15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Ketvirtasis pasakojimas – apie moterį, kuri kiekvieną gyvenimo dieną priima kaip gardžiausią nuotykį.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
Kalbėdama apie nutikusią traumą, Kristina neslėpė, kad prisiminti visas smulkmenas yra be galo skaudu. „Dirbau „Tauragės keramikoje“ su moliu, turėjau išvalyti tokį agregatą, o kolegė netyčia paspaudė mygtuką ir jis įsijungė. Buvau stipri ir jauna, tai kažkaip išsilaikiau ant rankų. Kol aparatą išjungė, viską mačiau savo akimis, o tuomet praradau sąmonę. Aš iškart supratau, kad neturiu kojų, nors gydytojai iš pradžių bandė slėpti“, – sakė K.Liolaitė.
Kristina pasakojo, kad netikėjo, jog išgyvens, bet džiaugiasi, kad išsikapstė iš visų sunkumų ir gyvena, kaip pati sako, tokį patį gyvenimą, kaip ir anksčiau.
„Tik poreikiai yra šiek tiek kitokie. Nepasiekiu langų nusivalyti, užuolaidų pasikabinti, bet su draugų pagalba likau tokia pati. Kiti žmonės kokius penkerius metus neišeina į miestą, užsidaro namuose. Išėjau aš į tą miestą, iš pradžių būdavo nejauku nuo žmonių žvilgsnių, tačiau po truputį prie visko pripratau. Kai žmogus sėdi vežimėlyje su stuburo trauma, dar nėra neįprasta, o mano trauma labai akivaizdi, todėl aplinkinių žvilgsnių išvengti nepavyksta. Prie to pripratau labai lengvai, jau nebereaguoju“, – sakė Kristina.
Vienas Kristinos pomėgių – automobilių slalomas, varžybose ji dalyvauja jau 20 metų.
„Dėl vairavimo esu dėkinga savo vyresniajam sūnui. Kai laukiausi jaunėlio, nuėjome į automobilių slalomo varžybas. Sūnus įkalbėjo važiuoti kartu – jis užsiregistravo kaip dalyvis, o aš tuo metu jau buvau vežimėlyje, todėl važiavau keleivio vietoje. Kai pravažiavome vieną sykį trasą, liepiau, kad užregistruotų ir mane. Jau 20 metų taip ir važiuoju – turiu daugybę taurių ir medalių už slalomo varžybas“, – džiaugėsi Kristina.
Be vairavimo, Kristina turi ir kitokių pomėgių – moteris jau tris kartus šoko parašiutu.
„Visi klausia, iš kur ta mergaitė turi tiek drąsos. Žmonės stebisi, kodėl bijau iš vežimėlio iškristi, bet nebijau iššokti iš 4000 metrų aukščio. Turėjau seniai tokią svajonę. Feisbuke pamačiau filmuotą medžiagą, kai draugai šoko su parašiutu. Pagalvojau, kad man be šansų įgyvendinti šią svajonę, tačiau pavyko – toks vyrukas mane užregistravo ir sako „viskas, važiuojame į Pociūnus“.
Kai pirmą kartą šokau, to net nesakiau savo artimiesiems. Baimės nebuvo jokios, bet kai pamačiau lentą su užrašu „Pociūnai“, man širdis kulnuose atsidūrė, labai jaudinausi. Instruktorius pasiteiravo, kaip jaučiuosi, tai juokavau, kad pojūtis toks, lyg būčiau tarp dangaus ir žemės. Po šuolio įkvėpiau ir keletą kitų žmonių ryžtis šiam iššūkiui, o pati šokau dar du kartus. Po trečio karto man jau pasidarė neįdomu – laisvas kritimas 2 kilometrus yra labai įdomu, bet kai jau išskleidi parašiutą, tuomet matai tuos pačius gamtos vaizdus ir pasidaro kiek nuobodu“, – juokėsi ji.
ESFA socialinės akcijos filmavime Kristina pirmąkart jojo žirgu. Moteris neslepia, kad tai buvo jos viso gyvenimo svajonė.
„Tą jausmą, kurį patyriau, labai sunku apibūdinti. Kai atšils orai, josiu dar sykį. Buvo didelis jaudulys ir nerimas, kaip čia mane užkels ant to žirgo, nes jis visgi yra aukštai. Net tos grupės vadovė sakė, kad matėsi ant veido, kaip aš jaučiuosi. Prisiminusi, dar dabar jaučiu jaudulį… Tas malonumas jojant žirgu, jo pajutimas yra nenusakomas“, – prisimena Kristina.
K.Liolaitė pripažįsta, kad įmanoma įveikti bet kokią traumą, negalią ir gyvenimo mestą išbandymą. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu ir nebijoti daryti to, ką nori.
„Aš gyvenu dėl to, kad gyvenčiau. Ką aš noriu, tą aš darau, nes gyvename tik vieną kartą. Norisi spėti išbandyti viską. Kiti sako, kad bijo net ir parašiutu šokti, o aš nebijau. Esu ekstremali ir noriu visas galimybes išnaudoti. Dar turėdama kojas spėjau pasivaikščioti po Karpatų kalnus, paskui juk tokios galimybės neturėjau. Džiaugiuosi, kad šią galimybę išnaudojau, todėl vadovaujuosi tuo, kad nieko nereikia atidėlioti. Galbūt ir kabinuosi į tai, ką galiu, tą ir darau. O galimybės yra didelės – norėjau pasivažinėti amerikietiškais kalneliais, tačiau neleido, todėl išbandžiau virtualų pasivažinėjimą. Pajutau tokį ekstrymą, kad realybėj jau nebenorėčiau“, – šypsojosi K.Liolaitė.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas benutiktų.
