– Viename interviu esi tvirtinusi, kad kalba ir kūno kalba yra pagrindiniai scenos menininko instrumentai. O tobula užsienio kalba – kaip galimybė atverti kitų pasaulio teatrų duris.
– Buitinės anglų kalbos, kuria susišneka beveik visi, tikrai negana, kad galėtum dairytis vaidmenų užsienio teatruose. Kalba yra pagrindas, visa ko pradžių pradžia. Vėliau tave gali vesti įvairūs atsitiktinumai, sutapimai, netikėtumai, nes ir tobulai svetimomis kalbomis kalbančių aktorių – tūkstančiai, o pasirenka vienetus...
Prisimenu, kaip iki ašarų nuliūdau, kai mokykloje nepatekau į anglų kalbos klasę (nebeliko vietų) ir teko rinktis vokiečių. Likimo pirštas. Tada mama ramino, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, kad kalba, kuria kūrė Goethe, Hesse, Mannas, galbūt pravers dar labiau nei anglų. Kai įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, vokiečių kalbos mokytojos Linos Čepienės dėka pajutau, kad ši kalba man tiesiog limpa, atrodo, kad nuo mažų dienų būčiau augusi su germanų kultūra. Tad šiandien jau nebesistebiu, kad Berlyne jaučiuosi kaip antruose savo namuose.
– Ne taip jau dažnai abiturientai žino, ko nori iš gyvenimo, ir būna apsisprendę dėl savo pašaukimo.
– Nuo vaikystės save mačiau tik teatre, tačiau... rinkausi teisę. Vis dėlto baigusi du kursus supratau, kad neinu ten, kur veda širdis. Užsisklęsti tarp kodeksų? Susikurti saugų narvelį? Tai – ne mano prigimčiai. Todėl draugų vokiečių, atsiradusių dar nuo mokyklos mainų programų, padrąsinta, išvykau į Štutgartą, į teatro mokyklą. Bet ir joje neužsibuvau – išginė ne tiek tėvų, namų, draugų ilgesys, kiek didelis Vilniaus ir Lietuvos stygius. Vis dėlto turėjo praeiti kažkiek laiko, tiksliau – bene dešimtmetis, kad Berlyną pavadinčiau savo antraisiais namais, nes Štutgarte mane dar stipriai veikė kultūrinis šokas, svetimšalės jausmas.
Atgal į Lietuvą ginė kažkoks sunkiai paaiškinamas stiprus nerimas, o aš savo vidinio balso visada linkusi paisyti ir į jį įsiklausyti. Tik būdama sąžininga sau, galiu jaustis rami ir kūrybinga. Aplinka, kurioje, nepaisydama sunkaus darbo, radau pusiausvyrą, ir buvo Gintaro Varno surinktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių kursas – bendruomenė, kokios šiandien labai pasiilgstu, keliaudama su kontraktais iš teatro į teatrą. Kai vyresnieji kolegos nostalgiškai pasakoja apie laikus, kada trupė būdavo lyg šeima, apima itin pažįstamas jausmas, nes tokie santykiai šiandien blanksta, blėsta arba jų išvis nebelikę. O juk ir mes: Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Eglė Špokaitė, Dovydas Stončius, Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis, Vainius Sodeika – studijų metais visi buvome kaip kumštis, vienas kitą gludinome ir vieni iš kitų mokėmės ne tik kaip būsimi profesionalūs aktoriai, bet ir kaip žmonės.
Aktoriaus meistriškumo studijos buvo tikra beprotystė įdomiąja šio žodžio prasme. Gintaras Varnas ir Viktorija Kuodytė – nebijau to pasakyti – mane suformavo kaip asmenybę, įdiegė savo estetiką, kūrė ypatingą studijų atmosferą. Taigi režisierius uždėjo tokį stiprų antspaudą, kad šio žmogaus palikti ramybėje negaliu ir šiandien: jo kūrybos dešimtmetį (2005–2015 m.) pasirinkau kaip daktaro disertacijos temą.
– Praeitą sezoną Berlyne suvaidinai per šešiasdešimt spektaklių. Kuo ypatinga šio miesto teatrinė atmosfera?
– Mano draugai vokiečių aktoriai jau kuris laikas skatino ir drąsino išmėginti jėgas Berlyno scenoje: „Tavo puiki kalba, esi gera aktorė, turi šitiek profesinės ir gyvenimo patirties – atvažiuok į atrankas...“ Pamėginau. Patekau į rankas vienai agentei, o ši kino festivalio „Berlinale“ metu supažindino su vokiečių teatro patriarchu, komiku, dainininku ir kabareto artistu, 80-mečiu menininku Dieteriu Hallervordenu, kuris kaip tik tada ieškojo aktorės, galinčios atlikti rusų emigrantės Olgos vaidmenį jo kolegos režisieriaus Thomo Schendelio statomame spektaklyje „Die Selbstanzeige“ (pagal garsaus prancūzų dramaturgo ir kino režisieriaus Francio Veberio prieš trejus metus parašytą pjesę „Brangus lobis“). Situaciją pavadinčiau laimingu atsitiktinumu, nes vaidinti tokias ekscentriškas, ties gyvenimo bedugnėmis balansuojančias moteris – tiesiog mano stichija.
Taip patekau į senas biurgeriškas tradicijas išsaugojusį Berlyno Pilies parko teatrą (Schlosspark Theater Berlin), o scenoje susitikau su tokiomis Vokietijos kino ir televizijos įžymybėmis, kaip Wigaldas Boningas, Thomas Koschwitzas, taip pat Berlyno teatro aktoriais Anne Rathsfeld, Astrida Kohrs, Oliveriu Nitsche, Haraldu Heinzu.
Repetavome, laukiau premjeros, maniau, kad įvyks kažkas netikėto, kad šis mano gyvenimo iššūkis taps kažkokiu nepaprastu įvykiu. Beveik dešimtmetį praleidusi Lietuvos scenose, buvau savotiškai pripratusi prie mūsiškės teatro bendruomenės, galėdavau nuspėti kolegų aktorių ar režisieriaus poelgius ar būsimą sumanymą, todėl Berlyne laukiau kokių nors staigmenų, bet jų nenutiko, nes gan greit prisijaukinau berlyniečių trupę, pati prie jos pritapau, pajaučiau režisieriaus darbo stilių.
Labiausiai stebino vokiečių žiniasklaidos dėmesys: dar gerokai iki premjeros visiems artistams teko duoti ne vieną interviu, o prieš premjerą patyriau stebėtiną žurnalistų ažiotažą. Spaudos konferencija priminė konvejerį: keisdami vieni kitus, aktoriai eidavo čia prie vienos, čia prie kitos žiniasklaidos priemonės specialistų. Ir jokio nei vienų, nei kitų susireikšminimo – visiems tiesiog smagu ir linksma. Lietuvoje, kiek matau, išskyrus teatro kritikus, žurnalistai labai vangiai reaguoja į būsimas premjeras. Įsivaizduokite: važiuoju Berlyno metro, o televizoriukas rodo sceną iš mūsų spektaklio – aš su Wigaldu Boningu. Keistas jausmas kažkodėl ir kažkur matyti save šitaip... Neslėpsiu, tas jausmas tikrai malonus ir glostantis savimeilę, tačiau be susireikšminimo. Tai pirma emocija, paskui jau ramiau: hm, pasirodo, ir tai gyvenime gali nutikti...
Pagaliau aktoriaus specialybę juk ir renkamės, nes daugiau ar mažiau norime būti žinomi, matomi, girdimi, norime patirti dėmesio...
Pagaliau aktoriaus specialybę juk ir renkamės, nes daugiau ar mažiau norime būti žinomi, matomi, girdimi, norime patirti dėmesio... Salė, kurioje telpa septyni šimtai žmonių, ten beveik visada būna pilna, o pati premjera Berlyne (skirtingai nei premjeros Lietuvoje, dažniausiai lydimos begalinio skubėjimo ir streso) tapo linksma švente. Pavyzdžiui, premjeros rytą grimo kambaryje ant staliuko randi gėlių, kiekvienam aktoriui – po mažą suvenyrą, kuris asocijuojasi su vaidinamu personažu. Ant savojo radau knygą „Šimtas įdomiausių Berlyno vietų“, gero prancūziško vyno butelį nuo paties Dieterio Hallervordeno, krūvą vardinių Wigaldo Boningo saldainių ir daugybę panašių smulkmenų... Tokie siurprizai iškart sukuria premjeros šventę, leidžia pamiršti bet kokį stresą ar scenos baimę.
– Būti garsenybe ten ir būti garsenybe čia...
– Teatro ir kino įžymybes vokiečiai vertina kiek kitaip nei Lietuvos publika. Kad būtum Berlyno ar net visos Vokietijos garsenybė, vien filmuotis serialuose ar televizijos šou per maža. Jei nesi sukūręs įsimintinų kino ir teatro vaidmenų, ten nebūsi žvaigždė.
Pavyzdžiui, Dieteris Hallervordenas, reto malonumo ir paprastumo žmogus, – Vokietijos milijonierius, jam priklauso net keli Berlyno teatrai, turi mažytę salą su pilimi Prancūzijoje (tai – viena iš dešimties gražiausių pasaulyje privačių salų su pilimis). O Lietuvoje iškreiptai suprantamas žvaigždės statusas, teatro aktoriai, jei nesirodo televizijos serialuose ar šou, vis labiau tampa nišinės kultūros bendruomenės dalimi. Todėl rimtam aktoriui tapti žvaigžde Lietuvoje netgi šiek tiek gėda. Be to, Berlyne yra per penkiasdešimt teatrų, kiekvienas jų orientuotas į specifinį žiūrovą, pavyzdžiui, manasis, kuriame vaidinu, turi stiprias pokarinio meno tradicijas, jame net pats Samuelis Beckettas yra statęs savo pjesių, taigi ir žiūrovas čia – išsilavinęs vyresnės kartos vokiečių inteligentas, pasiturintis biurgeris, kuris iš anksto užsisako kavinės staliuką, prieš spektaklį ir po jo gurkšnoja šampaną.
Berlyne labai skatinamas aktoriaus dialogas su žiūrovu: po spektaklio teatro kavinėje aktoriai bendrauja su publika, niekas nelekia namo, nes kavinėje laukia minia gerbėjų. Neretai jie įduoda į rankas ar atsiunčia paštu tau skirtus laiškus su tavo nuotraukomis ir atgaliniu voku, prašydami autografo.
– Skraidydama į Berlyną ir atgal, nemažai laiko praleidi oro uostuose: ar skrydžių laukimas, tūkstančių lagaminų ratelių barškėjimas nesukuria beribės vienatvės pojūčio?
– Visiškai ne! Dievinu oro uostus, dievinu skrydžių laukimą, dievinu bet kokias keliones. Oro uostų kava – pati skaniausia! O laukimas – idealus laikas apmąstyti padarytus ir nepadarytus darbus, sutiktus žmones, išgyventas emocijas. Skristi, plaukti, važiuoti, judėti – visa tai labai atitinka mano būseną, neleidžia patirti jokios stagnacijos ir sukuria pojūtį, tarsi kas nors žadėtų, jog po minutės kitos įvyks kažkas nauja, dar neregėta.
Didžiausia gyvenimo svajonė – vaidinti bent keliuose Europos teatruose ir nuolat keliauti. Bet nesu visiškai išprotėjusi... Jei reikia ir kai tik nusiteikiu, galiu visą savaitę užsidariusi namie skaityti knygas, žiūrėti filmus, gal net ir megzti (šypsosi).
TAIP PAT SKAITYKITE: TV veidas Ugnė Skonsmanaitė: „Iš prigimties esu vienišė“
– Visos tavo vaidinamos moterys yra drastiškos natūros, klaidžioja tamsiausiais gyvenimo paribiais. Kuo jos tau patrauklios, juolab kad pati užaugai ramioje inteligentiškoje aplinkoje?
– Neturiu labai aiškaus atsakymo, gal režisierių Gintaro Varno, Jono Jurašo, Oskaro Koršunovo reikėtų klausti, kodėl jie manyje pamatė skvoterę, sutrikusios psichikos ar laisvo elgesio moterį? Iš prigimties esu optimistė, labai pozityviai mąstantis ir jaučiantis žmogus, tačiau, matyt, kažkoks ugnikalnis veržiasi iš labai labai giliai. Gal kažkoks užslėptas nerimas?
Nemoku visąlaik ramiai gyventi, man nuolat turi kas nors nutikti, turiu virti, kunkuliuoti, turiu daug ką ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir paliesti, paragauti.
Nepasakyčiau, kad tie vaidmenys man pasiduoda labai lengvai, jie stipriai veikia ir neretai išderina mano pačios emocijas: štai važiuoju svajingai nusiteikusi į Kauną, o jau galvoju, mėginu įsijausti, kad vakare turėsiu vaidinti laisvo elgesio moterį, kuri nužudė savo sąvadautoją... Kita vertus, nemoku visąlaik ramiai gyventi, man nuolat turi kas nors nutikti, turiu virti, kunkuliuoti, turiu daug ką ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir paliesti, paragauti.
Kasdienybė niekada nebūna pilka ir nuobodi, nes kitaip, be stipraus įspūdžio, jaučiu, diena būna prabėgusi veltui. Esu itin empatiška ir matydama liūdną šunelį ar nelaimingą vaiką galiu iškart apsiverkti... Studijų metais ir kurį laiką po jų vasaras leisdavau daug keliaudama ir dirbdama: Graikijos, Kipro, Italijos baruose, viešbučiuose, Švedijos braškių plantacijose...
Niekada pakylėtai nesureikšminau savo profesijos, todėl plaudama indus bare ar dirbdama padavėja, iš kurios administratorius ar savininkas ima tyčiotis, nejausdavau, kad kristų nuo galvos karūna. Įdomu stebėti, kaip žmogus naudojasi savo valdžia ar viršenybe, kaip į tai reaguoja engiamasis, kaip užsitarnaujamas palankumas, kaip keičiasi požiūris į tave: vieną sykį (kurį laiką žeminta) taip draugiškai atsisveikinau su darbdaviu, kad šis sumokėjo dvigubą atlyginimą ir pakvietė atvykti dar. Gal tik kartą mažumėlę susigėdau, kai darbdavys, tvarkydamas popierius, matyt, paguglino mano pavardę, vardą ir po kurio laiko sutikęs nustebusiomis akimis tarė: „Jūs – aktorė?!“
Pasitaikė ir ekstremalių atvejų, kai tikrai negalėjau peržengti savo žmogiško orumo: regis, Kretoje darbdavys apgyvendino gal devynių kvadratinių metrų kambarėlyje su dviem senyvo amžiaus rumunėmis, o sienomis dar ir tarakonai ropojo... Tokios patirties, žinoma, atsisakiau. Pagaliau tie darbai ne tik leisdavo iš labai arti susipažinti su kitokiu pasauliu, bet ir užsidirbti: paplušėjusi mėnesį aukštos klasės restorane Kipre, jau galėjau sau leisti kitą mėnesį pakeliauti po Jeruzalę. Akiračio praplėtimas duoda labai daug.
Jeigu rytoj, po metų ar dešimties manęs niekas nebekvies vaidinti ir pajusiu vadinamųjų prastovų grėsmę, neprisileisiu to – imsiuosi kitų darbų: gal vertimų, gal edukacinės veiklos, gal išvažiuosiu į Kiniją ar Indoneziją mokytis vietinės kalbos, gal... Šimtai tų „gal“. Šįmet pati negaliu atsistebėti, kad vasarą likau Lietuvoje, rytais pamėgau žvejoti ir aistringai susidomėjau kartingais. O kažkada gyvenimo neįsivaizdavau be parasparnių ir jodinėjimo.
Rengdamasi naujam vaidmeniui, stengiuosi kuo giliau pasinerti į veikėjos aplinką: esu bendravusi ir su Vilniaus prostitutėmis, ir su psichiatrijos ligoninės pacientais bei vadovais; kai režisierius Algimantas Puipa pakvietė vaidinti juostoje „Miegančių drugelių tvirtovė“, mokiausi tapyti, įgijau naują požiūrį į dailės kūrinius, ėmiau juos kitaip žiūrėti ir vertinti; kurdama Džuljetos vaidmenį režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Publika“, įpuoliau į ispanų poetų kūrybą, susižavėjau Federico Garcios Lorcos genialia asmenybe.
– Berlyną pavadinai laimingu atsitiktinumu. Ar yra jų, nesusijusių su scena?
– Gal skambės mistiškai, tačiau nemažai gyvenimo įvykių esu nuspėjusi; gal juos pakuždėjo stipri intuicija, nežinau. Prisimenu, pirmaisiais studijų metais Dovydas Stončius visam mūsų aktorių kursui padovanojo pigiai, gal net už litą, įsigytų lėktuvo bilietų į Milaną. Pasiekusios Veneciją, mes, kurso merginos, vaikštinėjome kartu ir kiekviena dalijomės savo svajonėmis. Aš tada drąsiai pareiškiau: „Po penkerių metų vaidinsiu Berlyne!“ Tiesa, tai įvyko kiek vėliau nei po penkerių metų, bet įvyko. Buvau ir pamiršusi, ką mes ten plepėjome Italijoje, bet kai pakvietė į Vokietiją, Emilija Latėnaitė man priminė Venecijoje išsakytą svajonę.
Negaliu pamiršti dar vieno likimo ženklo: prieš trejus metus, Teatro dieną, eidama pro Arkikatedrą, pamačiau pamestą kryželį, paėmiau ir kone balsu pati sau pasakiau: „O, kryžių radau...“ Tos pačios dienos vakarą per Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją buvau įvertinta būtent šiuo apdovanojimu – už nepagrindinius vaidmenis spektakliuose „Išvarymas“ (rež. O. Koršunovas) ir „Apsivalymas“ (rež. J. Jurašas).
Asmeniniame gyvenime taip pat nutiko ne vienas atsitiktinumas, tačiau nebūčiau linkusi to afišuoti, asmeninės kasdienybės privatumas yra brangintinas. Regis, dar teatro patriarchas Konstantinas Stanislavskis perspėjo: „Neneškite purvinų batų į sceną...“ Šiandien dauguma mano bendraklasių – įsitvirtinę teisininkai, verslininkai, medikai, architektai. Daugelis jų sukūrę šeimas ir turi tokią gyvenimo gerovę, apie kokią galbūt ir svajojo. Prieš penkerius metus viename interviu kalbėjau, kad „neturiu nei buto, nei mašinos, gyvenu nedideliame nuomojamame bute Antakalnyje, bet man daugiau nieko ir nereikia“.
Patikėkite: tą patį galiu pakartoti ir šiandien, nuomodamasi butą Užupyje. Nesakau, kad materialūs dalykai man nesvarbūs, kad nenorėčiau turėti savo namų ar automobilio. Nesakau, kad man nesvarbu šeima, kad svetimas noras turėti vaikų, nors ir kokia užkietėjusi vienišė būčiau. Tačiau kiekvienam savas laikas. Materialinę gerovę galėjau pasiekti gal ir nesunkiai, bet turėjau ir tebeturiu kitokių prioritetų. Pinigai? Gyvenimas ir taip pernelyg sudėtingas, kad galėtume leisti sau kalbėti apie jų stygių.
