15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Aštuntasis pasakojimas – apie 25 metus gyvuojantį neįgaliųjų nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
„Spalvų orkestras“ veiklą pradėjo prieš 25 metus. Orkestro meno vadovas ir dirigentas R.Brūzga prisimena, kad anuomet nebuvo neįgaliųjų dienos centrų, užsiėmimų, todėl žmonėms su negalia integruotis visuomenėje būdavo labai sunku.
„Kai atgavome nepriklausomybę, daugybė žmonių sėdėdavo su tėvais namuose, nors kiekvienas juk turi kokį nors pomėgį. Su muzikos mokytojais nusprendėme rengti užsiėmimus neįgaliems žmonėms, o vėliau išsivystė šis orkestras“, – pasakojo R.Brūzga.
30-ies žmonių orkestras atlieka liaudišką muziką, džiazą, popmuzikos dainas, net klasikinius kūrinius. „Muzika mums padeda draugauti – kartu taip keliaujame per pasaulį“, – šypsosi Romualdas.
Vesti tokio dydžio orkestrą – tikras iššūkis. Paklaustas, kaip susitvarko su tokia užduotimi, R.Brūzga nusijuokia: „Tai yra ilgametis įdirbis.“
„Yra pagrindiniai muzikantai, kurie daug metų groja, prie jų galime prilipdyti ir silpnesnį pradedantįjį. Jeigu reikėtų dabar nuo nulio burti naują orkestrą, tikrai būtų chaosas. Kai kolektyvas yra susiformavęs, naujų narių būna vienetai, nebūna dešimtimis, todėl naują žmogų integruoti nėra sunku. Tai ilgametis procesas“, – pasakojo R.Brūzga.
O kaip vyksta naujo orkestranto integracija? „Tai labai individualu ir priklauso nuo žmogaus. Žmonės yra labai skirtingi – vieni turi ryškius muzikinius gabumus, kiti neturi gabumų, bet turi didelį norą, treti turi gabumų, bet nelabai turi noro. Pirmiausia yra tokie emociniai dalykai, o paskui, jeigu lanko, prasideda jų integracija. Yra žmonės, kurie groja daug metų, juos pasodiname prie naujokų, jie padeda naujokus apmokyti. Pabando mažesnėse grupelėse, tuomet lipdome į orkestrą. Viskas vyksta eksperimento būdu, didelės sistemos čia nesugalvosi“, – pasakojo jis.
R.Brūzga teigė, kad specialių mokymosi priemonių nėra, visi instrumentai yra standartiniai. Vienintelis išskirtinumas – orkestro natos turi spalvas. Taip gimė ir „Spalvų orkestro“ pavadinimas.
„Orkestre buvo kurčias berniukas, bet jis gali matyti ritmą – tokie žmonės yra labai pastabūs. Muziką galima jausti ir kojomis, kai per grindis eina žemi dažniai. Turime neregį dainininką, jis natas ir tekstą išmoksta mintinai. Nieko nėra neįmanomo“, – šypsodamasis sakė Romualdas.
Romualdas orkestrą vadina tikra šeima – per tiek metų „Spalvų orkestro“ nariai vieni kitus jau spėjo gerai pažinti.
„Kartu leidžiame daug laiko. Būna kelionių, vasaros stovyklos, įvairūs projektai. Visuomet kam nors ruošiamės, nėra taip, kad sėdime tik klasėje. Klasėje vyksta tik pamokos, o mūsų tikslai yra didesni“, – sakė R.Brūzga.
Nors kituose miestuose yra įvairių neįgaliųjų muzikos ansamblių, pasigirti jų gausa, palyginti su kitomis šalimis, negalime. Kodėl?
„Šiuolaikiniai tėvai vaiką nori mokyti individualiai, nes tuomet neva jo pasiekimai yra ryškesni. Bet tėvai nesupranta, kad tam vaikui reikės gyventi visuomenėje. Geriausiai vaikai socializuojasi kolektyve, kažkokioje veikloje. Dėl tėvų požiūrio šiuo metu Lietuvoje kolektyvai sunkiai buriasi. Kitur tokių kolektyvų yra dešimtimis, mes einame šiek tiek iš paskos“, – įsitikinęs Romualdas.
R.Brūzga susiduria ir su neigiamu kolegų požiūriu. „Kai kurie mano, kad tai beprasmis darbas. Net muzikantams tai įrodyti sunku. Mes irgi atėję iš profesionalios muzikos, ten nešvari nata yra skaitoma klaida. Žmogui sunku perlipti per tai, kad muzika gali būti ir su klaidomis, o svarbūs kiti akcentai. Sunku perlaužti kitų mąstymą, kad reikia viską daryti teisingai, o čia juk teisingai nepadarysi, bet nereiškia, kad nereikia daryti“, – pasakojo R.Brūzga.
-
„Emocijos“. Rugilė ir Dovydas turi Dauno sindromą, bet tai jiems netrukdo džiaugtis gyvenimu
-
„Emocijos“. Netikėtai kojų netekęs Tadas po iškęsto pragaro gyvenimą skyrė sportui
-
„Emocijos“. Paralimpinėms žaidynėms besiruošiantys E.Česonis ir J.Eigminas: „Negalią pavertėme galia“
-
„Emocijos“. Kojų netekusi Kristina stebina šuoliais parašiutu, meile automobiliams ir jojimu žirgais
-
„Emocijos“. Iš negalios pasijuokti nebijanti Aistė Krušinskaitė: „Apie tai būtina šnekėti garsiai“
-
„Emocijos“. Regėjimo negalią turintis Marius laimės receptą atrado šokyje ir šypsenoje
-
„Emocijos“. „Pirmo blyno“ komanda – apie juos aplankiusį stebuklą: „Negalvojome, kad kada nors dirbsime“
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas nutiktų.
