Tuos, kurie atiduodami, iškart keičia kiti – yra eilės laukiančių“, – pasakojo J.Guobaitė.
Į naujus namus iškeliauja didelė dalis prieglaudėlės globotinių. „Džiaugiamės kiekviena sėkmės istorija. Apverkiame kiekvieną, kuriam nepasiseka. Per mėnesį atvažiuoja apie 100 gyvūnų, išvažiuoja [į naujus namus] maždaug 60 gyvūnų.
Nedaliname jų į kairę ir į dešinę – stengiamės maksimaliai įsitikinti, kad gyvūnas pateks į geras rankas. Todėl šunimis esame užsivertę – tinkamų šeimininkų nėra daug. Norinčių į sodybas, namus, auginti voljeruose ar net rišti prie grandinės vis dar pasitaiko. Bet mes tokiems iškart sakome ne – gyvūno neduodame. Dalis žmonių dėl to labai nepatenkinti... Tačiau nuolaidžiauti nežadame, nes esame turėję liūdnų pavyzdžių, matę, kuo viskas baigiasi, kai pasitiki žmogumi. <...>“, – pasakojo Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos prezidentė ir įkūrėja.
Nedaliname jų į kairę ir į dešinę – stengiamės maksimaliai įsitikinti, kad gyvūnas pateks į geras rankas.
Deja, dar pasitaiko, kad pasiimtas gyvūnas sugrįžta į prieglaudą: „Seni žmonės numiršta, giminės ir aplinkiniai nenori pasiimti gyvūno, tad jam belieka tik sugrįžti pas mus.“
Didžiulį skaičių gyvūnų globojanti organizacija laikosi ant keturių penkių savanorių pečių. Anot J.Guobaitės, kažkiek padeda ir ne nuolatiniai savanoriai, ateinantys pavedžioti prieglaudoje esančių šunų ir/ar padėti sutvarkyti kačių, šunų „kambarius“.
Visus norinčius ji kvietė taip pat prisidėti: „Atvažiuokite – rasime jums veiklos.“
