15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) pradeda pasakojimų ciklą „Emocijos“.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
Pirmasis pasakojimas – apie Dovydą ir Rugilę. Šie vaikai turi vieną bendrą bruožą – Dauno sindromą, tačiau yra be galo skirtingi.
Rugilė turi dvi seseris ir brolį. Mažoji vienerių metų sesutė turi tradiciją kas vakarą įsiropšti pas Rugilę į lovą – tada jaukiai sėdėdamos abi varto knygeles. Su kita sese nuo pat ankstyvos vaikystės buvo labai artimos ir geriausios draugės. Šiuo metu abi jau turi kitų geriausių draugių, bet joms patinka kartu žaisti, piešti ir leisti laiką. Brolis Rugilei padeda vyriškai – užneša jos kuprinę. Vaikai daug laiko praleidžia kartu.
„Darbo dieną Rugilė eina į mokyklą, po pamokų dalyvauja mokyklos būrelių veikloje, šiais metais jau pabūna prailgintoje popamokinėje grupėje. Vis prašė, kad paliktume ilgiau ir, pamatę kokia džiaugsminga grįžta namo, sutikome. Savaitgaliais ilsisi, eina į būrelius, teatrus, gimtadienius, koncertus…“ – pasakoja Rugilės mama Neringa.
Dovydo diena – taip pat įprastinė. Berniukas rengiasi tais pačiais rūbais kaip ir kiti vaikai, į darželį eina savo kojomis.
„Taip, jam galbūt reikia kažkur paduoti ranką, nes greičiau pavargsta. Galbūt kartais reikia kokią bulvę lėkštėje supjaustyti, nes jam tai sunkiau sekasi, bet visa kita jis daro kaip ir eilinis žmogus. Nieko stebuklingo – specialių sąlygų gyventi asmeninį gyvenimą nėra“, – sako Dovydo tėtis Rimvydas.
Tiek Dovydas, tiek Rugilė lanko bendrojo lavinimo įstaigas. Rugilė kasdien vaikšto į Vilniaus „Žiburio“ pradinę mokyklą, Dovydas pėdina į darželį „Puriena“.
Dovydo tėtis Rimvydas tikina, kad vaikai su Dauno sindromu labai daug išmoksta iš aplinkos, kuri juos supa. Būdamas tarp įprastinės raidos vaikų, vaikas labiau pasitempia nei būdamas su vaikais, turinčiais tą pačią problemą. Dėl šių priežasčių Rimvydo šeima nusprendė vaiką vesti į paprastą darželį ir su jokiais sunkumais nesusidūrė.
„Registruodami vaiką į darželį specialiųjų poreikių nenurodėme. Kai sužinojome, kurį darželį gavome, pasiskambinome direktorei, pasakėme situaciją ir sutarėme susitikti pasišnekėti. Kai atvykome, jis mus labai geranoriškai priėmė ir pamatė, kad Dovydas yra normalus vaikas. Sėkmingai draugaujame iki šiol“, – pasakojo Rimvydas.
Rugilės mama Neringa taip pat įsitikinusi, kad vaikui būtina bendrauti ir su žmonėmis, kurie neturi Dauno sindromo, nes tokie vaikai labai mėgdžioja aplinkinius, bando lygiuotis į tai, ką mato. Todėl Neringa dukrą veda į gausybę būrelių.
„Kai porą savaičių lankė darželį su nevaikštančiais vaikais, ji pati pradėjo šliaužti ir ropoti, nebenorėjo vaikščioti. Tai buvo didelis žingsnis atgal. Būrelius lankyti svarbu dėl lavinimo, dėl integracijos į visuomenę, galų gale ir dėl to, kad ji to nori.
Mokykloje Rugilė lanko choro, keramikos, jaunųjų šeimininkių būrelius bei, žinoma, logopedo pamokėles. Po mokyklos dar lanko gimnastiką, baseiną, zumbą ir chorą. Baseine Rugilė mokosi plaukti, chore lavina kalbos bei bendradarbiavimo įgūdžius.
Gimnastikos užsiėmimuose Rugilė mokosi ištvermės, o sportuojant kyla jos savivertė. Visų šių dalykų jai prireiks gyvenime, o lankydama būrelius ji mokosi gyventi, socializuojasi“, – pasakojo Neringa.
Abiejų tėvų teigimu, sveiki vaikai, susidūrę su Dauno sindromą turinčiu bendraamžiu, daug išmoksta. „Nuo mažumės matydami kitokį vaiką, paprastiems vaikams ugdomas empatijos jausmas. Jiems gyvenime bus lengviau – jie nebijos kitokio žmogaus priimti kaip lygiaverčio“, – sako Rimvydas.
„Kitiems vaikams, neturintiems Dauno sindromo, pažinti ir augti su kitokiu nei jie vaiku, taip pat yra naudinga. Jie užauga empatiškesni, turi aukštesni IQ, jie jau pažįsta kitokius žmones, nebijo jų užkalbinti ir priima juos“, – antrino Neringa.
Kokio visuomenės požiūrio į Dauno sindromą turinčius vaikus norėtų jų tėvai?
„Nenurašyti pamačius. Išgirdę šią diagnozę, žmonės turi įsivaizdavimą, kad tai yra pasaulio pabaiga, o vaikas yra slibinas su keturiomis galvomis, kuris ateis į darželį ir suvalgys kitus vaikus. Vaikas yra kaip vaikas, žinoma, kartais būna įvairių situacijų, bet darželyje yra ir mušeikų, kurie, nors ir neturi sindromo, kartais elgiasi neadekvačiai. Lengviau vaikui su sindromu priklijuoti kažkokią etiketę. Prieš darant išvadas, iš visuomenės norėtųsi pamąstymo, ar tikrai taip yra“, – sako Dovydo tėtis.
„Turiu pasidžiaugti, kad per tuos 9 metus, kol Rugilė augo, Lietuvoje visuomenės požiūris į žmones, turinčius Dauno sindromą, labai pasikeitė į gerąją pusę. Ačiū Dauno sindromo asociacijai už švietėjišką veiklą.
Manau, požiūris į kitokius žmones, nei esame mes, turėtų būti teigiamas. Kiekvienas esame kitoks. Ir kiekvienas savaip nuostabus. Kiekvienas turime kažką labai gražaus savyje. Ir bendraudami vieni su kitais mes galime tą grožį pamatyti. Reikia tiesiog priimti vaiką ir džiaugtis juo. Augti kartu. Gyventi kartu. Kartu mokytis, dirbti. Pamatyti kiek daug jis gali. Suteikti galimybių būti visiems kartu“, – pasakojo Neringa.
