Pažintis su SOPA ir iniciatyva „DUOday“ įgalino jį siekti to, apie ką svajojo – įsidarbinti klientų aptarnavimo telefonu srityje.
Mokyklą baigė ketvirtoje gyvenimo dešimtyje
Vilnietis Erikas neteko regėjimo dar kūdikystėje prasirgęs meningitu. Savo vaikystę ir paauglystę jis praleido Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro internate (LASUC).
„Save vadinu valstybės išaugintu vaiku“, – su nuoskauda prisimena Erikas.
Deja, vidurinės mokyklos centre baigti nepavyko. Tačiau vyras užsispyrė ir savarankiškai ją baigė suaugusiųjų mokykloje „Varpas“ jau būdamas ketvirtoje gyvenimo dešimtyje.
„Kiek mesta mokyklų, kiek grįžta... Nėra paprasta neregiui mokytis bendroje mokykloje. Važinėdavau į LASUC skolintis vadovėlių, visur tampydavausi nelengvą mechaninę Brailio rašomąją mašinėlę. Aplinkiniai klasėje juokėsi, kai Brailio mašinėlė cinktelėdavo pasibaigus eilutei.
Tada bandžiau užsirašinėti ant specialios metalinės lentelės, nors taip žymiai lėčiau, bet mokytoja man sakė, kad trukdau kitiems tuo stuksenimu. Garso įrašų daryti neleisdavo, nes bijodavo, kad kam blogam įrašą panaudosiu.
Tai kaip man reikėjo mokytis? Bet buvau labai užsispyręs, – prisimena Erikas. – Galvoju, kad žmogus be vidurinio išsilavinimo, tai tas pats, kaip be paso. Tėvas atkalbinėjo, siūlė mesti knygas ir mokytis masažo, bet aš norėjau tęsti mokslus. Juk be mokyklos diplomo manęs jokia darbovietė nepriims.“
Šiandien Erikas gyvena savarankiškai, turi draugę, kurią meiliai vadina „savo akimis“. Džiaugiasi, kad daugelį reikalų gali susitvarkyti pats ir apsieiti be asistento:
„Į banko sistemą jungiuosi internetu, maistą užsisakau ir atveža į namus. Mėgstu bendrauti ir nuolatos stengiuosi peržengti savo komforto zoną, nelikti tik neregių bendruomenėje. Juk jeigu slėpsimės, nepasikeis žmonių požiūris į negalią Lietuvoje.“
Diena, padėjusi apsispręsti pokyčiams
Erikas net 14 metų dirbo aklųjų kombinate elektros instaliacijos gaminių surinkėju.
„Buvo taip nuobodu, trūko bendravimo, nes per ūžiančių staklių garsą sunku susikalbėti. Sėdėdavau prie staklių ir niūniuodavau sau po nosimi. Kartais užsimiršdavau ir imdavau garsiai dainuoti, o kolegos juokdavosi, kad vėl repetuoju“, – prisimena Erikas.
Buvo taip nuobodu, trūko bendravimo, nes per ūžiančių staklių garsą sunku susikalbėti.
Pablogėjus sveikatai, vyras darbą metė ir atsidūrė Užimtumo tarnyboje. Draugų paragintas kreipėsi pagalbos į socialinę įdarbinimo agentūrą SOPA.
Nauja karjeros kryptis Erikui atsivėrė sudalyvavus „DUOday“ iniciatyvoje. Prieš 11 metų Belgijoje prasidėjusi „DUOday“ Lietuvoje buvo organizuojama jau trečią kartą.
„DUOday“ metu žmonės su negalia gali išbandyti platų spektrą profesijų ir specialybių. Net 80 įmonių ir organizacijų – nuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos iki maisto prekių parduotuvių – prisijungė prie iniciatyvos, pakvietė žmones su negalia darbo dieną praleisti įmonėje, šešėliauti ir išbandyti naujas veiklas.
Erikas nuvyko šešėliauti į klientų aptarnavimo skyrių pašte. Vyras teigia tą dieną apsisprendęs, kad galėtų dirbti šioje srityje:
„Sėdėjau prie operatoriaus ir per ausines klausiau, kaip dirba, kaip bendraujama su klientais. Aš seniai pasvajodavau apie tokį darbą, artimieji drąsino, jog moku žmones kalbinti, bet niekada neatrodė, kad man tai būtų įmanoma. O, pasirodo, galima! Tai mane įkvėpė.“
Po kurio laiko Užimtumo tarnyba Erikui pasiūlė darbą įmonėje, kur jis nuo rugsėjo dirba klientų aptarnavimo vadybininku telefonu.
Nauja pradžia svajonių darbe
SOPA įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė atsimena, kaip Erikas jai paskambino su žinia apie darbo pokalbį įmonėje:
„Nors jo balsas buvo džiugus, jautėsi ir pasimetimas, nerimas. Dvejojo, ar sugebės. Be to, kilo daug klausimų dėl darbo pradžios, sąlygų, subsidijos apsiforminimo. Teko lydėti Eriką į darbo pokalbį, o vėliau ir mokyti savarankiškai nuvykti į darbą.
Tai penkių minučių atstumas nuo stotelės, tačiau jį praktikavomės net dvi dienas kartu vaikščiodami pirmyn ir atgal. Dabar palaikome ryšį dėl darbe iškylančių klausimų.“
Teko lydėti Eriką į darbo pokalbį, o vėliau ir mokyti savarankiškai nuvykti į darbą.
Erikas dirba pilnu etatu, daro taip vadinamus „šaltus“ skambučius įmonėms ir siūlo buhalterijos paslaugas. Per dieną padaro virš šimto skambučių:
„Jaučiuosi lyg laimėjęs loterijoje. Dirbu išsijuosęs. Direktorius įvertino, kad turiu gerą dikciją, moku maloniai bendrauti. Būna ir smagūs skambučiai, ir nelabai, bet aš neįkyriu žmonėms, tik paklausiu, ar domina. Jei taip, įvedu duomenis ir nusiunčiu pasiūlymą.“
Vyras pasakojo, kad naudoja jo poreikiams pritaikytą nešiojamąjį kompiuterį:
„Įdiegtas ekrano skaitytuvas ir sintezatorius, kuris skaito, kas ekrane parašyta. Vadovas man atsiunčia lentelę, užpildau ir siunčiu atgal. Visos kompiuterio komandos vyksta žodžiu. Užsidedu ausines ir galiu kompiuterį užvertęs dirbti. Man ekrano nereikia.“
Erikas turi nedidelį kabinetą, per dieną išmoko savarankiškai orientuotis biure, tačiau pripažįsta, kad dar prireikia kolegų pagalbos, pavyzdžiui, pasidaryti kavos ar arbatos ne savo namų virtuvėje.
Eriko darbu džiaugiasi ir įmonės vadovas Justinas:
„Erikas puikiai įsiliejo į mūsų komandą. Pamenu, kad jis pokalbio dėl darbo metu dvejojo, ar jam pavyks, bet turėjo didelį norą išbandyti save vadybininko pareigose – to man pakako priimti sprendimą dėl įdarbinimo.
Norėčiau, kad Eriko istorija būtų įkvėpimas žmonėms, kurie seniai norėjo išbandyti savo jėgas naujose srityse. Su vidine motyvacija ir noru neabejotinai pasiseks.“
Erikas labai didžiuojasi savo įsidarbinimu:
„Esu pirmas neregys žmogus, dirbantis šioje įmonėje. Puiku, kad nebelieka socialinių įmonių, o pagalba laisvoje darbo rinkoje seka pagal žmogų su negalia.
Tai labai teisinga ir man padėjo gauti mėgstamą darbą, o ne toliau vargti kombinate. Lyg mes, neregiai, negalėtume kitokių darbų nei gamyba dirbti... Tikiuosi, ir kitiems mano bendruomenės žmonėms taip pasiseks.“
