Kaip atrasti balansą tarp materialaus ir dvasinio pasaulio? Pasak pašnekovės, labai dažnai tereikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą net mintyse.
– Diana, papasakokite daugiau, kuo skiriasi du pasaulio scenarijai: grįstas konkurencija ir agresija bei grįstas meile ir palaikymu?
– Paskaitų metu prašau atlikti tam tikrą meditaciją, vizualizuoti, kas nutiktų su gyvenimu, santykiais, pomėgiais, jei kiekvieną dieną pabudę galvotume, kad turime eiti kaip į karą, kovoti ir konkuruoti su kiekvienu žmogumi, nes kiekvienas sutiktasis yra priešas, siekiantis pakenkti, apvogti.
Ir kaip atrodytų gyvenimas, jei visus sutiktus žmonės laikytume pagalbininkais, su jais kurtume sinergijas? Jei negalvotume, kad gyvenimas yra žiaurus ir viskas nutinka man, bet suprastume, kad tam tikri dalykai atsitinka dėl manęs, kad kažko išmokčiau, įgyčiau patirties. Jei tikėtume, kad pasaulis draugiškas, o visata mylinti, išmintinga ir palaikanti. Kaip tada mes tobulėtume, kaip vystytųsi mūsų veika, kaip keistųsi finansinė situacija, kokie būtume su savimi ir kitais, kokia būtų mūsų sveikata?
Tai du visiškai priešingi poliai – vienas žmogus kasdien išgyvena stresą, įtampą, nepasitikėjimą, o kitas gyvena pasitikėdamas ir atvira širdimi, todėl į gyvenimą pritraukia skirtingus dalykus. Priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo.
Vienas žmogus kasdien išgyvena stresą, įtampą, nepasitikėjimą, o kitas gyvena pasitikėdamas ir atvira širdimi, todėl į gyvenimą pritraukia skirtingus dalykus.
– Tačiau abiem scenarijais neišvengtume sunkumų? O gal juose slepiasi galimybės?
– Žinoma. Tam tikri išbandymai ir sunkumai yra neišvengiami. Daugelio jų nenorėtume pakartoti dar kartą, tačiau atsigręžę atgal galime pamatyti kiek daug jie mums davė. Asmeniškai nenorėčiau pakartoti tėčio netikėtos ligos, slaugymo etapo ir galiausiai netekties skausmo, tačiau matau, kiek per tą laiką paaugau, sutvirtėjau, kiek pamokų išmokau. Jų niekada nebūčiau įgijusi gyvendama komfortiškai.
Iš pirmo žvilgsnio bankrotas, iširę santykiai, artimojo mirtis mums gali atrodyti tik kaip negailestingas praradimas, tačiau pažvelgus į savo vidų atrandi, kad įvyko reikšmingas praturtinantis augimas. Panašiai, kaip su vikšro virtimu į drugelį. Kai matai tą drugelio kovą, bandymą išsivaduoti ir iškleisti sparnus, labai norisi jam padėti. Tačiau jie tai padarysi, drugelis negalės skristi, nes jo sparnai bus per silpni. Reikia leisti pačiam išvargti, išsivaduoti. Dažnai į sunkumus žiūrime kaip į bausmę, tačiau čia ne apie teisinga ar neteisinga, čia apie reikalinga – jie suteikia įgūdžių, išugdo talentus, užgrūdina charakterį.
Bankrotas, iširę santykiai, artimojo mirtis mums gali atrodyti tik kaip negailestingas praradimas, tačiau pažvelgus į savo vidų atrandi, kad įvyko reikšmingas praturtinantis augimas.
– „WoW university“ paskaitose atskleidžiate, kad gyvenimo prasmė susijusi su savirealizacija. Kodėl ji tokia reikšminga?
– Žmogus turi šešis esminius poreikius: saugumo, įvairovės, pripažinimo, meilės ir bendrystės, augimo ir davimo bei noro gauti atgal (arba tarnystės). Jei gyvenime nėra pastarųjų dviejų elementų, žmogus ilgainiui nebejaučia prasmės. Taip, pradžioje yra svarbu jaustis saugiam, mylimam, tuomet darosi nuobodu, reikia įvairovės ir pripažinimo, dar vėliau suvoki, kad jei pats neaugi – nesistengi ir dėl kitų.
Mokymasis, įgūdžių tobulinimas, žinių atnaujinimas, nepriklausomai nuo profesinės srities, yra skirtas tam, kad pasitarnaučiau kažkam daugiau, nei tik sau. Tas poreikis žmogų verčia norėti kažko daugiau, nei jis jau yra pasiekęs, net jei turi pripažinimą ir karjerą. Kažkuriuo metu jis pradeda jausti, kad kažko trūksta iki pilnatvės jausmo. Nes sėkmė nebūtinai reiškia pilnatvę.
Dažnai šioje vietoje nutinka lūžis, kuomet žmogus nori pažinti save labiau – kas jam iš tiesų yra sėkmė, laimė, pilnatvė? Kažkam prireikia atsisukti į savo šeimos ir asmeninius santykius, kažkas ima ir pasirenka visai kitą profesinį kelią. Būna nedrąsu, nes atrodo, kad viską reikės pradėti nuo nulio, tačiau iš tiesų pradedame ne nuo nulio – niekas neatima tavo savybių, duotybių, talentų, įgūdžių. Naujoje srityje patobulėsime daug greičiau, nes jau turime sukaupę gyvenimiškos patirties.
Augimas, noras prisidėti prie kažko daugiau, nei aš pats, ir yra toji prasmė – savirealizacija.
– Ar savirealizacija būtinai susijusi su profesiniu gyvenimu, karjera?
– Mano supratimu, savirealizacija prasideda nuo savęs pažinimo ir priėmimo. Kiekvieno žmogaus tikslas yra realizuoti savo unikalias duotybes, būtent jas tobulinant pasitarnauti kitiems. Kažkas turi talentą mokyti, kažkas verslauti, dar kitas potraukį ir reikalingas savybes tėvystei.
Žmogus save laužo ir savęs nerealizuoja, kuomet nepažįsta savęs ir eina prieš savo prigimtį – moteris, kuri turi verslininkės talentą, užsidaro namuose auginti vaikus (arba atvirkščiai), nes taip „teisinga“. Taip ji išduoda save, ilgainiui išsenka ir tikrai nebūna laiminga, maža to, ji apvagia pasaulį nesidalindama savo prigimtine kūryba per duotybes. Čia yra atsakymas, kodėl žmonės neturi energijos – nes nedaro to, kas jam skirta natūraliai ir teikia malonumą visų pirma pačiam.
Tikrai nebūtina savęs realizuoti tik karjeros prasme. Savirealizacija gali būti ir filantropija, savanorystė, kuriomis užsiimdamas jauti didžiulę prasmę, savo duotybių, pavyzdžiui, empatijos prasmingą panaudojimą.
– Ar įmanomas balansas tarp materialaus ir dvasinio pasaulių?
– Jis yra būtinas. Mane mokanti jogos guru, kurią mokė jos guru, aiškina, kad žmogus negali pilnavertiškai eiti dvasingumo keliu, jei jis neišpildęs savo materialių svajonių. Jei nori patirti nušvitimą, visų pirma turi įgyvendinti savo materialias svajones – tik tada, kai niekas nebelaikys, galėsi eiti tolyn.
Beje, dažniausiai išminčiai yra turtingi, pirmiausia dėl to, kad galėtų padėti kitiems, kad galėtų steigti bendruomenes, užsiimti visuomenei naudinga veikla.
Žmogus turi stovėti ant abiejų kojų, nes yra materiali būtybė: jis turi kūną, kuriuo reikia rūpintis, jam reikia valgyti, apmokėti sąskaitas. Labai mažai tokių žmonių, kurie yra pakviesti tarnystei ir išvyksta medituoti į Himalajų kalnus, atsižadėję turto, šeimos, gyvenimo bendruomenėje. Kiti savo tarnystę galime įgyvendinti kasdienybėje: rūpindamiesi artimaisiais, atlikdami kasdienius veiksmus: klodami lovą, gamindami valgyti, nuoširdžiai dirbdami savo darbą. Didžiausias dvasingumas yra tada, kai myli save, aplinkinius. Pasikartosiu – per savirealizaciją. Dvasingumo ir materijos balanso pavyzdys yra kūryba. Ja mes užsiimame kasdieną. Įgyvendiname idėjas, neapčiuopiama įgauna kūną. Kuriame procesus, įrenginius, taip gimsta paveikslai, sukuriama muzika, knygos ar drabužiai.
Žmogus turi stovėti ant abiejų kojų, nes yra materiali būtybė.
– Kodėl svarbu nusiraminti ir efektyviai ilsėtis? Ar šiuolaikiniam žmogui tai lengva padaryti?
– Nėra lengva. Įprastai, kai žmogui viskas krenta iš rankų, kai darbe jis daro klaidas, dažnai galvoja, kad reikia dar smarkiau pasistengti ir jam pavyks. Iš tikrųjų reikia elgtis atvirkščiai – sustoti, atsipalaiduoti, sugrįžti į save, pakvėpuoti, pajausti savo kūną ir tada grįžti prie darbo.
Kuo daugiau visko darome eidami, grūdami, versdamiesi per galvą, tuo daugiau chaoso mūsų gyvenime. Jei atrandame laiko sustoti, pabūti su savimi, nesislėpdami už to, kad esame reikalingi kitiems, viskas pasikeičia į gerą. Kaip moko lėktuve – pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, kitu atveju nebus kas uždeda ją artimajam. Kiekvienas esame atsakingi už savo gerovę, už savo psichinę ir fizinę sveikatą, visų pirma turime pasirūpinti savimi, tik tada aplinkiniais.
Aš mokau žmones efektyviai ilsėtis, pradedant nuo elementaraus pilnaverčio miego naktį iki proto nuraminimo technikų. Be pilnaverčio poilsio žmogus gyvena nuolatiniame strese, vadinasi save lėtai, bet užtikrintai žudo.
– Kaip nuraminti savo protą ir mintis?
– Mintis nukreipti kita linkme ir jas nuraminti galime įvairiais būdais. Vienas eis į šaltą dušą, kur galės pabūti tik „čia ir dabar“, nes negalės galvoti apie nieką kitą, tik šaltą vandenį. Kitam naudinga išeiti pasivaikščioti į gamtą, pasiklausyti vandens tekėjimo, paukščių balsų, pajusti vėjo gūsius ant veido.
Kažkas valandai ar dviem atsisės į lotoso pozą ir atliks kvėpavimo praktikas. Kitas eis šokti, sportuoti.
Svarbu, kad smegenys bent trumpam veiktų kitų režimu, ne tik darbiniais reikalais ar rūpesčiais. Todėl, kad mintimis mes kuriame savo gyvenimą. Kokios mūsų mintys – tos ir gyvenimas. Kuo mintyse daugiau chaoso, tuo daugiau jo gyvenime. Būtina nuraminti protą, kad būtume balanse – nereikia euforijos ar nusivylimo, nes tai priešingos emocijų švytuoklės pusės, geriausia būti viduriuke: džiaugiuosi, kai sekasi, labai nenuliūstu, jei nesiseka, vertinu mažus dalykus.
Kuo mintyse daugiau chaoso, tuo daugiau jo gyvenime.
Mintys - labai galingas įrankis. Jei jos nešvarios, nuolat verda kažkokia vidinė kova su savimi, tai matyti ir išorėje: tai kaimynė apkalbėjo, tai darbe nepasisekė. Jei apie save mintyse sakome, kad esame nevykėliai, o visi aplink vagys ir niekšai, toks ir bus gyvenimas. O jei galvoju, kad aš geras ir tu geras (net ir oras geras), matau aplink save mažas dovanas, pastebiu stebuklus – ir gyvenimas tampa stebuklingu.
Tada darai darbą vieną po kito, o ne visus iš karto, žinodamas, kad niekur nepavėluosi, kad nieko nereikia vytis, su niekuo konkuruoti, nieko įrodinėti – viskas, kas tavo, sulauks, ateis pačiu laiku ir tinkamiausiu būdu, tereikia būti savimi. Štai tada atsiranda vidinė taika ir ramybė.
