Su LGL emocinės paramos platformos savanorėmis aptarsime, su kokiomis problemomis susiduria į platformą besikreipiantys LGBT vaikai, paaugliai, jų tėvai ir mokytojai.
– Kas Jus paskatino prisijungti prie LGL emocinės paramos platformos LGBT vaikams ir paaugliams bei jų tėvams ir mokytojams?
– Lina: Aš visą gyvenimą esu tas žmogus, kuris nori ginti kitus. Stengiuosi niekada neleisti smerkti, žeminti, tyčiotis, skriausti kitų už tai, ką jie kalba, kaip mąsto, atrodo, ar už tai, kad yra kitokie nei kažkam ,,norėtųsi”. Baigusi LGBT savanorių apmokymus supratau, kad anksčiau tikrai nemokėjau bendrauti emociškai sunkiomis temomis ir jos mane net baugindavo. Tačiau įgijusi patirties pasijutau labiau pasitikinti savo jėgomis ir jaučiu didelį dėkingumą sau, kad nusprendžiau savanoriauti LGBT platformoje.
Mūsų visuomenė vis dar yra persmelkta homofobijos ir stereotipų, o jų neįmanoma taip lengvai ištrinti iš sąmonės. Kol egzistuos homofobija, bet kuris LGBT jaunuolis ir jo tėvai jaus realią ir pagrįstą baimę bei susirūpinimą. Kuo daugiau asmenų ir organizacijų imsis ginti homoseksualių žmonių teises, tuo greičiau homofobija dings iš mūsų visuomenės, o paaugliams ir jų tėvams rečiau teks susidurti su sunkumais ir iššūkiais. Todėl aš tapau viena iš savanorių, kad mažinčiau tą atskirtį ir padėčiau LGBT vaikams, jų tėvams ir aplinkai nesijausti vienišiems.
– Violeta: Prisijungti prie LGL emocinės paramos platformos LGBT vaikams, paaugliams ir jų tėvams bei mokytojams paskatino mano asmeninė patirtis. Pamačiusi skelbimą, jog yra ieškomi savanoriai, net nesuabejojusi kreipiausi nurodytu elektroniniu paštu ir išreiškiau norą prisijungti. Žinau kaip sunku jausti, kad negali atvirai pasikalbėti su artimu ar bet kuriuo žmogumi, kuriuo pasitiki, apie išgyvenamus sunkumus ir vidinius virsmus. Dėl šios priežasties, puikiai suprantu jaunus žmones, kurie gyvena baimių pasaulyje dėl aplinkoje giliai įsišaknijusių stigmų.
Pažįstu jausmą, kai baimė sukausto grandinėmis žodžius ir drasko nepriėmimo, atstūmimo skausmas.
Pažįstu jausmą, kai baimė sukausto grandinėmis žodžius ir drasko nepriėmimo, atstūmimo skausmas. Sunku priimti tai, kad patys brangiausi žmonės nepriima to, kas iš tikrųjų esi, o taip norėtųsi jiems visa tai tiesiog išpažinti... Tačiau dažniausiai neleidi sau to padaryti. Paradoksas, kad tokie vidiniai stabdžiai labiausiai žaloja tą žmogų, kuris išgyvena savo seksualinės orientacijos identiteto dilemą.
Tiesa, į kiekvieną problemą verta pažvelgti iš skirtingų pusių. Suaugę, kurie artimoje aplinkoje susiduria su LGBT jaunimu, taip pat patiria mažesnių ar didesnių iššūkių. Esu tikra, kad suaugusieji (tėvai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti) turi savyje stiprybės atsiverti priėmimui to, kas yra kitaip nei standartais apipintoje visuomenėje.
Tačiau suaugusiems, kaip ir jauniems žmonėms, reikalinga pagalba žengti pirmąjį žingsnį lipant iš standartinio pasaulio rėmų. Be jokios abejonės, sudėtingi priėmimo, susitaikymo, atsivėrimo procesai vyksta tiek vaiko, paauglio, tiek tėvų, mokytojų bei kitų specialistų vidiniuose pasauliuose. Esu asmenybė, kuri neria į pažinimo gelmę iš visų pusių, tad jaučiu gilią prasmę padėti kitam nerti į jo patyrimus. Mano viena iš užduočių šiame gyvenime yra naujų patyrimų bei atviresnio požiūrio kampo ugdymas, puoselėjimas, integravimas į savo bei kitų žmonių gyvenimus. Žinoma, negaliu už kitus išgyventi jų patyrimų, tačiau galiu ištiesti tvirtą, meilės bei ramybės kupiną pagalbos ranką ir būti kartu.
– Kaip manote, kodėl svarbu teikti emocinę paramą su patyčiomis susiduriantiems LGBT jaunuoliams?
– Lina: Kai kažko labai bijome, visada norime būti šalia tų, kurie mus apsaugos ir pasakys: ,,Nebijok, aš esu su tavim ir viskas bus gerai“. Kadangi vis dar gyvename visuomenėje, kuri nesupranta ir dažnai bijo homoseksualumo, paaugliams nelengva pripažinti savo seksualinę orientaciją. Manau nekyla abejonių, jog patyčios dėl lytinės orientacijos neigiamai veikia bet kurį jas patiriantį jaunuolį. O patyčių pasekmės gali būti labai įvairios (žema savivertė, įtampa, baimė, stresas, depresija, agresyvus elgesys, fobijos, sutrikimai, savęs žalojimas ir autoagresija, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, savęs žalojimas ar net savižudybė). Esu baigusi savižudybių intervencijos mokymus, todėl žinau kaip yra svarbu suteikti emocinę paramą LGBT jaunuoliams.
– Violeta: Nepaprastai prasminga ir vertinga suteikti pagalbą visiems, kurie jaučiasi pasiruošę bei atviri paprašyti pagalbos ir paprašius ją priimti. Itin svarbu paminėti – nepaisant to, kokią bendruomenę, socialinę grupę žmogus atstovauja. LGBT jaunuoliai, žinoma, nėra išimtis. Šios bendruomenės, kaip ir kitų stigmatizuojamų bendruomenių, socialinių grupių jaunos asmenybės patiria daugybę iššūkių, kurių išraiška yra ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas jaunuolių atžvilgiu. Kaip asmenybė, kuri patyrė psichologinį smurtą, ne tik suprantu, tačiau ir giliai savyje jaučiu, kokią neįtikėtiną reikšmę turi emocinė parama jaunuoliui bei jo artimajai aplinkai. Žinoma, klaidinga būtų tikėtis, kad trumpas internetinis pokalbis gali nuversti kalnus išsprendžiant visas emocines problemas, tačiau tai gali būti itin tvirtas pirmas žingsnis siekiant geresnės emocinės sveikatos.
Nuo pačios savanorystės pradžios aš pastebėjau, kad vaikai labiausiai bijo ne savo bendraamžių reakcijos, o tėvų.
– Su kokiais atvejais dažniausiai susiduriate atsakydamos į užklausas emocinės paramos platformoje? Su kokiomis problemomis susiduria besikreipiantys LGBT vaikai, paaugliai, jų tėvai ir mokytojai?
– Lina: Nuo pačios savanorystės pradžios aš pastebėjau, kad vaikai labiausiai bijo ne savo bendraamžių reakcijos, o tėvų. Jie prašo patarimų, kaip galėtų pasakyti savo tėvams apie savo orientaciją, nes mano, kad jie nesupras, supyks ir jų išsižadės. Vaikus labiausiai baugina tėvų atstūmimas. Toks vaiko prašymas tik parodo, kaip jam svarbu yra tėvų būvimas šalia. Dauguma tėvų nėra pasirengę išgirsti žodžius: „Mama, tėti, aš esu gėjus“. Kai kurie tėvai geba nesunkiai susitaikyti su tokia naujiena. Tačiau nemaža dalis tėvų išgyvena didelį sielvartą, kurį lydi šokas, atsižadėjimas, pyktis, kaltės ir praradimo jausmas. Aš visiškai suprantu, kad jie susiduria su tokiais jausmais, nes yra nulemti mūsų visuomenės požiūrio į gėjus, lesbietes ir biseksualius asmenis.
LGBT platformoje mes tėvus mokome nesmerkti savęs dėl emocijų, kurias jie jaučia sužinojus apie vaikų orientaciją. Tačiau, jei myli savo vaiką, privalo dėl jo arba jos – ir savęs pačių – įveikti savo nusistatymą: pripažinti, suprasti ir paremti. Visada mėginu paaiškinti tėvams, kad jie negalvotų, kad prarado savo vaiką, nes taip nėra. Jų vaikas yra visiškai toks pat, koks buvo vakar, tiesiog dabar apie jį jie žino daugiau.
– Violeta: Bendraudama platformoje su LGBT jaunuoliais pastebiu tendenciją, jog vyrauja klausimai apie lytinį identitetą ir kaip apie tai pasakyti tėvams bei draugams. Klausimuose atsispindi pasimetimas savo pačių mintyse bei jausmuose, baimė būti savimi. Aš asmeniškai iki šiol turėjau atvejus, kai translyčiai jaunuoliai išgyvena psichologinį smurtą, nepriėmimą, nesupratimą, nepasitikėjimą savimi bei kitais. Besikreipiantys pagalbos akcentuoja, jog sudėtinga pasitikėti specialistais mokykloje, nes nejaučia, jog būtų sukuriama saugi aplinka. Žinoma, daug įtakos turi ir patyčios iš bendraamžių, kurias patiria jaunuoliai, kai kreipiasi pagalbos į ugdymo įstaigoje dirbančius specialistus.
– Kaip manote, kodėl LGBT vaikams reikalinga specifinė emocinės paramos platforma? Kodėl jie gali nenorėti kreiptis į bendrąsias emocinės pagalbos linijas?
– Lina: Homofobinės patyčios iš kitų patyčių išsiskiria tuo, kad dažniausiai jaunas žmogus neranda paramos ne tik mokykloje, draugų rate, bet ir savo šeimoje. LGBT jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją nuo tėvų, o ją pripažinę – dažnai yra atstumiami šeimos narių. Atsisakymas kalbėti šia tema mokykloje ar namuose nulemia LGBT vaikų nematomumą ir jų problemų ignoravimą. Pradėjus savanoriauti apie LGBT platformą pasakojau ne vienam su vaikais dirbančiam specialistui. Dauguma jų tikino, kad mūsų rajone tokių vaikų nėra, o jei ir yra, tai homofobija neegzistuoja. Taip jie tik dar labiau skatina stereotipinį mąstymą ir klaidingas nuostatas LGBT paauglių atžvilgiu. Platformoje rašantys vaikai yra užsiminę, kad patyčias ar neigiamą nusistatymą dėl orientacijos yra patyrę ir iš mokytojų. Vaikai yra mėginę apie tai pasakyti savo tėvams, bet nesėkmingai.
Aš dirbu socialine darbuotoja su šeimomis. Iš ketverių metų darbo praktikos galiu pasakyti, kad tėvai labai dažnai negirdi ar tiesiog nenori girdėti savo vaikų. Kai kurie tėvai mano, kad būtų laimingesni, jeigu nežinotų apie vaiko problemas o ypač apie seksualinę orientaciją. Vaikai bijo, kad jei kas nors sužinos apie jų orientaciją, jie neteks ne tik draugų, bet patirs ir aplinkinių patyčias. Todėl LGBT platformoje vaikai dažniausiai visų pirma mūsų klausia, ar mes galime užtikrinti konfidencialumą ir ar niekas nesužinos, kad būtent jie parašė. Jiems labai svarbu saugumo jausmas ir nepasmerkimas. Aš galvoju, kad jei būčiau LGBT paauglė, į bendrąsias emocinės pagalbos linijas nenorėčiau kreiptis, nes turėčiau baimę likti nesuprasta, neišgirsta ar pasmerkta. Todėl tikrai poreikiui esant rinkčiausi žmonės, kurie yra arčiausiai mano problemos. Žmones, kurie mane ne tik išklausytų, bet ir padėtų.
Iš ketverių metų darbo praktikos galiu pasakyti, kad tėvai labai dažnai negirdi ar tiesiog nenori girdėti savo vaikų.
– Violeta: Mano nuomone, bendrosios emocinės paramos pagalbos linijos yra labai reikšmingos ir efektyviai atlieka savo misiją. Specifinė emocinės paramos platforma LGBT jaunuoliams reikalinga tam, kad platformoje dirbantys konsultantai yra orientuoti konkrečiai tik į šią socialinę grupę. Be abejonės, LGBT jaunimas patiria iššūkius, tokius pat kaip ir kiti jaunuoliai, tačiau jų patyrimų spektras prasiplečia, nes priklauso visuomenės diskriminuojamai socialinei grupei. Saugumo daugiau suteikia žinojimas, jog yra tikslinga emocinės paramos platforma, kurioje kiekvienas besikreipiantis bus priimtas seksualinės orientacijos atžvilgiu. Ko gero, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl jaunuoliai prioritetą teiktų šiai platformai, o ne bendrosios emocinės paramos linijoms.
– Emocinę paramą teikiate savanoriškais pagrindais. Kodėl jums svarbu skirti savo laiką LGBT jaunuolių, jų tėvų ir mokytojų konsultavimui?
– Lina: Aš tikrai esu labai užimtas žmogus (darbai, šeima, studijos, sportas), bet laiko savanoriauti aš neieškau, o jį tiesiog turiu kaip dalį savo gyvenimo. Man savanorystė visų pirma yra savęs pažinimas. Kai atsidūriau aplinkoje, kurioje neturiu jokio savanaudiško intereso, galiu save iš tikrųjų realizuoti. Kai neturi intereso pasirodyti prieš ką nors, įsijungia tikrasis žmogiškumas. Nes, kai kažką veiki vedamas piniginių arba šlovės siekimo interesų, labai sunku išlaikyti žmogiškumą. Savanorystė padeda save pažinti tokį, koks esi iš tiesų. Ir pažinimas ateina būtent dėl to, kad negauni materialaus atlygio, o gaunamas dvasinis atlygis iš tikrųjų yra didžiulė dovana. Aš kartais pagalvoju, kas savanoriavimas LGBT platformoje mane augina kaip asmenybę. Dirbdama tiesioginį darbą su šeimomis pradėjau vis daugiau dėmesio skirti vaikų jausmams ir išgyvenimams. Aš džiaugiuosi būdama šios LGBT platformos dalimi. Kaip taikliai yra pasakęs P. Coelho: „Visa tai, ko ligi šiol mokeisi, turės prasmę tik tuo atveju, jeigu tai panaudosi gyvenime“.
Jaučiu džiugesį skirdama savo laiką padedant visiems, kurie yra pasiruošę priimti pagalbą.
– Violeta: Savanorystė apskritai mano gyvenime užima labai reikšmingą vietą ir jai skiriu daug savo laiko. Svarbu paminėti, kad pagalba LGBT jaunimui bei jų artimajai aplinkai nėra svarbesnė nei pagalba kitiems žmonėms, neatsižvelgiant į tai, kokią socialinę grupę jie reprezentuoja. Jaučiu džiugesį skirdama savo laiką padedant visiems, kurie yra pasiruošę priimti pagalbą. Žvelgiant konkrečiai į LGBT bendruomenę, jaučiu, jog mano sukaupta asmeninė patirtis yra stiprus įrankis suteikiant tikslingą pagalbą tiems, kurie išgyvena panašius sunkumus. Esu tikra, jog pagalba šiems jaunuoliams bei jų artimajai aplinkai yra reikšminga mažinant diskriminaciją. Taip plečiasi ne tik pačių jaunuolių savęs suvokimas, bet didėja ir suaugusiųjų atvirumas bei priėmimas LGBT bendruomenės atžvilgiu.
