Kad šiai moteriai tiek metų – net neįtarsi. Galima tik stebėtis, iš kur tiek energijos – ji kasmet kaip turistė aplanko kokią nors šalį, domisi netradicinio gydymo būdais, mokosi naujų dalykų. Negana to, kad groja Tibeto dubenėliais, yra Reiki meistrė, keleto atsipalaidavimo ir masažo būdų praktikė, ji šiuo metu gilinasi į gydymą teta bangomis ir su malonumu padeda žmonėms.
„Trumpai papasakoti apie savo gyvenimą? Jo tiek daug!“
Ilgus metus dirbusi leidyklose vaikams ir jaunimui skirtų knygų redaktore (o dabar – jų vertėja), Dalia Montvilienė neslepia labai mėgstanti savo darbą.
Tą meilę darbui tikriausiai perėmusi iš savo tėvo Prano Barkausko, Lietuvos savanorio (Pranas Barkauskas studijavo ekonomiką ir teisę Prancūzijoje, Marselio ir Grenoblio universitetuose, dirbo tarpukario Lietuvoje Savivaldybių departamento direktoriumi, 1936 metais buvo išrinktas į IV Lietuvos Seimą, aktyviai darbavosi Sporto ir Turizmo sąjungoje ir įvairioje kitokioje kūrybinėje veikloje. - Aut.), ir iš savo lietuvių kalbos mokytojos Rietavo gimnazijoje Aldonos Kisielienės.
O gal paveldėjusi ir iš savo senelio, praeito šimtmečio pradžioj Žemaitijoje garsaus ir visų mylimo gydytojo Petro Cirtauto, kuris neatlygintinai padėdavo skurstantiems? Matyt, todėl bebaigdama gimnaziją Dalia ir svarstė: ar tapti gydytoja, ar lituaniste.
Mūsų pasąmonė tokius dalykus, kurie žmogui nebereikalingi, moka nublukinti, nors, žinoma, kažkiek pastangų reikia, siekiant pakeisti savo požiūrį į skaudžias patirtis.
Tačiau anuomet svajonės buvo labai trapios. Paprašyta papasakoti apie visą savo gyvenimą, Dalia net sutrinka: „Trumpai papasakoti? Jo tiek daug. Juk aš gimusi 1932-aisiais, esu tarpukario Lietuvos vaikas.“
Sovietams okupavus Lietuvą, tėtis buvo tuoj pat suimtas, kalintas, ištremtas į Komiją ir ten, Uchtos lageryje, neilgai trukus nužudytas, o „liaudies priešo“ dukrai, nors ir puikiai besimokančiai, tik gudrumu pavyko įstoti į Pedagoginį institutą, taigi ji pasirinko lituanistiką.
Dalia sako visada jutusi tėčio globą – jis dažnai ir šviesiai sapnuodavosi, tarsi ją sergėdamas. Gal todėl ji nejautė tėčio netekties taip skaudžiai kaip jos mama, ūmai netekusi mylimo vyro ir likusi su trimis mažamečiais vaikais.
Likimo vėtyta ir mėtyta pašnekovė prisipažįsta išmokusi prisiminti tik šviesiąją gyvenimo pusę.
„Mūsų pasąmonė tokius dalykus, kurie žmogui nebereikalingi, moka nublukinti, nors, žinoma, kažkiek pastangų reikia, siekiant pakeisti savo požiūrį į skaudžias patirtis, reikia suvokti, kodėl taip nutiko, ir klausti savęs: kodėl aš pritraukiau tokią situaciją, ko iš jos išmokau?“
Susižavėjo netradicinio gydymo metodais
Nors ir nepasukusi senelio gydytojo pėdomis, Dalia jaučia įgimtą poreikį padėti žmonėms. Gal todėl ją visuomet traukė netradiciniai gydymo metodai.
Šiuo metu Dalia gilinasi į gydymą teta bangomis – jau turi 9 šio gydymo kursų sertifikatus, yra teta praktikė. „Teta gydymo metodą galima nusakyti taip: meditacija plius intuicija. O intuicija mane visada domino. Kiekvienas žmogus ją turi, tik arba ieško jos gelmių, arba ne. Svarbiausia čia, mano manymu, veikti nuoširdžiai, iš besąlygiškos meilės pozicijų“, – įsitikinusi Dalia.
Jei žmogus serga, stengiuosi jį motyvuoti taip, kad jis ne bėgtų nuo savo ligos, nes nuo ko bėgi, tas tave vejasi, o eitų link sveikatos – tada sveikata pati ateina pasitikti.
Su kiekvienu, atėjusiu patarimo, pašnekovė pirmiausia pašnekanti „iš dūšios“, žiūrinti, kas tame žmoguje yra geriausio, kuo remdamasis jis gali išsivaduoti iš kamuojančių problemų. Tačiau pabrėžia: čia reikia sinergijos ir atjautos, ne užuojautos.
„Atjauta skatina suprasti žmogų, suvokti, kas jam kliudo, kas padeda. Jei žmogus serga, stengiuosi jį motyvuoti taip, kad jis ne bėgtų nuo savo ligos, nes nuo ko bėgi, tas tave vejasi, o eitų link sveikatos – tada sveikata pati ateina pasitikti“, – teigia Dalia.
Apie netradicinį gydymą ir gyvenimo dėsnius moteris kalba spindinčiomis akimis ir yra įsitikinusi – mes galime save sureguliuoti taip, kaip norime. Svarbiausia gyvenime – ir mokėti mylėti, ir atleisti tiems, kurie tau pridarė bėdų ir šunybių. Tačiau atleisti neužtenka pažinimo lygmenyje.
„Reikia išjausti, kad tu tikrai atleidi“, – atsidūsta pašnekovė, laukianti kitą dieną vyksiančio seminaro apie meilę, atleidimą ir galią, kurį ves gydymo teta bangomis žinovas iš Kroatijos. „Meilės reikia turėti savyje, – šypsosi Dalia. – Jeigu manysi, kad tik išorinės aplinkybės tave padaro laimingą, jeigu pats nemylėsi, ką galėsi kitiems duoti? Dera pačiam būti pilnam meilės, tada gali ja dalintis su kitais. Ir iš Visatos negali gauti to, ko jai neduodi. „Duokite ir jums bus duota“, sakoma Biblijoje. Viskas, kas atrodo nepaprasta, iš tiesų yra labai paprasta...“
Tiki žmogaus vidine galia
Meilės reikia turėti savyje. Jeigu manysi, kad tik išorinės aplinkybės tave padaro laimingą, jeigu pats nemylėsi, ką galėsi kitiems duoti? Dera pačiam būti pilnam meilės, tada gali ja dalintis su kitais.
Dalia pastebi, kad dažną žmogų kankina ne fizinės, bet psichologinės problemos, kad daugelio ligų ištakos yra mūsų mintys. Ji įsitikinusi, kad su savo kūnu galima kalbėtis ir jį paveikti.
„Mes patys galime būti sau placebas. Pradėti galima nuo dėkojimo kasdien už viską. Kiekvieną dieną suraskime kelis gerus dalykus, kurie mums nutiko, ir jau kitaip žiūrėsime į gyvenimą, į žmones, kurie iki tol mums atrodė didžiausi priešai. Juk iš jų kažkokią pamoką gavai – gal tavo charakteris sutvirtėjo, gal įgavai kantrybės, tolerancijos, kurios neretai trūksta“, – pataria Dalia.
Norint kažką pakeisti, pirmiausia reikia keisti savo požiūrį. Jei iki šiol matei aplink tik blogį, pradėk įžvelgti gerus dalykus.
„Neseniai keliavau po Etiopiją – tai be galo įdomi besivystanti šalis. Aš pasirinkau į ją žvelgti ne kaip į šalį, turinčią daug skurdo, o kaip į šalį, turinčią daug vidinės šviesos. Ir Lietuvoje dabar yra daug šviesaus jaunimo, kuriuo neapsakomai džiaugiuosi, kurį visa širdimi palaikau“, – optimizmu trykšta pašnekovė. Ir priduria: „Pesimistams sunku gyventi.“
„Saulytė, šviečianti visiems“
Tikrai ne kiekvienas galime visas bėdas ir savo kelyje sutiktą neteisybę priimti kaip gyvenimo pamokas. Tad paklausiu, kaip Daliai tas sekasi, kaip ji galėtų apibūdinti savo charakterį.
„Tegu jį apibūdina kiti, – nusijuokia Dalia. – Sakysim, mano artimieji. Vaikaitė sako, kad esu optimistė. O vaikaitis - kad esu kaip saulytė, kuri šviečia visiems. Ką gi, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Bendrystė dabar yra, ko gero, vienas iš vedančių mane stimulų. Juk žmogus vienas negali būti geras, tam reikia kitų žmonių. Štai ir padedame vieni kitiems. Juk tau padeda net ir tas, dėl kurio apsiverki karčiomis ašaromis. Kai suvoki gilumines situacijų priežastis, nebėra ko jaustis įskaudintam, pažemintam, užsigrūdini, pajunti savivertę“, – filosofiškai mąsto pašnekovė.
Dalia įsitikinusi – kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus yra tavo mokytojas ir tam tikra prasme patarėjas. Ypač vaikai.
Žmogus vienas negali būti geras, tam reikia kitų žmonių. Juk tau padeda net ir tas, dėl kurio apsiverki karčiomis ašaromis.
„Ir dabar prisimenu savo sūnaus, kai jis buvo paauglys, išmintingą patarimą man, kartais išvargintai užgriuvusių problemų: „Mamuliuk, ramybės. Tik ramybės. O jeigu į tai pažiūrėtume iš kitos pusės.“
Anot Dalios, šviesi gyvenimo dalis susideda iš mažų džiaugsmelių, kuriuos sugebame susirasti.
O kas džiugina labiausiai ją pačią? Moteris sako vasaras leidžianti prie vieno gražiausių Lietuvoje Aiseto ežero. Ir čia iš giluminio ryšio su gamta kasdien nutinka stebuklingi dalykai, suteikiantys energijos ir nuotaikos visai dienai.
„Mėgstu atsikelti anksti ryte, kol dar visi miega. Nuostabus saulėtekio laikas... Nueinu pirmoji prie ežero, kai saulė dar tik iš už miško lenda. Kokia atmosfera! Štai vakar pasimankštinusi, išsimaudžiusi atsiguliau ant lieptelio, medituoju, žiūriu į debesis, klausausi medžių ošimo, bangelių pleškenimo... Ir staiga man ant kaktos nutupia laumžirgis. Jam tai malonumas saulėje pasišildyti. O man tokia savijauta, tarsi būtų trečia akis atsivėrusi. Ir tam laumžirgiui gera, jis visai nesiruošia nuskristi“, – besišypsodama pasakoja Dalia.
„Kaipgi išmokti džiaugtis mažais dalykais? – klausiu pašnekovės. – Juk dauguma pagyvenusių žmonių save nurašo ir nebemato gyvenime nieko džiaugsmingo?“
„Jei save nurašai, atkreipk dėmesį į tai, ką mąstai. Taip, mintimis ir neveiklumu dažnas susikuria ligoto ir pasyvaus senuko ateitį, nebeieško, išėję į pensiją, kaip save ir toliau realizuoti, ko mokytis, su kuo bendrauti, ką nuveikti gero. Tačiau jeigu nieko nedarai, tai nieko ir nepadarai, o jei imiesi ir darai, tai, žiūrėk, ir padarai!
Aš mintimis kuriu, kad iki paskutinės akimirkos šioje Žemėje visokeriopu atžvilgiu būsiu aktyvi, – būsiu žmogus, kuris, užuot reikalavęs, kad kiti jį kasdien globotų, siekia tenkinti šviesų pažinimo troškulį, susirasti bendraminčių ratą, keliauti, jausti ir atjausti, ne tik gauti, bet ir duoti. Na, širdingai dalintis tuo, ką išmokstu, ką patiriu, mane tiesiog vardas įpareigoja“, – juokiasi savo gyvenimo devintą dešimtmetį įpusėjusi Dalia.