15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Septintasis pasakojimas – apie neįgalius žmones integravusios kavinės „Pirmas blynas“ darbuotojus, kurie įrodė, kad „neįmanoma“ tapo „įmanoma“.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
„Pirmas blynas“ vilniečiams duris pravėrė rudens pradžioje. Kavinės įkūrėjas – neseniai Lietuvoje apsigyvenęs olandas Timas van Wijkas. Nors iš pirmo žvilgsnio restoranas gali pasirodyti kaip jauki, bet įprasta blyninė, joje dirba neįprasti darbuotojai. Nusprendęs pradėti socialinį verslą, jo įkūrėjas pasamdė darbuotojus su negalia ir sako, kad lankytojai reaguoja puikiai, o didžiausias pasiekimas tas, kad kai kurių nuomonę apie neįgaliuosius pavyko ir pakeisti.
„Pirmas blynas“ – visiems pirma darbovietė, o kai kurie galėjo tik pasvajoti, kad kažkada turės darbą, į kurį galės žingsniuoti kasdien. Pašnekovai su liūdesiu prisiminė, kad kol nebuvo šios kavinės, negalėjo savęs realizuoti.
„Kavinės savinininkas Timas pasakojo, kad pas jį Olandijoje yra daug neįgalių žmonių, o čia, Vilniuje, niekur jų nesutiksi. O dabar, kai atidarė šią kavinę, tie žmonės ateina. Jeigu Timo nebūtų, nebūtų viso šito. Timas atvažiavo tada, kai mums labiausiai reikėjo darbo“, – šypsojosi Edvinas.
Kavinėje vyrauja komandinio darbo principai. Dominykas (27 m.) dirba padavėju ir indų plovėju, Povilė (24 m.) valdo kasą, sukasi salėje ir talkina Dominykui, kai susikaupia nešvarūs indai. Edvinas (21 m.) šalia padavėjavimo kasdien tvarko ir įvairius administravimo darbus. Visi jie dirba nuo pat kavinės atidarymo, todėl jaučiasi esą jau tikri profesionalai.
Trijulė prisimena, kad pradžioje buvo visko – ir su kasa sunku dirbti, ir reikia nesusipainioti tarp šūsnio užsakymų.
„Kai tik pradėjau dirbti, labai jaudinausi. Tas jaudulys vis kišdavo koją, bet dabar viskas gerai“, – sakė Povilė.
„Pasitaiko visko. Situacija priklauso nuo to, kiek yra žmonių. Ateina banga, paskui nuslūgsta. Būna ir keli žmonės, būna ir 20. Kartais pamirštam įrankius nunešti, kartais blynų nenunešame, bet tai nutinka retai. Bet kokiu atveju žmonės nepyksta. Dabar dirbti nesunku, o jeigu kam ir sunku, tai mūsų vargšelėms kojoms“, – juokėsi Dominykas.
Edvinas prisimena, kad pradžioje taip pat nesijautė tvirtai: „Kai atėjome čia praktikuotis, nebuvo lengva. Povilė sakydavo man: „Edvinai, kaip man sunku, kaip man skauda kojas, aš jau rytoj nebeateisiu“. Aš tą patį sakiau, bet po tiek laiko jau pripratom, ir viskas yra gerai.“
Kad ir kaip būtų, „Pirmame blyne“ visos klaidos yra atleidžiamos. Dominykas pasakojo, kad jų ryšys su klientais – ypatingas. „Būna įvairių žmonių. Kai kurie ateina, kuriems įdomu pamatyti tokią vietą, tuomet jie nori su mumis pabendrauti. Būna ir tokių, kurie nustemba, iš kur tokia kavinė atsirado“, – sakė jis.
„Išeina tik tie, kurie neranda laisvų staliukų, dėl kitų priežasčių nebuvo išėjęs nei vienas“, – šypsojosi Edvinas.
„Pirmo blyno“ kolektyvas džiaugiasi ne tik dėl to, kad pagaliau turi darbą. Jiems ši vieta – lyg antri namai.
„Nedarbo dieną nuliūstu, kad nereikia šiandien dirbti, bet tada suprantu, kad „taigi gerai, šiandien laisvadienis, šiandien galima ateiti į „Pirmą blyną“ ir čia tiesiog pabūti!“ Jeigu vaikštai mieste kažkur netoli, žinai, kad čia visada yra žmonių, kurie tavęs lauks…“ – pasakojo Edvinas.
Dominykas, Edvinas ir Povilė jau jaučiasi kaip šeimos nariai – vienas kitam padeda darbe, kartu leidžia ir laisvą laiką. Jie neslepia, kad kartais būna ir draugiškų barnių. „Viskas priklauso nuo to, koks ateini ryte į darbą, bet lėkščių nedaužome“, – juokėsi.
Paklausti, ar dabar jaučiasi laimingi, visi vienbalsiai sušuko: „Labai“.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas nutiktų.
-
„Emocijos“. Rugilė ir Dovydas turi Dauno sindromą, bet tai jiems netrukdo džiaugtis gyvenimu
-
„Emocijos“. Netikėtai kojų netekęs Tadas po iškęsto pragaro gyvenimą skyrė sportui
-
„Emocijos“. Paralimpinėms žaidynėms besiruošiantys E.Česonis ir J.Eigminas: „Negalią pavertėme galia“
-
„Emocijos“. Kojų netekusi Kristina stebina šuoliais parašiutu, meile automobiliams ir jojimu žirgais
-
„Emocijos“. Iš negalios pasijuokti nebijanti Aistė Krušinskaitė: „Apie tai būtina šnekėti garsiai“
-
„Emocijos“. Regėjimo negalią turintis Marius laimės receptą atrado šokyje ir šypsenoje
